Petro i epocha rusijos imperijos susikurimas
5 (100%) 1 vote

Petro i epocha rusijos imperijos susikurimas

Petro I epocha. Rusijos imperijos susikūrimas

Rusijos vidaus ir tarptautinė padėtis XVII a. pabaigoje. Rusijos atsilikimo priežastys

XVII a. pabaigoje Rusijoje gyveno apie 10,5 mln. žmonių. Tuo metu gyventojai masiškai traukėsi iį centrinių šalies vietovių į pakraščius. Gyventojų migracija ypač suaktyvėjo po XVII a. pradžios targiškų įvykių, nuskurdinusių šalį. Stačiatikių bažnyčios skilimas, sentikių pereskiojimas irgi vertė gyventojus bėgti iš centro į pakraščius. Dėl to gana sparčiai buvo apgyvendinamos šiuarės teritorijos, Sibiras, pietinės šalies sritys.

XVII a. antrojoje pusėje Rusijoje sustiprėjo caro valdžia. Centrinės valdžios stiprėjimo tendencija sudarė sąlygas pereiti prie absoliuitnės monarchijos, kai visa valdžia priklauso carui. Neribotą caro valdžią 1649 m. įteisino Soboro teisynas. Luominė monarchija Rusijoje gyvavo nuo XVI a. vid. iki XVII a. vidurio. Absoliutizmo formavimosi laikotarpiu Rusijos socailinė aplinka gerokai skyrėsi nuo viešpatavusios kitose Vakarų Europos šalyse. Tuo metu Rusijoje dar buvo tvirta baudžiava ir vyriausybė ją stiprino.

Rusijai tampant absoliutine monarchija, buvo panaikintos svatbiausios luominės monarchijos institucijos: Bajorinų dūma ir zemskiniai susirinkimai.

Po caro Aleksejaus Michailovičiaus mirties 1676 m. caru tapo liguistas 14 – metis vyriausiasis sūnus Fiodoras, kuris valstybės reikalų netvrakė. Už jį valdė Miloslavskiai ir energinga sesuo Sofija. Tenkindama bajorų interesus, valstybė pamažu naikino skirtumus tarp dvarų ir tėvonijų. Bajorai galėjo keistis dvarais, kartais gaudavo juos kaip tėvonijas už nuopelnus. Valstybė ėmėsi priemonių, kad į žemvaldžių tarpą nepatektų išeivių iš prievolininkų luomo. Po truputį nyko prieštaravimai tarp bajorų ir bajorinų.. Bajorinų pozicijos ypač susilpnėjo, kai 1682 m. buvo panaikintas tarnybų užėmimas pagal kilimgumą (vietininkystė).

1682 m. po Fiodoro mirties valdovais tapo broliai Ivanas ir Petras Aleksejevičiai. Bet iš tikrųjų ir toliau valdė regente tapusi caraitė Sofija. Stiprėjo rūmų grupuočių kova dėl valdžios. Toje kovoje svarbus vaidmuo teko Maskvos šauliams. 1689 m. 17 – metis Petras apsivedė ir tų laikų supratimu tapo pilnametis. Tai reiškė, kad Sofijos regentystė turėjo baigtis. Anksčiau įvykusios caraičio Ivano vedybos Sofijai buvo nepavojingos, nes silpnaprotis, beveik aklas caraitis į valdovus netiko. Paaštrėjus prieštaravimama tarp Petro ir Sofijos, kilo konfliktas. Pasinaudojusi šaulių nepasitenkinimu Sofija surengė sąmokslą. Įspėtas Petras pasislėpė Trejybės Sergijaus lauroje. Jo ginti stojo abu ,,žaidimų pulkai”, likę ištikimi šauliai, bajorai. Sofija buvo nušalinta nuo valdžios ir uždaryta į vienuolyną. Ir po to Petras kurį laiką dar netvarkė valstybės reikalų. Telkė būsimuosius bendražygius, tęsė savo karinius žaidimus, kurie darėsi vis rimtesni, ir kūrė busimosios Rusijos kariuomenės branduolį, pardėjo statyti rusų laivyną.

1697 m. Petras iįvyko į Europą, bet po pusantrų metų skubiai grįžo namo, nes Maskvoje kilošaulių maištas. Šauliai buvo nepatenkinti tarnyba pasieniuose, nes tekdavo palikti Maskvoje, kituose miestuose savo šeimas bei verslus. Jie norėjo grąžinti į valdžią Sofiją. Numalšinęs maištą, Petras žiauriai susidorojo su šauliais, net 856 jų nuabaudė mirtimi. Šaulių maištas užbaigė gana ilgą XVII a. sukilimų Rusijoje grandinę. Sukilimuose buvo įsipynusios ir rūmų grupuotės, kovojusios dėl valdžios..

XVII amžius Rusijai – labai sunkių ir dažnų karų laikotarpis. Tačiau be neigiamų padarinių karai turėjo ir teigiamų rezultatų: stiprino valstybę, parengė tolesnę Rusijos ekspansiją XVIII amžiuje.

Stiprėjančios Rusijos valstybės interasai itin susikirto su Turkijos interasais. Rusija norėjo ne tik sutabdyti Turkijos ekspansiją, bet ir pati gauti išėjimą prie Juodosio jūros. Bet vienai grumtis su turkais ir jos vasalais Krymo totoriais nepakako jėgų. Baugino Rusiją ir neaiškūs santykiai su Lietuvos – Lenkijos valstybe. 1683 – 1684 m. susiformavo Austrios, Venecijos ir Lenkijos antiturkiška koalicija. Prie jos norėjo prisidėti ir Rusija. Austrija, būdama labai suinteresuota tokia koalicija, pradėjo spausti Lenkiją, kad toji padarytų nuolaidų derybose su Rusija. 1686 m. Maskvoje Rusija ir Lenkijos – Lietuvos avlstybė pasirašė ,,amžinąją taiką”. Pasibaigė kelius šimtmečius trukusi tarpusavio kova. Nuo tol Rusija Lenkijos – Lietuvos valstybę paima savo įtakon. Ši ,,amžinosios taikos” sąlygų nesilaužė, o Rusija XVIII a. pabaigoje dalyvavo savo kaimynės teritorijos dalybose.

Rusija bandė įtraukti į antiturkišką koaliciją Angliją, Prancūziją, Brandenburgą, Daniją, Švediją tačiau nesėkmingai.

1687 ir 1689 m. Rusija puolė Krymą, bet žygiai buvo nesėkmingi, nebent tik sustabdė totorių antpuolius.

Tokia buvo Rusijos vidaus ir tarptautinė padėtis prieš valdant Petrui I. Rusija buvo gerokai atsilikusi nuo Vakarų ir Šiaurės Europos šalių. Po mongolų totorių antplūdžio ji keletą šimtmečių buvo gana uždara ir beveik nebendravo su Europa. Dėl to ypač išryškėjo Rusijos karinis bei kultūrinis atsilikimas nuo Europos. Viešpataujantys feodaliniai baudžiavniai santykiai stabdė šalies ūkio pažangą. Žemės ūkio produkcija buvo didinama
plečiant pasėlių plotus, įdirbant naujas žemes, o ne tobulinant žemės įdirbimą. Itin lėtai ir sunkiai baudžiavos sąlygomis plėtojis pramonė. Vyravo smulkiaprekė gamyba, lėtai kūrėsi manufaktūros.

Dėl visų tų priežasčių Rusija neturėjo tinkamai organizuotos, apmokytos ir gerai ginkluotos kariuomenės. Rusijos kariuomenės pagrindą sudarė bajorų raitelių pulkai, kurie buvo prastai parengti ir nekovingi. Vakarų Europos šalių pavyzdžiu parengtų raitelių ir pėstininkų pulk buvo nedaug. Su tokia kariuomene Rusija negalėjo laimėti nė vieno pardėto karo.

Petro I valdymo pradžia

Petras I soste įsitvirtino kovodamas su priešininkais. Pirmieji jo avldymo žingsniai buvo aplaistyti Rusijos žmonių krauju. Kita vertus, Petras I pradėjo naują Rusijos istorijos epochą, kurios pertvarkymus parengė visa ankstesnio šimtmečio raida. Petro I epochą galima vadinti pirmąja Rusijos pertvarka, kurią įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakarų šalių patirtimi.

Petras I nekeitė Rusijos užsienio politikos, tik dar energingiau ėmėsi ją įgyvendinti. Petras I bandė įveikti ekonominį ir kultūrinį Rusijos atsilikimą, todėl pradėjo plėtoti politinius, prekybinius ir kultūrinius ryšius su pažangiomis Europos šalimis. Tam reikėjo patogaus išėjimo į jūrą (Rusija tuo metu teturėjo išėjimą į Baltijos jūrą, kurioje laivyba sustodavo pusmečiui). Šitai atitiko Rusijos politikos strategiją: visokeriopai plėsti valstybės teritoriją. Petras I manė, jog Rusija turėtų įsitvirtinti Juodosios jūros šiauriniuose pakraščiuose ir čia esančiuose uostuose. Todėl po nenusisekusių žygių į Krymą Rusijos kariuomenė pardėjo pulti Azovą – turkų tvirtovę, uždariusią išėjimą iš Dono upės į Azovo jūrą. Petras I surengė du Azovo žygius. Pirmasis žygis (1695 – 1696 m.)buvo nesėkmingas, nors jame dalyvavo geriausi Rusijos pulkai. Antrojo žygiu (1696 m.) metu Rusijso kariuomenė užėmė Azovą, bet užmegsti ryšių su Europa per Juodąją jūrą nepavyko. Petrui I nepavyko sudaryti plačios ir stiprios antiturkiškos koalicijos. Rusijos žmonių sudėtos lėšos ir aukos nuėjo veltui.

Rusijos siekimas išeiti prie Baltijos jūros. Šiaurės karas ir jo reikšmė

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1147 žodžiai iš 3525 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.