Peros
5 (100%) 1 vote

Peros

1. EKONOMIKOS TEORIJOS OBJEKTAS. EKONOMIKOS TEORIJOS MOKSLO APIBRĖŽIMAS. Žmonės, pradedantys nagrinėti ekonomikos teoriją, paprastai nori turėti trumpą, aiškų ir lengvai suprantamą, be to, viską apimantį jos apibrėžimą. Galbūt dėl to yra gana daug įvairiausių šios teorijos apibrėžimų. Pateiksime keletą:- ekonomikos mokslas yra rūšis veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių;- ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui, mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mėsai, drabužiams, meno kūriniams ir veiklai, keliams ir kt.) ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti;- ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti;- ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje;- ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą.Be abejo, kiekvienas iš mūsų taip pat galėtų pridėti po keletą savo paties apibrėžimų…Žinomas teoretikas P.Samuelsonas [16] pažymi, kad ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kokius išteklius žmonės ir visuomenė, laikui bėgant, įsigyja prekėms gaminti ir paskirstyti tarp įvairių visuomenės grupių, kad būtų galima jas vartoti dabar ir ateityje. Vilniaus universiteto ekonomikos teorijos mokomosios priemonės [4] autoriai rašo, kad ekonomikos teorija – tai mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, tenkinami žmonių poreikiai.Būtų galima apibūdinti ekonomikos teoriją ir kaip mokslą apie žmonių tarpusavio santykius gamybos, mainų ir vartojimo srityse įvairiuose žmonijos vystymosi etapuose.Mes stengėmės atsakyti į klausimą – kas yra ekonomikos teorija.

Ekonomikos teoriją reikia išmanyti, ją studijuoti todėl, kad jos problemos tiesiogiai susijusios su mumis visais ir kiekvienu iš mūsų. Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio problemų, ekonomikos teorija pirmiausia nagrinėja visuomenines, o tuo pačiu ir politines problemas, kurios yra svarbios kiekvienam žmogui.

Prie šių problemų taip pat priklauso ir prekybinės bei pramoninės veiklos problemos, ekonomikos teorija turi duoti atsakymą į visus iškilusius klausimus.

Taigi ūkinėje veikloje naudojami ištekliai, kad būtų galima tenkinti žmonių poreikius.

Kas gi yra poreikiai, kaip juos kuo tiksliau apibūdinti?Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Teisingai pažymima, kad šiame pasaulyje net vaikas supranta, jog pasiūlius jam ką nors vieną iš dviejų, jis negali pasakyti – noriu abiejų. Jeigu mes palyginsime šiuolaikinę išsivysčiusią visuomenę su tuo, kaip ji gyveno prieš šimtą metų, pamatysime, kad dabar ji turtinga, o tada buvo varginga. Bet šiandieninį turtingumą, aukštą gamybos lygį nustelbia labai išaugęs ir nuolat didėjantis poreikis vartoti. Šiuolaikinis žmogus ne tik nori, bet ir jaučia būtinybę naudotis centriniu šildymu, vandentiekiu, kanalizacija, šaldytuvais, automobiliais, kompiuteriais ir t.t., jam reikia keliauti, žinoti, kas vyksta kaip tik šiuo metu pasaulyje, toli už vandenyno ar ekvatoriaus ir kt.

Mokslininkai biologai mitybos minimumą dažnai apibūdina kaip avižinės košės dubenėlį dienai; nors jis kainuoja labai jau nedaug, bet kas norės laikytis tokios dietos…

Taigi, kad vis geriau ir geriau gyventų, žmonija turi vis daugiau ir daugiau gaminti… ir tik tada vis daugiau ir daugiau vartoti.

2. IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO VISUOMENĖS MĄSTU PASIRINKIMO PROBLEMOSIštekliai – yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti.Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai.Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji – potencialūs gamtos ištekliai – dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai, žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems priklauso didelė ateitis. Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis – atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja… Gyvenamoji erdvė, naudingos iškasenos – neatkuriami ištekliai, ir čia mes pirmiausiai susiduriame su jų panaudojimo problemomis.Didžiulė dauguma išteklių – riboti ištekliai; jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitalas.Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys,
iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai.Darbu trumpai vadinama darbo jėga, t.y. žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tačiau, matyt, reikia skirti darbo ir darbo jėgos sąvokas, nes tai ne vienas ir tas pats.Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių-dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima taip apibūdinti: darbas yra darbo jėgos funkcija.Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas – prekė, kurią teikia namų ūkio sistema.Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje. Taip kapitalą bando apibūdinti Vilniaus universiteto mokomosios knygelės autoriai. P.Samuelsonas [16] pažymi, kad ,,šiuo metu pažangi pramoninė technologija naudoja dideles kapitalo mases; daug sudėtingos mašininės įrangos, daug stambių įmonių ir fabrikų, didelius kiekius pagamintos produkcijos, pusfabrikačių ir žaliavos. Mūsų ekonomika gavo pavadinimą ,,Kapitalizmas”, todėl kad šis kapitalas, arba ,,turtas” pagrindinai yra privati nuosavybė tų, kurie vadinami kapitalistais.’’

Didelė dalis ekonomistų, pradedant A.Smitu ir D.Rikardu, kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis.

Žinomas italų ekonomistas A.Pezenti pažymi, kad kapitalistas ateina į rinką kaip piniginio kapitalo savininkas, įsigyja prekių, gamybos priemonių ir darbo jėgą. Baigęs gamybos procesą, jis grįžta į rinką su produktu, kurį vėl paverčia pinigais.

Procesas prasideda piniginiu kapitalu ir baigiasi piniginiu kapitalu. Tačiau tai vyksta tik dėl to, kad galutinis piniginis kapitalas, gautas realizavus prekę, yra didesnis už pradinį kapitalą.

Ikimašininėje gamyboje pagrindinis gamybos veiksnys buvo žemė, atsiradus mašinoms, juo tapo kapitalas. Plečiantis mašininei gamybai, darbo veiksnio reikšmė vis didėja ir didėja. Ją sąlygoja kapitalo raida. Be to, tarp žmonių ūkinių funkcijų santykinai savarankiškas tampa verslumo veiksnys, kažkada neatskiriamai susijęs su kapitalo veiksniu (kaip kapitalo savininko funkcija), didėja autonominė mokslo, informacijos, profesinio pasirengimo ir bendrojo išsilavinimo ūkinė reikšmė, o tai sąlygoja ,,žmogiškojo kapitalo” kategorijos atsiradimą ir jo vaidmens didėjimą.

Gamyba – tai ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Ekonomikos teorijos požiūriu visiškai nesvarbu, kokie tie poreikiai – maisto produktai, drabužiai, avalynė ar gyvenamasis būstas, poreikiai žinioms ar poilsiui bei laisvalaikiui – svarbu tik tai, kad jie žmogui reikalingi ir juos patenkinti būtina. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija, t.y. būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai – prekės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus – tiek atskiro gamintojo, atskiros įmonės, tiek ir visos visuomenės mastu, o gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia, ,,įformina” ekonomikos institutų ir nusistovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę (ūkio) sistemą. Žinomi trys istoriniai ekonominių ūkių sistemų tipai – natūrinis ūkis, centralizuotai valdomas ūkis ir rinkos ūkis. Joks iš jų niekad nepasireikšdavo grynu pavidalu, kiekvieno tipo atskiri elementai aptinkami ir prieš kelis tūkstančius metų, ir dabar.

Tačiau nagrinėjant ūkio sistemą, labai svarbu suprasti prekinės gamybos ir prekės atsiradimo sąlygas, jos ypatumus atskiruose visuomenės raidos etapuose. Juk tik prekinės gamybos pagrindu susiformavo šiuolaikinė rinkos sistema ir pinigai kaip ypatinga prekė. Šios pradinės pastabos leidžia mums pasitikslinti anksčiau pateiktus ekonomikos teorijos objekto apibrėžimų variantus. Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš įvairių galimų ribotų gamybinių išteklių naudojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ir būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių.

Esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas (įmonininkas, įmonė, susivienijimas ir net valstybė su savo biudžeto lėšomis) yra priverstas rinktis, kaip jis naudos savo išteklius. Kiekvieną variantą galima įvertinti alternatyviniais kaštais.

Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra tas vertės dydis, kurį galima būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant,
alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti pačiu racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą, galimą jų naudojimo būdą.

Pasirinkimo problema visuomenės mastu paprastai detalizuojama trilypiu uždaviniu:

1) Ką gaminti? Kiek kokių gėrybių reikia gaminti, kad būtų geriausiai patenkinti visuomenės poreikiai?

2) Kaip gaminti? Kokiomis porcijomis naudoti išteklius, kad būtų galima pagaminti daugiausia produktų?

3) Kam gaminti? Kaip paskirstyti produktus visuomenės nariams?

Jeigu visuomenė turėtų neribotus išteklius, jai šie klausimai neturėtų prasmės. Turint net labai didelius išteklius, taip pat iškiltų problema: kuriuos iš jų naudoti pirma, kuriuos paskui, kitaip sakant, rinktis alternatyvius išteklių naudojimo variantus.

Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į pateiktus klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių funkcija. Tai labai sudėtingas uždavinys. Jeigu supaprastintume uždavinį prielaida, kad reikia pasirinkti tik dviejų prekių A ir B gamybos apimtis, o joms sunaudojami visi turimi resursai, tai čia reikėtų dar vienos prielaidos: – išteklių apimtis ir technologijos nekinta. Taigi uždavinys supaprastėja.

Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami prekės A gamybai. Tada galima gaminti 14 jos vienetų, o B prekė apskritai nebus gaminama.

Prekių komplektą gali pasirinkti visuomenė, panaudodama jų gamybai visus savo išteklius.

Jeigu atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tuomet gamybos apimtis bus mažesnė, ir 1 pav. tai atspindės taškas C kreivės ribojamo ploto viduje. Tą mažesnį, nei visuomenė turi galimybes panaudoti, išteklių kiekį ji gali panaudoti vien A prekės gamybai, arba vien B prekės, arba jų abiejų tam tikromis proporcijomis gamybai. Tai parodyta grafike rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris kitas taškas už gamybos galimybių kreivės rodys, A ir B prekių gamybos apimtį, kuri esamomis sąlygomis yra neįmanoma.

3. RINKA, JOS FUNKCIJOS IR STRUKTŪROS.

Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas.

Rinka – tai prekinių – piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius.Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo – pardavimo sandėriai.Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Didžiausią vaidmenį šioje situacijoje suvaidintų aukštesnės kainos.Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema (žr. 3 pav.).

3 pav. pavaizduotas supaprastintas ekonomikos modelis išryškina rinkos vietą. Ji, būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijų pagrindinių ekonominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti) sprendimą.

Prekės Produktų rinka

Prekės

Vartotojai Išlaidos Pajamos Verslo įmonės

Pajamos Kaštai

Ištekliai Išteklių rinka

Ištekliai

3 pav. Ekonominės veiklos apytaka

Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas. Pirmiausia, rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo, kaip reprodukcijos momentų, ir tarpusavyje juos sieja. Šiuo atžvilgiu rinka aktyviai veikia tiek gamybą, jos apimtį, struktūrą, augimo tempus, prekių kokybę, asortimentą ir kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius, tiek ir vartojimą visais jo kiekybiniais ir kokybiniais aspektais. Nors čia pirmumas priklauso gamybai, tačiau ji privalo orientuotis į vartojimą bei jo pokyčius, kadangi galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. Savo ruožtu, vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomis paklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausvyra. Antra, rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą, neatitikimą visuomenės poreikiams ir galimybėms, o kartu atneš jų gamintojams nuostolius ar netgi bankrotą. Trečia, rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti, nenusižengiant, žinoma, kokybės reikalavimams. Tokie išteklių savininkai ne tik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bet ir užsitikrina didesnes pajamas. Ketvirta, per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos
pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės-komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Taigi rinka, kaip savireguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbus ekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotojų poreikių tenkinimo veiksnys.

Rinkos atliekamas funkcijas gali perimti valstybės organai, vyriausybė, politinių partijų vadovai, reikalaudami iš gamintojų gaminti atitinkamas prekes, taupyti išteklius, gerinti prekių kokybę bei asortimentą ir t.t. Tokia ekonomikos organizavimo sistema buvo būdinga administracinei-komandinei valdymo formai.Tačiau ji neįrodė savo gyvybingumo ir buvo priversta užleisti pozicijas rinkos principais pagrįstai ekonomikos valdymo sistemai.

Pati rinka skirstoma į prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas. Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas.

Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kaštai būtų kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tikromis kainomis, išteklių savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus išteklius, o vartotojai – vartojamas prekes.

Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis. Grynoji konkurencija – tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau, gamintojams – gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius. Šie pasirinkimai apriboti kainų, kurios susidaro neasmeninių sprendimų pagrindu. Dėl didelio pirkėjų ir pardavėjų skaičiaus rinkoje nė vienas iš jų neparduoda ir neperka žymios prekių, cirkuliuojančių rinkoje, dalies ir todėl kiekvieno jų individualūs sprendimai neturi poveikio kitų pirkėjų ir pardavėjų veiklos apimčiai bei kainoms.

Priešingas dalykas – grynoji monopolija. Jei visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa monopoliste. Įmonės – monopolistės individualūs sprendimai lemia kainų dydį, išteklių panaudojimo ir gamybos apimtį. Grynosios monopolijos papildoma sąlyga – artimų pakeičiamų gėrybių (substitutų, pakaitalų) nebuvimas, nes, smarkiai padidinus kainas ir sumažinus gamybos apimtį, vartotojai gali imti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą.

Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikoje nesutinkami modeliai. Tai idealizuotų rinkų pavyzdžiai. Reali rinka yra tarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų bruožų. Būdingiausias tokios rinkos atvejis yra oligopolinė rinka, kurioje viešpatauja keletas maždaug vienodo dydžio pardavėjų (pvz., JAV automobilių pramonės General Motors , Ford Motor ir Crysler firmos). Ji gali būti gryna, kai prekės nesiskiria savo kokybės požymiais (plienas, akmens anglis ir pan.), arba negryna, kai prekės, turėdamos tą pačią paskirtį, skiriasi savo kokybinėmis charakteristikomis (automobiliai, drabužiai, avalynė ir pan.).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2858 žodžiai iš 9396 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.