Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Geobotaninių požiūrių pelkės – tai augalų bendrijos, būdingos augavietems su aukštu gėlo vandens lygiu, nepriklausomai nuo durpių sluoksnio.
Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti – drėgmės perteklius, kurį lemia teritorijos klimatas, reljefas, hidrogeologinės sąlygos, dirvožemis ir augalija. Kad susidarytų drėgmės perteklius garuojančio vandens kiekis turi būti žymiai mažesnis už iškrentančių kritulių kiekį. Lietuvoje daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvis ir negiliai slūgsantys gruntiniai vandenys. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų vandenskyrinės vietovės, pvz., Pietryčių lyguma. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur daugiausia labai nukalkėjusių ir subjaurėjusių dirvožemių, nepalankiausios – Vidurio žemumoje, kur vyrauja mažai nukalkėję dirvožemiai su karbonatingu podirviu.
Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia higroskopinės samanos, pvz., kiminai (Sphagnum spp.). Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens.
Taip pat pelkės susidaro ežerų ir upių krantuose, ar net jiems supelkėjus. Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Apie du trečdalius Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai – nendrių, meldų, švendrų juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas.
Yra kelios pelkių klasifikacinės sistemos. Jos skirstomos pagal hidrologines savybes, augaliją, reljefą, durpingumo lygį. Mums aktualiausia būtų geobotaninė klasifikacija, kuri skirsto pelkės pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją.
Pelkės skirstomos į eutrofines, arba žemapelkes, mezotrofines, arba tarpines, oligotrofines, arba aukštapelkes.
Eutrofinės: Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina gruntiniai, apypelkio paviršiniai arba upių vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų. Durpės išsidėsto sluoksniais. Eutrofinių pelkių vanduo tamsiai rudos spalvos, jo pH sviruoja nuo 3,7 iki 4,0. Lietuvoje žemapelkės vyrauja. Jos sudaro 60-70% visu mūsų krašto pelkių.
Oligotrofinės: Aukštapelkės sudaro 22% Lietuvos pelkių. Jos yra maitinamos krituliais. Oligotrofinių pelkių paviršius išgaubtas. Šios pelkės mažai turtingos maistinėm medžiagom, nes jos patenka į durpės tik iš atmosferinių dulkių ir kritulių. Aukštapelkės užima didelius plotus lyginant su žėmapelkėm. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamoje zonoje iš aukštumų į žemumas. Jų daugiausiai yra Šiaurvakarinėjė Centrinės Europos dalyje.
Oligotrofinės pelkės galima suskirstyti į dvi grupės – užmiškėjusios aukštapekės ir neužmiškėjusios aukštapelkės. Pirmosios vyrauja vietovėse kur vasaros buna gana sausos. Okeaninio klimato sąlygomis aukštapelkės gali būti ir neiškilusios virš paviršiaus ir palaipsniui pereiti į mezotrofines.
Mezotrofinės: Mezotrofinės – tai tarpinio tipo pelkės. Jų maitinimas vyksta kritulių ir gruntinio vandens pagalba. T. P. Vanduo suteka nuo slėnių, nes šios pelkės dažniausiai būna įgaubtos. Tarpinių pelkių vanduo turtingas maistinių medžiagų ir mineralų. Jis pasiskirsto netolygiai, dėl to augalai išsidėsto mozaikiškai. Tokios pelkės labiausiai paplitusios Šiaurinėje Europos dalyje – borealinėjė miškų zonoje ir Airijos teritorijoje.
Pėlkės – tai labai specifinės biocenozės. Joms būdinga:
1. Drėgmės perteklius – Stovinčio vandens lygis nėra vienodas metų bėgyje. Jis svyruoja priklausomai nuo metinių kritulių kiekio, garavimo intensyvumo, vandens sutekimo greičio. T.p. skyriasi ir durpių santikynė dregmė. Ji svyruoja tarp 45 ir 92%.
2. Degonies trūkumas – Pelkės neturtingos deguonies. Viršutiniamė durpių sluoksnyje deguonies kiekis neviršyja 12 mg/l. Toks trūkumas susidaro dėl srovinčio vandens perteklio, blogos dirvos pralaidumo ir oksidacinių reakcijų vykstančiu viršutiniame drpių sluoksnyje.
3. Blogas šilumos laidumas – Dėl durpių fizikinių savybių, vasarą paviršius įkaista labiau negu oras, bet jau 25cm gilyje paros temperatūros svyravimai bevbeik nesijaučia. Čia durpių temperatūra kelis kartus mažesne. Vasarą pelkių augalus neigiamai veikia dideli temperatūros skirtumai paviršiuje ir gilesniuose durpių sluoksniuose.
4. Azoto ir mineralinių medžiagų trūkumas – Aukštapelkėse vienintelis azoto šaltinis yra kritulių vanduo. Žemapelkėse azotas įsisavinamas dar ir iš gruntinių vandenų. Tačiau įsisavinamo azoto kiekis pelkių durpėse sudaro tik
1%.