Perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją etapai Lietuva
5 (100%) 1 vote

Perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją etapai Lietuva

Perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją etapai. Lietuva

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………….…3

1. Pasaulio demokratizavimo etapai…………………………………………………………………..4

2. Reformų ir revoliucijų Europoje prielaidos ir priežastys…………………………………………..6

2.1 Ankstesni demokratizacijos bandymai……………………………………………………6

2.2 Kultūrinės – socialinės prielaidos…………………………………………………………7

2.3 Rytų Europa 1989 metais…………………………………………………………………8

2.4 Gorbačiovo reformos……………………………………………………………………..9

3. Lietuvos kelias link demokratijos………………………………………………………………….9

3.1 Sąjūdžio gimimas ir veikla………………………………………………………………10

3.2 Baltijos kelias……………………………………………………………………………12

3.3 Kovo 11 – osios Nepriklausomybės akto paskelbimas………………………………….12

Išvados……………………………………………………………………………………………….13

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………15



Įvadas

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad perėjimas iš nedemokratinio valdymo į demokratinį nereikalauja ilgų tyrinėjimų, tačiau įsigilinus į šią problemą darosi aišku, kad perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją dvidešimto amžiaus pabaigoje tapo didele problema ir nuolatinių svarstymų ir ginčų arena. 1989 metai Rytų Europos visuomenėms yra savotiška skiriamoji laiko riba. Ji užbaigia daugiau kaip 40-ties metų prieštaringą laikotarpį. Šiandien didžioji naujosios Rytų Europos visuomenės dalis pasakytų, kad tie lemtingi metai buvo tiek politinis, tiek ekonominis, tiek kultūrinis lūžis. Šie įvykiai, visų pirma, pakeitė Europos ideologinį žemėlapį, taip pat būtų galima pasakyti, kad jie prisidėjo ir prie vienos iš super valstybių (Sovietų Sąjungos) įtakos šiame regione sumažėjimo, įgalino Vokietijų susivienijimą ir, ko gero svarbiausia, kad po revoliucinio sukrėtimo daugelis Rytų Europos valstybių pasuko demokratijos link.

Rytų ir Vidurio Europos bei Baltijos valstybių perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją yra unikalus procesas dėl kelių aplinkybių. Pirma, pasaulio istorijoje iki šiol nebuvo perėjimo iš komunistinio autoritarizmo patirties. O Graikija, Ispanija ir Portugalija – šalys, kurios atsisveikino su nedemokratiniu valdymu, ėjo iš vadinamojo dešiniojo autoritarizmo. Antra, unikali Rytų ir Vidurio Europos minėto proceso ypatybė – tai jo sinchroniškumas ir vienalaikiškumas, sąlygotas totalinis buvusios SSRS, kaip imperijos, ir komunistinės ideologijos krizės. Savaime suprantama, kad politinių režimų pasikeitimas turėjo įvykti visose arba beveik visose komunistinėse šalyse vienu metu, nes vienai šaliai priartėjus prie momento kai yra galimybė žengti tokį žingsnį, kitos šalys negalėjo likti abejingos. Trečia, dominuojantis taikus proceso pobūdis, išimtis tėra Rumunija, Jugoslavija, bei kai kurie buvusios SSRS regionai. Iki šiol dauguma mokslininkų ginčijasi, ar galima šį procesą pavadinti revoliucija, nes beveik visose šalyse reformos vyko taikiai ir be jėgos panaudojimo. Ketvirta, milžiniškas proceso poveikis tarptautinei sistemai.

Šitos ypatybės pabrėžia pokyčių Rytų ir Vidurio bei Baltijos šalyse svarbą ir neleidžia likti jiems abejingiems. Todėl jau beveik 15 metų Lietuvos ir užsienio politologai bei istorikai analizuoja ir interpretuoja perėjimą iš komunistinio rėžimo į demokratiją Vidurio ir Rytų Europoje bei Baltijos šalyse. Tokie autoriai, kaip A. Krupavičius, D. S. Mason, V. Lamentovič, G. Vightman ir kiti, savo veikloje daug pastangų skyrė politinių, socialinių, kultūrinių ir ekonominių pokyčių po Sovietų Sąjungos režimo žlugimo nagrinėjimui ir aprašymui.

Šis rašto darbas remiasi kai kurių šių autorių mintimis bei samprotavimais, kurie padeda įsigilinti ir suprasti iškylančias problemas. Todėl šio darbo tikslas – nuodugniau ir išsamiau išnagrinėti perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją raidą, etapus ir problemas, pateikti konkrečias išvadas.

Šis rašto darbas ir skirtas išnagrinėti visus iškylančius klausimus ir į juos atsakyti. Pradžioje bus aptartos bendros priežastys, kurios paskatino reformas ir revoliucijas Europoje, perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją etapai bendrai pasaulyje, vėliau bus aptartos kaikurios rytų europos šalys, Gorbačiovo reforma, o pabaigoje didesnis dėmesys bus skirtas Lietuvai.

1. Pasaulio demokratizavimo etapai

Chronologiniu požiūriu perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją laikotarpis prasideda tuomet, kai senasis režimas nustoja funkcionuoti.3 šiuo laikotarpiu vyksta struktūriniai pokyčiai politikoje, ekonomikoje, socialinėje ir kitose srityse. Formuojasi laisvo žmogaus sąmonė. Atsiranda nauji santykiai, grindžiami privačia nuosavybe ir iniciatyva. Jiems įtvirtinti
kuriamos būtinos institucijos. šiems pokyčiams reikia laiko, jų dirbtinai nepaskubinsi.4 Perėjimo metu susiformuoja naujas demokratinio politinio vertybių, normų, institutų ir taisyklių kompleksas. Jis juridiškai įtvirtinamas naujoje šalies konstitucijoje, kuri ir žymi formalią pereinamojo periodo pabaigą.5

Pagal politologo D. Rastou schema perėjimui į demokratiją būdingi trys etapai. Pirmąjį etapą sudaro senojo rėžimo žlugimas, antrąjį – naujos demokratinės sistemos formavimasis, trečiąjį – šio demokratinio rėžimo įsitvirtinimas.

Šiuolaikinio pasaulio demokratizacija vyko keliais etapais, Samuel P.Hantington pavadintais demokratizavimo bangomis. Pirmasis etapas buvo labai ilgas. Jam būdingos demokratiją kuriančios permainos, prasidėjo XVIII a. pabaigoje ir baigėsi 1918-1920 metais. Šiuo laikotarpiu susiformavo liberalios demokratinės institucijos, tai buvo totalitarinio regreso viršūnė. Antrasis etapas buvo trumpas, nuo 1945 iki 1960 metų. Po sąjungininkų pergalės prieš totalitarinę Vokietijos, Italijos, Japonijos koaliciją prasidėjo šių valstybių bei kai kurių nuo jų priklausančių valstybių demokratėjimas. Kai kurių Afrikos ir Azijos šalių – kolonijų virsmas nepriklausomomis leido joms bent laikinai tapti demokratiškomis valstybėmis. Trečiasis demokratizavimo etapas prasidėjo 1974 m., kartu su autoritarinių diktatūrų žlugimu įvairiose pasaulio šalyse. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, Lotynų Amerikoje, devintojo dešimtmečio viduryje, kai kurios Azijos valstybėse. Šiame etape palankus demokratizavimui veiksnys buvo autoritarinių valstybių legitimacijos krizė. Karinė valdžia neįveikė korupcijos ir nepasiekė ekonomikos laimėjimų, tačiau pasiekė vidutinį ekonomikos išsivystymo lygį, palankų pereinant į demokratiją. Protestantų bažnyčia buvo labai palanki demokratijos plėtojimuisi, tačiau trečias demokratėjimo etapas buvo kaip tik sukeltas katalikiškų bendruomenių. Vakarietiškos demokratijos materialinė parama ir moralinis paskatinimas, kad opozicinis elitas įveiktų autoritarizmą, taip pat palengvino demokratijos pradžią. Visi šie veiksniai galiojo ir Rytų bei Vidurio Europoje, bet komunistinė sistema ir karinė padėtis buvo autoritarinio elito atsakymas, sustingdęs demokratijos pakilimą. Jį atgaivino tik M.Gorbačiovo reformos. Galutinis komunistinės sistemos žlugimas prasidėjo 1989m. Pavėluotą ketvirtąjį etapą, galima aiškinti kelių veiksnių poveikiu. Pirma, komunistinės sistemos buvo labiau totalitarinės negu autoritarinės valstybės su rinkos ekonomika. Joms būdinga tai, kad viena partija valdė visą valstybę, o jai priklausė ir visas ūkis. Antra, toks junginys lėmė, kad komunistinėse valstybėse nebuvo viduriniosios klasės, kuri būtų suinteresuota, kad rinkos ekonomika ir liberali demokratija veiktų išvien. Ketvirtasis demokratizavimo etapas daugelyje komunistų partijų valdomų valstybių dar tik prasideda. Ar jis išplis ir virs stabilia demokratijos forma , dar sunku numatyti.

9-ojo dešimtmečio pabaigos Rytų ir Vidurio Europos šalių politinės realijos akivaizdžiai patvirtina, kad tuometinius jų reiškinius galima vadinti komunistiniu autoritarizmu. Pasak JAV politologo Dž.S.Lipaeto, šalies ekonominės raidos “slenkstis” sąlygoja politinių institutų pertvarkymą. Kita ekonominio pobūdžio prielaida demokratijos įsigalėjimui yra rinkos santykių veikimas, ekonominės galios sklaidas. Nemažesnę reikšmę nei ekonominiai faktoriai turi socialinės, politinės bei kultūrinės prielaidos ir tarptautinės aplinkos įtaka. Visuomenėse, kur gyventojų daugumą sudaro vidurinioji klasė, demokratija įsigali žymiai greičiau nei kitur. Dažnai pereinant tiek iš dešiniojo tiek iš kairiojo autoritarizmo, demokratijos įsitvirtinimą skatina etninis pliuralizmas ir tautinių teisių užtikrinimas. Istoriškai autoritariniai režimai yra trumpaamžiai, t.y. jų egzistencijos periodas svyruoja nuo 7 iki 15 metų. Tai apsprendžia jų kaip pereinamojo periodo iš totalitarinės būklės į demokratiją pobūdis. Chronologiniu požiūriu perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją laikotarpis prasideda tuomet, kai senasis režimas nustoja funkcionuoti. JAV politologas Z.Brežinskis išskiria 3 perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją stadijas. Pirmoji, tai komunistinio autoritarizmo fazė, kurioje komunistų partija kontroliuoja politinę sistemą. Antroji stadija, tai postkomunistinis autoritarizmas. Akcentuojama tautiškumas, ideologinis ritualizmas, ideologinė visuomenė tampa politine visuomene, o politikos sfera dominuoja prieš ekonominę ir visas kitas. Trečioji fazė – postkomunistinio pliuralizmo.

2. Reformų ir revoliucijų Europoje prielaidos ir priežastys.

Politinio režimo pokyčiai, kurie praūžė per Rytų ir Vidurio Europą ir Baltijos šalis 20 amžiaus pabaigoje – be abejo, buvo reikšmingi ir lemtingi pasaulį sukrėtę įvykiai. Šios revoliucijos sukėlė šalyse šventinę nuotaiką. Demokratija buvo garbinama kaip pažangos veiksnys, o kapitalizmas – kaip geriausia ir naudingiausia ekonominė sistema. Tačiau nereikėtų manyti, kad šios revoliucijos ir reformos įvyko staigiai ir be pagrindo – Europos šalys daug metų brendo ruošėsi šiam lemtingam žingsniui. Taigi yra nemažai svarbių prielaidų arba priežasčių, kurios paskatino ir palengvino socialistinio
pasaulio šalių perėjimą į demokratinį valdymą.

2.1 Ankstesni demokratizacijos bandymai.

Bandymų demokratizuoti Rytų Europos režimus būta ir anksčiau. Antai 1956 metais Vengrija patyrė studentų protesto bangą Budapešte. I. Nadis, tapęs šalies Ministru Pirmininku, paskelbė, kad Vengrijoje bus atstatyta demokratija, o pati valstybė išstos iš Varšuvos sutarties organizacijos. Tačiau visos viltys žlugo, kai tų pačių metų lapkričio mėnesį Raudonoji armija sutriuškino sukilimą.

1968 metais Čekoslovakijos (nuo 1993 01 01 Čekijos ir Slovakijos Respublikos) Pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi tapęs A. Dubčekas pasisakė už ekonomikos liberalizaciją ir didesnę politinę laisvę. Tačiau kaip ir Vengrijos atveju Sovietų Sąjungos tankai brutaliai nutraukė Prahos “pavasarį”.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1458 žodžiai iš 4772 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.