Mitai ir mitologijaMitai – pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, jų tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir pan. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daug variantų. Tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reikšmes (mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais).
Baltų mitologijoje yra daugybė dievų ir deivių:
Austėja – bičių, augalų, žiedų globėja, šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja.
Gabija – ugnies, namų židinio globėja.
Giltinė – mirties deivė.
Laumė – duodanti ir griaunanti, nakties, vandens sferos deivė.
Laima – gimimo ir likimo deivė.
Laima – Dalia – materialinių gėrybių gausintoja.
Medeina – medžioklės deivė.
Milda – meilės ir laisvės deivė
Junda – karo deivė.
Žvėrūna – laukinių žvėrių globėja.
Žemyna – Žemės motina – žemės derlingumo deivė.
Ragana – Lunarinė nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė.
Dievas – dangaus šviesos, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir draugystės dvasia.
Mėnulis – Nakties šviesos dievas, karių globėjas, augalijos augimo skatintojas (nuo mėnulio fazių priklauso, ką ir kada sodinti). Sveikatos, grožio, laimės, turto teikėjas (perėmė Dalios funkcijas). Vėlesnėje mitologijoje laikytas mirusiųjų globėju, o žvaigždės – vėlėmis.
Saulytė – saulės dukra, dangaus nuotaka. Galėjo būti ir Dievo dukra.
Baubilas – medaus ir bičių dievas.
Aitvaras – neša materialines gėrybes.
Žemininkas – sodybos, gyvulių globėjas.
Kaukai – Neša skalsą, daugina javus ir šieną. Požemio dvasios.
Vaižgantas – Linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas.
Velnias – tai dievas kūrėjas, kartu su Dievu kūręs pasaulį.
Perkūnas – Teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujama.
Javinis – javų dvasia, ateinąs ir išeinąs “svečias”.
Keliuklis – keliaujančių dievas.
Ragutis (Ragis) – aludarių, alaus ir midaus globėjas.
Pergubrė – pavasario ir žiedų deivė.
Pilnytis – turto dievas.
Bet išvisų išvardintų dievų, man labiausiai patinka – perkūnas, todėl aš apie jį aprašiau plačiau.
PERKÛNAS
Tai ryškiausias senovės lietuvių dievas. Jį, kaip dievą, mini patys seniausi šaltiniai: Eiliuotoji Livonijos kronika, Mamalos kronika, viena agenda ir kiti vėlesni raštai. Tautosakos apie Perkūną irgi labai gausu: jis minimas sakmėse ir pasakose, dainose, patarlėse ir liaudies tikėjimuose. Perkūnas – aktyvusis dangaus pradas, vyriškumo ir energijos, dangiškosios ugnies dievas. Jis visur žadina gyvybę, pavasarį prikelia gamtą naujam gyvenimo ciklui. Perkūnas kaip Dievas valdovas – Vytis iškilo istoriniais laikais, kai reikėjo kelis šimtmečius kovoti už lietuvių ir Lietuvos išlikimą. Perkūno laikais moteriškumas ir Deivės tikyba buvo kiek pažeminti, nors lietuvių kultūroje moters padėtis buvo visada aukšta.
Teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas. Valdė dangų, atmosferą, rūpinosi žemės augalijos vaisingumu, globojo žmogų, jo dorovę, moralę. Griaustinio ir dangaus valdovu imtas laikyti krikščionybės laikais. Drausta tarti Perkūno vardą, ypač vaikams. Jį ištarti gali tik vyresni žmonės, bet pagarbiai, mažybine forma – Perkūnėlis. Perkūną vadino kitais vardais: Dievaitis, Dundulis, Dundusėlis, Burbulis, Bruzgulis, Burzgulis, Tarškutis, Trenktinis, Drynėlis, Šarkutis, Akmeninis kalvis, Dūdutis, Poškutis, Dūdų senis…
Lietuviai Perkūną įsivaizduoja aiškiai suasmenintu, žmogišku pavidalu.Pagal liaudies tradicijas, jis vaizduojamas dvejopai: kaip žiliabarzdis senis, gyvenęs debesyse ir važinėjąs padangėmis ugnies ratais, su kūju arba kirviu rankoje, kuris sviestas vėl sugrįžta atgal; dar sakoma, kad jis esąs senis su varine ar ruda barzda, važinėjąs po debesisi, pasikinkęs į dviratį ožį, turįs kirvį rankose. Kitas jau vėlesnės kilmės Perkūno pavidalas esąs toks: kai jis pasirodąs žmonėms, tai atrodąs, kaip didelis ir stiprus vyras-medžiotojas, turįs kokį nors ginklą, bet ne kūji. Abiem atvejais antropomorfiškas dievybės įsivaizdavimas vargu ar begali būti aiškesnis.
Perkūnas valdo atmosferos reiškinius, ypač griaustinį ir žaibus, duoda žemei lietų, griausmas pažadina žemės derlingumą, persekioja ir naikina piktus demonus; būdamas piktas ir nepermaldaujamas, bet kartu ir labai teisingas.Perkūnas yra teisibės saugotojas ir nusikaltėlių baudėjas. Perkūnas turi daugelį požymių ir funkcijų, paprastai priskiriamų dangaus skliauto dievui. Nors Perkūnas buvo laikomas dielėje pagarboje ir jo labai bijota, tačiau nėra davinių tvirtinti, kad jis būtų buvęs laikomas vyriausių baltų dievų, kuriobūtų priklausę visi kiti dievai. Atrodo, kad kokio vyriausio dievo baltai iš vis neturėjo, buvo skirtinės dievybės, kurios veikė savarankiškai. Ypatingas “ dangaus dievas“ baltuose nėra ryškus. Latvių dainos apie jį šį tą žino, lietuviuose tėra likęs tik vardas, teturįs bendrinę dievybės prasmę. Dangaus skliausto gerbimas ir ypatingas jo dievas būdingas krajoklių tautoms, klajojančioms su savo bandomis lygumose, tundrose ar stepėse, kur yra platus akiratis ir dangaus skliaustas, tarsi koks
dangtis, laiko juos apvožęs ir tolumoje atrodo susisiekiąs su žeme. Lietuviai gyveno miškuose ir retai tegalėjo stebėti viską apgaubiantį dangaus skliaustą, tad jo ypatingai negerbė.
Perkūno jėgą atspindi griaustinis. Perkūno gyvuliai – bulius, ožys, paukščiai – perkūno oželis, retai – erelis, medis – ąžuolas, kartais – šermukšnis. Dažniausiai Perkūnas įsivaizduotas kaip stiprus, jaunas vyras su vario barzda, su kirviu rankoje. Kartais vaizduotas ir kaip žilas senis, rankose laikantis eržilą, ožį ir kirvį ar lazdelę, kartais vaizduotas baisaus veido, su ragais, šiurkščiais plaukais. Per akmeninį kalną (dangų) Perkūnas lekia ugnine dvirate ožiu ar žirgais (kartais sparnuotais) pakinkyta karieta. Jo ratai skelia kibirkštis.