Petras i
5 (100%) 1 vote

Petras i



Petro I vardą, kaip ir daugelio kitų carų, girdėjau jau vaikystėje (žr. priedą Nr.1). Petras I vienas iš garsiausiai žinomų žmonių pasaulyje, pagarsėjas savo radikaliomis reformomis. Kai jis atėjo į valdžią (1689 m.) Rusija nuo kitų šalių buvo atsilikusi daugiau kaip šimtą metų. Petrą Pirmąjį- drasiai galime vadinti vienu ryškiaisių senosios Rusijos valdovų priartinusių Rusiją prie kitų Europos šalių. Petras I laikomas labiausiai nusipelniusiu Rusijos caru: ,,Praskynęs langą į Europą”, įsteigęs Petrogradą, sukūręs laivyną, bei padaręs įvarių kulturinių permainų. Jis pagarsėjo, kaip sumanus, gabus reformatorius. Tagi šio darbo tikslas, bei užduotis atskleisti Petro Pirmojo, kaip reformatoriaus, sugebėjimus,apžvelgiant visus jau paminėtus jo darbus išsiaiškinti, kas skatino Petrą I vykdyti reformas, kas ir kaip įtakojo jo veiklos rezultatus. Kurie tik dar karta įrodo jo neeilini talentą, bei stiprią asmenybę siekiant užsibrėžto tikslo- ,,pakelti Rusiją” ir ,,pastatyti” ja greta kitų Europos valstybių.Toki ji vaizduoja A. Pavlenkos knyga ,, Petras Pirmasis”mam šį klyga labiausiai patiko iš visu skaitytų apie Petra I, nes autorius gana paprastai ir idomiai atskleidžia caro epocha ir jo gyvenymą. V.Kniūraitės ,,Rusijos istorijos paskaitos” knyga viska vaizduoja glaustai ir sutrumpintai.

Jo gyvenimas ir veikla domino ir tebedomina daugelį istorikų. Apie Petrą Pirmąjį parašyta daug romanų vekalų. Rašė tokie žymus rašytojai, kaip A. S. Puškinas, A. Tolstojus. Pastarasis savo romane ,, Petras I” rašė ne tik apie jį, kaip apie gabų rusijos valdovą, tačiau plačiai nušviečia XVIII amžiaus pradžios epochą, svarbius istorinius įvykius. F. Engelsas vadina Petrą I ,,ištie dižiu žmogumi”.

Rusijos caras Petras I- neeilinė asmenybė, kas ir lėmė literatūros apie jį gausą. H. Bageris savo knygoje “Petro Didžiojo reformos” pabrėžia, kad literatūra apie Petrą Didijį galėtų sudaryti atskirą biblioteką1. Pagrindinę šios bibliotekos dalį sudarytų rusų istorikų darbai ir tyrinėjimai. Plačiausiai apie carą rašo jo biografas N. Pavlenka 2. Suprantama, kad rusai didžiuojasi šiuo talentingu reformatoriumi ir nenustoja juo žavėtis. Savo darbe aš naudojausi Petro tėvynainių – V. I. Buganovo3, E. B. Anisimovo4, K. Vališevskio5, Jefimovo6 darbais. Pastebėjau daugiausia kritikos Petrui I išsako istorikas – K. Vališevskis. Jo knygoje didžiausias dėmesys kreipiamas į caro asmenybės, blogasiais puses. Jis tiesiai šviesiai pasakoja, apie Petro I jaunystės lėbavimus ir kita, bet nuo XX amžiaus antrosios pusės autoriai vengia tokio

tiesmukiškumo,tačiau jie neslėpia, nei caro žiaurumo, nei ko kito.Kas berašytų apie Petro I tėvynės reformavimą visi apie jį atsiliepia tik teigiamai. Yra ir tokių, kurie kaltina carą senolių tradicijų atsižadėjimu, per dideliu žavėjimusi vakarietiška kultūra- Daškova1.



I. RUSIJOS VIDAUS IR TARPTAUTINĖ PADĖTIS XVII AMŽIAUS PABAIGOJE

Luominė monarchija Rusijoje gyvavo nuo XVI amžiaus vidurio iki XVII amžiaus vidurio, o XVII amžiaus antroje pusėje Rusijoje sustiprėjo caro valdžia. Po truputi Rusijai tampant absoliutine monarchija, buvo naikinamos svarbiausios luominės minarchijos institucijos: Bojarinų dūma ir zemkiniai susirinkimai. Centrinis valdžios stiprėjimas sudarė sąlygas pereiti prie absoliutinės monarchijos, kai visa valdžia priklauso carui1. Neribota caro valdžią 1649 metais įteisino Soboro tesinas2.

Po mongolų- totorių antplūdžio Rusija keleta šimtmečių nebendravo su Europa, todėl išryškėjo ūkinis, visuomeninis, kultūrinis ir karinis Rusijos atsilikimas3:

Viešpataujantis feodaliniai-baudžiaviniai santykiai stabdė šalies ūkio pažangą. Žemės ūkyje buvo dirbama prumytyviais darbo įrankiais, produkcija buvo didinama plečiant pasėlių plotus, įdirbant naujas žemes,o ne tobulinant žemės įdirbima4. Be to didele dalį savo triūso valstiečiai turėjo atiduoti dvasininkams, feodalams, garantuti jiems sotų gyvenymą. Baudžiavos sąlygomis tik 3 iš 100 žmonių gyveno mieste, tai rodo menka prekybos ir pramonės išsivystimą ( lėtai kūrėsi manufaktūros, vyravo smulkiaprekė gamyba). Per Petro I laikotarpį manufaktūrų skaičius išaugo iki 200 (vietoi būvusių 30) į vandėnį buvo nuleista 59 stambūs laivai ir t.t.5

Dėl ūkio ir visuomeninio atsilikimo Rusija neturėjo tinkamai organizuotos, gerai apmokytos ir ginkluotos kariuomenės: jos pagrindą sudarė bajorų raitelių pulkai, o gerai apmokytu raitelių ir pėstininkų buvo nedaug. Pašauktinių kariuomenė buvo nedrausminga, samdomi šaulių pulkai dažnai būdavo neištikimi6.

Didžiulė Rusijos teritorija XVII amžiuje faktiškai buvo atskirta nuo jūros, jinai negalėjo plačiai naudotis pigiu susisiekimo keliu. Vieninteliai jūros vartai buvo Archangelsko uostas, bet jis devynius mėnesius per metus būdavo užšalęs, prekyba sustodavo daugiau kaip pusmečiui7.Caro manymu Rusijai skubiai reikėjo uosto tai reiškia, kad valstybės sienas reikia plėsti, tinkamiausiai uostai buvo Juodosios jūros šiaurinės pakrantės, bei Baltijos jūra. Stiprėjančios valstybės interesai susikirto su Turkijos interesais. Rusija norėjo ne tik sustabdyti
Turkijos veržimasi, bet ir pati gauti

išėjimą prie Juodosios jūros. Bet viena ji grūmtis su Turkija nepajėgė todėl stengėsi sukurti antiturkišką koaliciją. 1683-1684 metais.1 Rusija koalicija suformuoja į kūria įeina: Austrijos, Venecijos, Lenkijos valstybės.

Petras I darydamas reformas ir jas įgyvendinamas rėmėsi Vakarų Europos patirtimi.Caras daug laiko praleisdavo užsienija(žr. Priedą Nr.2) stebėdamas laivu statyba,valstybės valdymą,kariuomenės stuktūrą, kad veliau visa tai pritaikytų tėvynėje. Paprasti žmonės, gana radikaliomis, reformomis buvo nepatenkinti todėl kildavo daug sukilimų-maištų, kurių žymiausi buvo 1705-1706 metais Astrachanėje ir 1707-1708 metais Done, Ukrajinoje, Pavolgėje. 1698 metais Maskvoje kilo šaulių maištas, kuri Petras greitai ir žiauriai numalšino2(žr. Priedą Nr.3). Taip baigėsi ilga sukilimų ir maištų bei sąmokslų grandinė, trukusi visą XVII amžių.

II VALSTYBĖS VALDYMO REFORMOS

Administracinė reforma

Įžengus į valdžią Petras I paveldi Bojarinų Dūmą ir vaivadijas. Caras norėdamas sustiprinti savo valdžios aparatą pertvarkė visas valstybės valdymo sritis, centrinės ir vietinės valdžios institucijas3. Pagrindinis Petro I politikos tikslas- paversti Rusiją viena stipriausių Europos valstybių ir šiam tikslui įgyvendinti jis sutelkė visas šalies politines ir ūkinies jėgas.1699 metais panaikinus Bojarinų Dūmą kuri buvo gremėzdiška, daug žmonių turinti įstaiga. 1678-1679 metais ją sudarė 97 žmonės, o vėliau pagausėjo net iki 190 žmpnių4. Dūmos veikloje dalyvavo trečdalis, o kartais ir penktadalis nariu- kiti buvo paskirstiti vaivadomis arba vykdė diplomatinius pavedimus, buvo toli nuo Maskvos. Be to nebuvo sudaryti luomų santvarka, luomų organizacija, privilėgijos. Atsirado Artimoji kanceliarija5.

1700 metais mirus patriarchui Andrianui, naujas patriarchas nebuvo paskirtas, o bažnyčia laikinai valdyti buvo perduota sosto sagotojui- metropolitui Stefanui Javorskiui. Siekiant palaužti dvasininkų priešinimasį, vykdomoms reformoms ir galutinai pajungti bažnyčią valstybei, caro nurodymų 1721 metais buvo panaikinta

patriarcho institucija ir įsteigta Dvasinė kolėgija- Švenčiausiasi valdantysis sinodas1. Sinodo veiklą ir funkcijas nustatė Dvasinis reglamentas. 1722 metais mirus Sinodo prezidentui Petras I nepaskyrė jo įopedinio, o prižiūrėti sinodo veiklą pavedė Sinodo oberprokurorui. Petras I siekė pajimti savo įskaiton bažnytinių įstaigų ir vienuolinų valdžią. Vienolinų tėvonijas valdė Vienolynų prikazas, ir žymi jų pajamų dalis įplaukdavo į valstybės įždą2.

Dūmos klasė buvo atšaukta. Vietoi jos aisiranda Artimoji kanceliarija, kuti tampa Valdančio Senato pirmtakę ie egzistuoja iki 1711 metų Senato įkūrimo3.

1718-1720 metais Caras panaikina prikazus ir įkūria 12 kolegijų. Sukūria vyriausią magistratą, kuris pakeičia zemstvines trobas.Taip keičiant valdymo organų strutūrą, Rusija preina iš atstovaujančios luominės monarchijos į absoliutizmo režimą.

Sistemingas valdymo aparato pertvarkymas prasidėjo 1708 metais, kai Rusija buvo suskirstita į 8 gubernijas. Gubernijų sukūrimas buvo Petro atsakomasis žodis į Astrachanės ir Dono sukilimus4, į nesibaigiančius bruzdėjimus, taip pat į liaudies priešinimąsi mokesčių rinkimams, prieš rekrūtų prievolę, priverstinę mobilizaciją statybos darbams.

Gubernijas valdė gubernatoriai, kurių rankose buvo administracinė, politinė, teisinė valdžia. Gubernijose buvo sudarytos tarybos (pačio caro paskirti dvarininkai) kuriose gubernatoriai pirmininkavo. Be tarybos dalyvavimo gubernatorius negalėjo spręsti jokiu reikalų.

Senata įkurimas

Socialinis-ekonominis vystymasis ir klasių kova reikalavo imtis valstybės valdymo reformų.

1711 metų kovo 2 dienos įsaku Petras I įkūrė Senatą – aukščiausią valdžios įstaigą. Senatą sudarė devyni asmenys, kuriuos skiria pats caras. Senatas egzistavo daugiau kaip du šimtmečius, bet jį kurdamas Petras, atrodo, nemanė šios įstaigos paslaugomis ilgai naudotis. Senatą caras sukūrė paskubomis, gerai neįsivaizduojant, kokios jo teisės ir pareigos. Tai rodo jo įsakų leidimo seka. Iš pradžių buvo paskelbtas įsakas dėl Senato sudėties. Įsaką parašė pats caras. Nervinga rašysena, kurią įskaityti sugeba tik keletas istorikų, Petras rašė: “Dėl mūsų

,,Išvykų valdyti paskyrėme Vyriausybinį Senatą”.1 Po dviejų savaičių Petras vel imasi plunksos nustatyti Senato pareigas. Senatoriai buvo atsakingi tik carui.

Tuo pačiu laiku caras parašė įsaką, kuriame išvardijo, ką Senatas turi atlikti, kol jis išvykęs. Galutiniame įsako variante caras pavedė Senatui prižiūrėti teisingumo organus ir ekonomišką lėšų naudojimą. Petro nuomone, reikėjo sureguliuoti atpirkas, “pasistengti” gauti daugiau pelno iš prekybos druska, plėsti prekybą su Kinija ir Persija (caras nepamiršo ir pramonės). Dėmesį patraukia prierašas Petro ranka įsako švaraštyje, po jo parašu: “Visiems reikalams paskirti fiskalus, o ką jiems veikti, bus atsiųsta žinia” 2 – caras įveda šalyje iki tol nebuvusią fiskalų instituciją.

Žadėtoji “žinia” buvo atsiųsta po trijų dienų. Joje buvo įvardijamos net tais laikais negirdėtos fiskalo pareigos (privalo jis visus
slapta sekti ir sužinoti, kur teismas neteisingas, tas pat renkant iždo pinigus ir kitus reikalus. Ir kas pasielgs neteisingai, tą privalo pakviesti prieš Senatą, kad ir kokio aukšto rango jis būtų, ir tenai įrodyti jo kaltę. Ir jei kas bus kaltas, tai pusė baudos atiteks – iždui, o kita pusė – jam, fiskalui). Fiskalas turėjo slaptai prižiūrėti visus ir viską. Jo pareiga ne užkirsti kelią nusikaltimui, bet jį registruoti ir nedelsiant pranešti, kai jis įvyks.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1668 žodžiai iš 5488 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.