Pedagokika nuo a iki z labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Pedagokika nuo a iki z labaratorinis

1. UGDYMO SAMPRATA. PAGRĮSKITE TEIGINĮ, KAD UGDYNMAS DAUGIAMATIS TEIGINYS.

Ugdymas – fizinių, psichinių žmogaus galių vystymasis, plėtros procesas, kuriuo metu ugdytinis bendraudamas su mokytoju įgyja fundamentalių žinių, informacijos, mokosi kultūros, elgesio normų, prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Ugdymas visada vaidina svarbų vaidmenį.Ugdymą galima apibūdinti kaip :*kaip procesą;*kaip sistemą;*kaip sąveiką su kitais procesais;

Ugdymo daugiamatiškumas :

1) Ugdymas ir kultūra, juos sieja abipusiai ryšiai : vaikas mokosi kultūros, mato kultūrą vaizdiniais, o išsiugdęs padeda kelti kultūros lygį.

2) Mokymas – sąveika (abipusis reagavimas). Reaguojant kyla emocijos, formuojasi pažiūros, santykiai. Ugdymas veiksmingas, kai užmezga santykius su grupe.

3) Pedagoginė situacija, žmonių gyvenimas susideda iš stichinių netikslingų, projektuojamų ir ne situacijų. Ugdymas nepertraukiamas situacijų procesas.

4) Korekcija. Ugdymo elgesio pakoregavimas, ypatingų poelgių atsisakymas, nauja orientacija.

5). Saviraiška Ugdymu siekiama nustatyti ne tik santykį su kitais žmonėmis, bet ir su savimi. Svarbu ugdyti saviraiškę asmenybę. Ugdymo procese dalyvauja žmonės, tuo būdu jie yra ugdymo dalyviai. Visi mes auklėtojai ir auklėtiniai.

Ugdymo veikėjų sąvokos. Ugdymui dalyviais išskiria asmenis, kurių veiklai būdinga rodomoji funkcija. Šie asmenys vadinami ugdymo veikėjais. Yra prigimtiniai ir prigimtiniai aktyvūs, jie skirstomi į neprofesionalius ir profesionalius, bet kompetentingus.

Prigimtiniai ugdymo veikėjai, tėvai, giminės. Pagrindinės jų funkcijos : augimas ir auklėjimas. Globotojais skiriami autoritetingi, patyrę įstaigų darbuotojai. Globėjais – žmonės, kurie savarankiškai paima vaikus į savo šeimą. Lektorius – jis ne tik informuoja klausytojus įvairiais moksliniais, politiniais, organizaciniais klausimais, bet ir formuoja ideologinę sąmonę, pažiūras ir įsitikinimus. Pedagogai – specialiai paruošti ugdymo veikėjai, dirbantys ugdymo įstaigose (mokytojai, dėstytojai, auklėtojai, gamybinio mokymo meistrai). Jokios techninės priemonės nepakeis žmonių ugdymo veiklos. Žmogų gali ugdyti tik žmogus

2. ATSKLEISKITE PEDAGOGIKOS, KAIP MOKSLO SISTEMOS SKLAIDĄ (INTEGRACIJA SU KITAIS MOKSLAIS, NAUJŲ PEDAGOGIKOS MOKSLO ŠAKŲ ATSIRADIMĄ).

Pedagogikos mokslas – tai visos žmonijos patirtis, sutvarkyta, apibendrinta, paaiškinta, padauginta moksliškomis išvadomis ir suvesta į sistemą. Pedagogikos objektas – visų amžiaus tarpsnių žmogaus ugdymas. Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Švietimas – naujos informacijos skleidimas. Mokymas – tai pagalba individui, mokantis, gilinant ir plečiant žinojimo ir mokėjimo sferą. Auklėjimas – tai individo santykių su aplinka, veikla ir savimi tobulinimas. Lavinimas – žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistemos formavimas, protinių bei fizinių galių tobulinimas. Žinios – apibendrinta žmonijos patirtis, atspindinti tikrovę faktais, dėsniais, taisyklėmis, teorijomis. Mokėjimai – gebėjimas apibendrintai veikti, panaudojant įgytas žinias. Įgūdis – automatizuotas veiksmas.

Pedagogikos mokslų sistema. Pedagogika – mokslas apie kryptingą ir sistemingą žmogaus ugdymą, tiria ugdymo ir auklėjimo organizavimą įvairiomis sąlygomis. Dėl to ir atsirado atskiros pedagogikos mokslo šakos, nagrinėjančios ugdymo problemas. Taip susikūrė pedagogikos mokslų sistema. Pedagogikos mokslas nestovi vietoje, jis vystosi, atsiranda vis naujų jo šakų.

L.Jovaiša pateikia šias pedagogikos mokslų šakas:

1) bendroji pedagogika – tiria teorinius mokymo, lavinimo, auklėjimo, ugdymo pagrindus;

2) didaktika – tiria mokymo ir lavinimo procesą;

3) auklėjimo teorija – tiria auklėjimo pagrindus;

4) metodika – tiria atskirų mokymo dalykų dėstymą;

5) psichologinė pedagogika – tiria psichinę veiklą pedagoginiu požiūriu;

6) socialinė pedagogika – tiria socialinę aplinką pedagoginiu požiūriu;

7) spec. pedagogika – tiria anomalių vaikų ugdymą;

8) istorinė pedagogika – pedagogikos istorija;

9) lyginamoji pedagogika;

10) institucinė pedagogika;

11) mokyklotyra;

12) auklėjimo metodika;

13) pedagogikos metodologija;

V.Jakavičius pateikia šias pedagogikos mokslo šakas:

1) šeimos pedagogika – tiria ugdymą šeimoje;

2) teorinė pedagogika – tiria ugdymo dėsningumus;

3) ikimokyklinė pedagogika – tiria ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogiką;

4) mokyklinė pedagogika – tiria mokyklinio ugdymo problemas;

5) istorinė pedagogika;

6) lyginamoji pedagogika;

7) ugdymo technologijos;

8) spec. pedagogika.

Prie pedagogikos mokslo šakų kūrimo prisidėjo ir kai kurie žymesni Lietuvos edukologai: V.Jakavičius, L.Jovaiša.

Šeima – pirminė visuomenės ląstelė. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Šeima – sąjunga tarp dviejų žmonių. Z.Bajoriūnas pabrėžia, kad tikra šeima yra ta, kai vyras ir moteris įregistravę santuoką. Santuoka yra šeimos kūrimo pagrindas. Šeimos pedagogika tiria ugdymą šeimoje.

Specialusis ugdymas – spec.poreikių asmenų mokymas, lavinimas ir vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias. Spec. poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes
dalyvauti ugdymo procese. Spec. pedagogika tiria tokių vaikų ugdymą

Pedagogikos teorijos pradininkai – antikos filosofai. Vienas pirmųjų ugdymo teoriją bandė sukurti čekų pedagogas J.A.Komenskis. 18a I.Kantas nurodė, kaip žmogaus ugdymo mokslas gali pasidaryti savarankiškas.

18a. prancūzų švietėjas Ž.Ž.Ruso filosofavo apie laisvą žmogaus prigimtį. Jo pedagoginę teoriją apibūdina pažiūros į laisvą auklėjimą, nes auklėja pati gamta, darbas. 18-19a. sandūroje J.H.Pestalocio ugdymo sistemos pagrindą sudarė elementaraus lavinimo teorija apie mokymo pritaikymą vaiko psichologinėms ypatybėms.

19a. J.Herbartas pirmasis ištyrė pamokos struktūrą, sukūrė vieningą auklėjimo sistemą. A.Dystervėgas pasisakė už bendražmogiškojo auklėjimo idėją, svarbiausiu auklėjimo principu laikė prigimties atitikimą.

K.Ušinskis paskatino vaiko ir pedagoginės psichologijos atsiradimą. Didžiausias perversmas ugdymo istorijos įvyko 20a. pradžioje. Dž.Diuji sukūrė naują pedagogikos teorijos kryptį – pragmatinę pedagogiką. Jis paskelbė, kad ugdymo tikslas – patenkinti vaiko spontaniškus poreikius.

Vienas žymiausių 20a. pradžios lietuvių pedagogų buvo J.V.Gudaitis, kuris sukūrė pedagoginės sąveikos principą, kuriam būdinga abipusiškumas. J.Laužikas kėlė harmoningos asmenybės ugdymo idėjas. J.Geniušas rašė straipsnius apie privalomo pradinio mokymo įgyvendinimą. S.Šalkauskis savo filosofines-pedagogines idėjas išdėstė veikaluose: „Bendrieji pedagogikos pagrindai“, „Lavinimo mokslas“. A.Maceina plėtojo tautinio auklėjimo sritį.

Pedagogikos ryšiai su kitais mokslais. Pedagogika gali sėkmingai vystytis tik glaudžiame ryšyje su kitais mokslais. Vieni mokslai pedagogikai turi:

1. grindžiamąją reikšmę – jos turi tokie mokslai, kurie padeda pilniau suprasti ugdymo objektą – ugdytinį (fiziologija, biologija, higiena, medicina – tiria žmogaus kūną; bendroji psichologija, eksperimentinė psichologija – tiria žmogaus sielą; fiziologinė psichologija, psichofizika – tiria kūno ir sielos ryšį.

2. vedamąją reikšmę – tai logika, etika, estetika, filosofija, sociologija, teologija

3. pagalbinę reikšmę pedagogikai turi istorija, anatomija, fiziologija, sociologija, mokyklinė higiena.

3. UGDYMO TIKSLAI, JŲ KAITA. ĮRODYKITE, KAD IDEALIU ASPEKTU UGDYMO PAGRINDINIS TIKSLAS VISAPUSIŠKOS ASMENYBĖS UGDYMAS.

Asmenybė-tai individualių, pastovių, įgimtų ir išsiugdytų savybių, nusakančių žm. Elgesį ir patyrimą, visuma. Asmenybė yra individuali ir vientisa. Numatyti tikslus, reiškia numatyti ilgalaikio poveikio rezultatus, žvilgsnis į tobulo žmogaus ugdymo perspektyvą per laiko prizmę. M-kla turi rengti žmogų pagal šiuolaikinės visuomenės poreikius t.y. ugdyti kūrybišką, humanišką, plačių interesų asmenybę. Keliant ugdymo tikslus, didelę įtaką darė įvairių šalių pedagogai. Vienas jų Komenskis, nagrinėjo vaiko prigimtį ir raidą.

Suformuoti uždaviniai:

1)vaiko ir aplinkinio pasaulio pažinimas)protinis lavinimas,

2)savęs valdymas-dorinis auklėjimas,

3)veržimasis prie dievo-religinis auklėjimas. Pestalocis svarbiausiu ugdymo tikslu laikė protinį, moralinį, fizinį lavinimą ir auklėjimą. Hermartas akcentavo dorinį ugdymą mokymo procese, iškėlė auklėjamojo mokymo idėją. Šalkauskis: ugdymas turi paruošti žm. Tokiam gyvenimui, kurį jis gyvens, akcentavo dorovines vertybes ir prigimtį, tikslas: pilnutinė asmenybė, žmogus kuris kuria vertybes ir moka jomis naudotis.

Keliant ugdymo tikslus išsiskiria dvi nuomonės:

1)tikslas-sistemingos žinios, įgūdžiai, mokėjimai

2)tikslas: visapusiškas žmogaus protinis, socialinis ir dorinis ugdymas. Ugdymo tikslus įtakoja tautos apsisprendimo principai, demokratiniai santykiai, todėl keliamos šios idėjos:

1)laisvo žm.ugdymas,

2)individualybės, tautiškumo, doros ugdymas.

Ugdymo sudėtinės dalys:

1)humanistinis ugdymas. Vaiko vertybių, interesų pripažinimas, tai teisė į laisvę, socialinį, teisinį saugumą, teisė realizuoti asmeninius sugebėjimus.

2)fizinis:išsiugdyti fiziškai sveiką žm. Fiz.lavinimas apima fizinių savybių ugdymą, sveiką gyvenseną, jos įpročius.

3)protinis:išmokyti mokinį mąstyti-analizuoti, lyginti, derinti, daryti išvadas. Protiniai gebėjimai grindžiami žinių sistema. Į protinį lavinimą įeina protinio darbo kultūra, įvairių dalių apipavidalinimas, darbo ir poilsio kaitaliojimas.

4)socialinis:parengti vaiką bendravimui ir veiklai visuomenėje, darbui, atsakomybei. Darbinio ir visuomeninio auklėjimo sritys.

5)dorinis:mokinio asmenybės ugdymo šerdis-pagrindas. Žmogų labiausiai apibūdina jo elgesys, įpročiai, pažiūros, įsitikinimai. Išmokinti elgtis pagal visuomenėje priimtas normas, išmokinti žmones sugyventi vienas su kitu.

6)estetinis: mokyti suprasti grožį, išugdyti skonį, jausmus. Formuoja asmenybę. Ugdymo tikslai neizoliuoti, o glaudžiai susiję tarpusavy, vienas kitą įtakoja ir lemia. Švietimo reformos tikslai:

1)padėti asmeniui atskleisti bendražmoniškas vertybes,

2)ugdyti kritinį mąstymą,

3)rengti profesiniai veiklai,

4)ugdyti tautinę ir kultūrinę savimonę,

5)ugdyti demokratišką asmenybę

Tikslas yra tai, dėl ko kas nors daroma ar įvyksta, o uždavinys – tai, kas turi būti daroma, kad tikslas būtų pasiektas. Tikslas vadinamas siekiamąja priežastimi,
todėl, kad jis turi realios veikiamosios reikšmės išdavai realizuoti. Tikslas visada turi judinamosios galios mūsų valiai. Tikslai gali būti: materialiniai, formalinai ir paskirties.

Ugdymo tikslai skirstomi pagal tokius kriterijus:

1. trukmę: ilgalaikiai ir trumpalaikiai

2. formą: kokybiniai ir kiekybiniai

3. įgyvendinimą: realūs ir nerealūs

4. viešumą: skelbiami ir slepiami

5. veiklos kryptį: tiesioginiai ir netiesioginiai

6. ryšį su asmenybe: objektyvūs ir subjektyvūs

7. veiklos pobūdį: individualizuoti ir kooperuoti

8. turinį: mokomieji, lavinamieji, auklėjamieji

S. Šalkauskio teigimu, ugdomųjų uždavinių gali būti tiek pat, kiek ir ugdomųjų tikslų, tačiau jis išskiria 9 sisteminius ugdymo uždavinius: fizinis, dorinis, religinis, individualus, visuomeninis, tautinis, tarptautinis auklėjimas, protinis, estetinis lavinimas. Šalia viso to jis dar skiria ir aktualiausius ugdymo uždavinius: individualiniai, kolektyviniai, profesiniai, vietiniai ir laikiniai.

B. Bitinas tikslą laiko veiklos projektavimu, o uždavinius – veiksmų įgyvendinimu realizuojant tikslą. Jis skiria 3 pagrindines ugdymo sferas – protinį, dvasinį ir fizinį. Kiekvienoje šių sferų sprendžiami tam tikri uždaviniai:

1. Protinis ugdymas – žinių apie gamtą, visuomenę ir žmogų įsisavinimas.

2. Dvasinis ugdymas – dorovinių jausmų ugdymas; dvasinių poreikių formavimas.

3. Fizinis ugdymas – sportinių gebėjimų ugdymas; sveikatingumo gerinimas.

L. Jovaiša skiria 5 ugdymo ruožus ir jų uždavinius:

1. Kūno kultūra – higieninis, ekologinis, fizkultūrinis ir sportinis lavinimas

2. Psichinis lavinimas – intelekto, praktinio veikimo lavinimas, motyvacijos ir charakterio tobulinimas

3. Socialinis auklėjimas – drausminimas, darbinis, ekonominis ir visuomeninis auklėjimas

4. Kultūrinis lavinimas – mokslinimas, techninis ir technologinis, meninis ir estetinis lavinimas

5. Dvasinis ugdymas – pasaulėžiūros ugdymas, vertybinis ir estetinis auklėjimas, dorinimas.

Nuo seniausių laikų buvo keliama tobulo žmogaus ugdymo idėja. Pirmykštėse gentyse ugdymo tikslas buvo žmogaus egzistencijos garantavimas, o antikos laikais visuomenė jau stengėsi paruošti žmogų, suprasti meną, priartinti prie mokslo. Jau tada buvo kalbama apie tobulą asmenybę, kaip ugdymo objektą, apie žmogaus dvasios ir kūno harmoniją. Atėniečiai idealu laikę tokį žmogų, kuris gražus fiziniu ir doriniu atžvilgiu, siekė suderinti protinį, dorinį, estetinį ir fizinį auklėjimą.

Sokratas ugdymo tikslu iškėlė paties savęs pažinimą, doros tobulinimą. Aristotelis skyrė tris sielos rūšis: augalinę, gyvūninę ir protingąją. Jas atitinka fizinis, dorinis ir protinis auklėjimas. Ugdymo tikslas yra ištobulinti protą ir valią.

J. A. Komenskio suformuluotas ugdymo tikslas – per žemiškąjį gyvenimą pasirengti amžinajam, pomirtiniam gyvenimui. Jo nuomone, yra trys ugdymo uždaviniai: paties savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimo (protinis lavinimas), savęs valdymo (dorinis auklėjimas) ir veržimasis prie Dievo (religinis auklėjimas).

Dž. Loko keltas ugdymo uždavinys išauklėti džentelmeną. Tam reikalingas fizinis, dorovinis, darbinis, religinis auklėjimas ir mokymas. Tikras džentelmenas yra tas, kuris sugeba pasiekti savo laimę, bet kartu ir kitiems džentelmenams netrukdo tai daryti.

Ž. Ž. Ruso nuomone pagrindinis uždavinys yra išauklėti tokį žmogų, kuris nuo nieko nebūtų priklausomas, vertintų savo ir gerbtų kitų laisvę, mokėtų ją ginti.

Auklėjimo tikslas, pasak J. H. Pestalockio, yra žmogiškumo ugdymas, visapusiškas ir harmoningas visų įgimtų žmogaus jėgų ir sugebėjimų tobulinimas.

J. F. Herbarto ugdymo tikslas – išauklėti žmogų, įgyvendinti 5 doros idėjas; laisvę, tobulumą, palankumą, teisę ir teisingumą. Ugdymo tikslus jis skirsto į galinius ir būtinus. Galiniai tikslai tai tie, kuriuos žmogus kada nors galės užsibrėžti savo paties noru, dirbdamas tam tikrą darbą, būtini tikslai tai tie, kurie reikalingi žmogui bet kurioje veikloje.

A. Dystervėgas gynė bendražmogiško auklėjimo idėją. Jis kvietė ugdyti humaniškus žmones ir sąmoningus piliečius, tarnaujančius tiesai, grožiui ir gėriui.

K. Ušinskis manė, jog žmogus turi būti tobulas, harmoningai išsivystęs fiziškai, protiškai, doroviškai.

4. PASIRINKITE KONKRETŲ MOKSLEIVIŲ AMŽIAUS TARPSNĮ (PRADINUKAS, PAGRINDINĖS MOKYKLOS MOKSLEIVIS,, VIDURINĖS MOKYKLOS MOKSLEIVIS IR T.T.), APIBŪDINKITE PASIRINKTO AMŽIAUS TARPSNIO MOKSLEIVĮ BEI PATEIKITE ŠIO AMŽIAUS TARPSNIO PEDAGOGINĖS DIAGNOSTIKOS BŪDUS.

Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Vystymasis – tai kiekybinių ir kokybinių pokyčių kitimai vykstantys žmoguje. Yra skiriamos fizinio, psichinio ir socialinio vystymosi rūšys. Ugdymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek ugdytojas pažįsta to amžiaus tarpsnio individualias ypatybes. Pagal tai keliami ugdymo uždaviniai ir parenkami metodai. Amžiaus tarpsnių ypatybes nagrinėja psichologija ir skiria vienokius vystymosi laikotarpius, tačiau pedagogai tuos tarpsnius skirsto pagal dominuojančią veiklą. Tad pedagogikoje skiriami tokie amžiaus tarpsniai: Kūdikystė (0 – 1 metai), Ankstyvasis ikimokyklinis amžius (1 – 3 m.), Ikimokyklinis amžius (3 – 6 metai), Mokyklinis amžius: jaunesnysis mokyklinis
(vaikystė) – (6 – 10 metų), vidutinis mokyklinis amžius (paauglystė) – (11 – 15 metų), vyresnysis mokyklinis amžius (ankstyvoji vaikystė) – (16 – 18 metų), Akademinis amžius (jaunystė) – 18 -22 – 24 metai.

Kūdikystė. Dviejų mėn. vaikas palaiko galvą, keturių – sėdi palaikomas, šešių – sėdi vienas. Pirmąjį pusmetį jau pradeda pažinti žmones, pirmiausia motiną, nusišypso ją pažinęs. Antrąjį pusmetį bando stotis. Šiuo metu vaikas pradeda suprasti kalbą, pagal žodį atpažįsta daiktą. Apie 8 mėnesį kuria savo žodžius. Jo sukurti žodžiai turi daug reikšmių. Apie 12 mėn. vaikas jau turi 10-12 žodžių. 9-12 mėn. raumenys išsivysto taip, kad gali perkelti savo kūną iš vienos vietos į kitą. Jis gali stebėti daugelį daiktų, liesti juos, kilnoti, stumdyti. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas sugeba atskirti suaugusius, juos pasikviesti, ko nors paprašyti. Kūdikystėje didėja svoris, ūgis. Šio amžiaus vaikui ypač svarbu švelnumas, glamonės.

Ankstyvasis ikimokyklinis amžius. 2-aisiais gyvenimo metais intensyviai lavėja kalba. Pirmieji sakiniai yra vieno žodžio. Tik 2-ųjų metų antroje pusėje sakiniai pailgėja iki 2-3 žodžių. Metų pabaigoje jis jau moka apie 300 žodžių, o 3-ųjų pabaigoje – 800-1000 žodžių. Tampa savarankiškas. Vis dažniau sako „aš pats“. Bando pats šaukšteliu pavalgyti, pats rengtis. Šie metai labai svarbūs asmenybės formavimuisi. Labai svarbu, kad ugdytojai aktyviai bendrautų su vaiku. Vaikai nuolat klausinėja ir būtina patenkinti šį smalsumą. Reikia formuoti vaikų poreikius, tačiau stengtis neišugdyti egoistinės asmenybės.

Ikimokyklinis amžius. Labai plečiasi vaiko žodynas. Ketvirtaisiais metais moka apie 2000, penktaisiais apie 3000, o šeštaisiais apie 4000 žodžių. Vaikai gali susikaupti ilgesniam darbui, tačiau mąstymas dar labai ribotas. Fantastiką laiko realybe, kankina suaugusiuosius savo klausimu „kodėl“. Taip jis tiria tikrovę ir ją plačiau ją pažįsta. Tai kūrybinių žaidimų metas.

Jaunesnysis mokyklinis amžius. Svarbiausia veikla – mokymasis. Pasikeičia dienotvarkė. Didelę reikšmę turi skaitymo ir rašymo įgūdžių susidarymas, jų tobulinimas. Loginį mąstymą padeda ugdyti matematikos mokymasis. Pradinėse klasėse kokybiškai pasikeičia mokinių mastymo būdas. Jau 2–3 klasėje vaikai išmoksta lyginti, analizuoti, daryti išvadas. Pradinukas jau moka planuoti nesudėtingą darbą. Dėmesys žymiai valingesnis. Jis ilgai ištveria dirbdamas neįdomų, bet reikalingą darbą. Taip auga valinga asmenybė. Pirmokas į mokytoją žiūri kaip į išmintingą žmogų. Vaikai į mokyklą ateina norėdami mokytis. Tačiau vėliau išryškėja jų nenoras mokytis.

Vidurinis mokyklinis amžius. Kinta mokytojo vaidmuo. Paaugliai pradeda kritiškai vertinti mokytojų teiginius. Siekia bendrauti su savo bendraamžiais, svarbesnė yra jų nuomonė. Paaugliai dažnai pervertina savo galimybes, nemėgsta pamokymų. Todėl gali būti šiurkštūs.

Vyresnysis mokyklinis amžius. Tai rengimosi gyvenimui, praktinei veiklai laikotarpis. Jie užima naują socialinę padėtį visuomenėje, ir mokymasis tampa tolesnės jų egzistencijos pagrindu. Šiuo laikotarpiu jie jau labiau apsisprendę dėl būsimos specialybės. Tačiau jie nevengia konfliktų su mokytojais, tėvais. Dažnas išgyvena pirmą meilę, kuri palieka gilius pėdsakus visam gyvenimui.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2696 žodžiai iš 8900 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.