Petras vileišis
5 (100%) 1 vote

Petras vileišis

Prieš 150 metų (1851 m. sausio 25 d.) Pasvalio krašto Medinių sodžiuje gimė žmogus, kurio vardas neišdildomai įėjo į lietuvių atgimimo istoriją. Tai buvo Petras Vileišis, visą savo gyvenimą pasiaukojamai ir nenuilstamai dirbęs lietuvių tautos laisvei ir gerovei.

Augęs slogios tautinės priespaudos sąlygomis, brandintas lietuviško sodžiaus ir šeimos papročių dvasia, Petras Vileišis anksti pradėjo sielotis dėl carinės Rusijos okupuotos Lietuvos likimo. Būdamas neeilinių gabumų, matematikos bei inžinerijos studijomis pasiekęs retą išsimokslinimo lygį, paveiktas to meto pozityvizmo filosofijos, jis suprato, kad Lietuvos kelias į ateitį eina per mokslą ir švietimą, per ekonominę pažangą. 1892 m. pabuvojęs keliose Vakarų Europos šalyse, jis su stipria prometėjiška ekspresija rašė: „Pilnas visokių mįslių namon sugrįžau ir sakau: mūsų kraštas didei laimingas galėtų būti, bile tiktai jame šviesos užtektinai būtų. Šviesos, šviesos, šviesos mums reikia! Šimtą kartų šviesos! (…) Šviesa, mokslas – tai vienutinis mūsų ginklas!(1)

Todėl Petro Vileišio tautinėje visuomeninėje veikloje ypatingą vietą užėmė lietuvių tautos švietimas, pozityviųjų mokslo žinių populiarinimas. Iš negausios to meto lietuvių šviesuomenės, galima sakyti, jis vienintelis turėjo būtinas šiai misijai sąlygas: gamtamokslinį ir techninį išsimokslinimą; mokėjo svetimų kalbų (graikų, lotynų, vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų, rusų), todėl galėjo skaityti pasaulinę literatūrą; pagaliau pelninga geležinkelių ir tiltų inžinieriaus profesija garantavo reikalingas lėšas.

Dera pažymėti, kad nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo” laikų (1547 m.) iki XIX a. pradžios, t. y. kone tris šimtmečius, lietuvių raštija buvo susijusi daugiausia su religine sritimi: buvo leidžiami katekizmai, giesmynai, pamokslai, maldaknygės, šventųjų „živatai” ir kt. Nebuvo raštų, kurie mokytų, kaip geriau ūkininkauti, apsisaugoti nuo ligų, pažinti gamtos reiškinius. Žmonės rėmėsi iš kartos į kartą perduodamais pasakojimais, tradicijomis, papročiais, darbuose įgytu patyrimu. Tiktai XIX a. pradžioje pasirodė pirmieji pasaulietiniai Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto, Lauryno Ivinskio, Mikalojaus Akelaičio šviečiamieji raštai. Tačiau tai buvo tik kukli šviečiamojo darbo pradžia.

Literatūroje nėra tikslių duomenų apie Petro Vileišio parengtus ir išleistus šviečiamojo turinio raštus. Bibliografų darbą gerokai apsunkina tai, kad Petras Vileišis vartojo daug slapyvardžių bei slapyraidžių: Petras Nėris, Ramojus, Giedris, Gintautis, Ginbuts, Svalė, L., N., P. N., V. P., V., S., X, o kartais visai nepasirašydavo arba pažymėdavo savo artimesnių draugų inicialus.

Mykolas Biržiška tvirtina, kad per 20 metų (ligi spaudos draudimo pabaigos) Petras Vileišis savo lėšomis ir daugiausia nemokamai išleido apie 100 šviečiamojo turinio knygelių(2). Pats Petras Vileišis atsiminimuose taip rašė: „Iš tų knygų maždaug 25 knygos buvo mano paties parašytos, o kitos man užsakant buvo sutaisytos mano prašomų žmonių, o paskui mano pinigais išleistos”(3). Vaclovas Biržiška nustatė 59 paties Petro Vileišio parašytas ir išleistas knygeles: 50 – Mažojoje Lietuvoje, 5 – Amerikoje ir 4 – Peterburge(4). Beje, didžiąją dalį savo šviečiamųjų raštų Petras Vileišis parengė gyvendamas toli nuo tėvynės ir labai intensyviai dirbdamas profesinį darbą.

Pirmąją Petro Vileišio nelegalią knygelę (jo Peterburge 1876-1877 m. legaliai išleistų) „Trys pamokslai apie gaspadorystę dėl gaspadorių sodiečių” 1883 m. išspausdino J. Albano ir K. Kybelkos spaustuvė Ragainėje, kur tais pačiais metais buvo pradėtas spausdinti „Aušros” laikraštis. Vėliau Petras Vileišis bendradarbiavo su Ragainės spaustuvininku Jurgiu Mikšu, kurio spaustuvė 1885–1886 m. išspausdino keturias jo knygeles. J. Mikšo spaustuvei bankrutavus, bendradarbiavimas nutrūko. Bene vaisingiausiai buvo bendradarbiauta su Martynu Jankumi, turėjusiu nuosavą spaustuvę Ragainėje, vėliau Bitėnuose. Su juo Petras Vileišis dėl knygelių spausdinimo susirašinėjo nuo 1886 iki 1894 metų. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne saugomi Petro Vileišio 31 laiško Martynui Jankui originalai. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys „Tauta ir žodis” 1926 m. paskelbė 29 laiškus (1, 2 ir 31 laiškų išlikę tik fragmentai)(5). Tais pačiais metais „Lietuvos” laikraštis išspausdino Vaclovo Biržiškos straipsnį „Petras Vileišis ir Martynas Jankus”, kuriame apžvelgiami minėti laiškai(6).

Po baudžiavos panaikinimo Lietuvos žemės ūkis tebebuvo atsilikęs ir primityvus, o sodiečių buitis kupina tamsos, nemokšiškumo, patriarchalinių prietarų. Todėl Petras Vileišis savo šviečiamuosiuose raštuose itin daug dėmesio skyrė įvairiems ūkininkų rūpesčiams. Jis visaip skatino valstiečius ūkininkauti ekonomiškai, kad atsirastų sąlygos savo gerbūviui ir buities kultūrai kelti. Kitaip nei aušrininkų srovės romantiškosios krypties ideologai (Jonas Basanavičius ir kt.), Petras Vileišis rūpinosi, kad tautinio išsivadavimo judėjimui būtų padėtas tvirtas ekonominis bei socialinis pamatas.

Pirmoji P. Vileišio knygelė šia tematika buvo jau minėti 1883 m. Ragainėje išspausdinti „Trys
pamokslai apie gaspadorystę dėl gaspadorių sodiečių”, parašyti sekant lenkų agronomo Igno Liskovskio knyga „Trzy nauki gospodarskie”. Pamokslais vadinami pamokymai, patarimai. Pirmasis pamokslas – apie perėjimą nuo trilaukės į racionalesnę, šešialaukę sėjomainą, antrasis – apie mėšlo ruošimą ir panaudojimą, trečiasis – apie žemės dirbimą. „Trys pamokslai” buvo bene pirmasis lietuviškas agronomijos žinynas. Knygelė susilaukė palankaus to meto lietuvių šviesuomenės įvertinimo, ją recenzavo, kritikavo, gyrė. Aušrininkas ir poetas Jonas Mačys-Kėkštas, perskaitęs knygelę, sušuko: „Garbė ir gyrius p. Vileišiui už parašymą tokios šaunios knygos”(7).

1884 m. išėjo Petro Vileišio knygelė „Pamokslai apie galvijų ir avelių auginimą ir gydymą nuo nekurių ligų”, parašyta pagal minėtą I. Liskovskį ir Skibą. Joje ypač pabrėžiama gyvulininkystės reikšmė racionaliam ūkininkavimui. Tęsdamas gyvulininkystės temą, Petras Vileišis dar parengė ir išleido šias knygeles: „Karvės ir pienas” (1892 m.; pagal Stanislovą Ravenskį ir Konradą Prošinskį; antrasis leidimas „Karvės ir jų nauda” 1905 m.); „Apie arklius. Auginimas ir gydymas nuo pasitropijančios ligos” (1893 m., antrasis leidimas 1903 m., trečiasis leidimas 1906 m.).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1006 žodžiai iš 3331 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.