Piklausomybių problema Lietuvoje ir jų pasekmės
5 (100%) 1 vote

Piklausomybių problema Lietuvoje ir jų pasekmės

112131415161

Turinys

1.Įvadas………………………………………………………………………3

2. Dėstomoji dalis…………………………………………………………4

2.1.Priklausomybės samprata………………………………………..4

2.2.Priklausomybė nuo narkotikų……………………………………6

2.3.Priklausomybė nuo alkoholio……………………………………8

2.4. Priklausomybių priežastys………………………………………9

2.5. Priklausomybių pasekmės…………………………………….14

2.5.1.Netiesioginė priklausomybė…………………………………14

2.5.2.Savižudybė kaip priklausomybių pasekmė…………….15

3.Apklausos rezultatai………………………………………………..20

4. Išvados…………………………………………………………………20

5.Patvirtinimas apie atlikto darbo autentiškumą……………..21

6.Zusammenfasung……………………………………………………21

7. Bibliografijos sąrašas , priedai ir lentelės…………………..22



1.ĮVADAS:

XX amžiaus viduryje į alkoholio, narkotikų vartojimą ir azartinį lošimą žiūrėta kaip į skirtingas problemas. Psichologai ir psichiatrai specializuodavosi spręsti kurią nors vieną iš jų. Tik pastaraisiais dešimtmečiais požiūris smarkiai pasikeitė. Dabar pripažįstama, kad alkoholio, narkotikų vartojimas, azartinis lošimas – tai priklausomybė. Tarp jų esama daug bendro – panašios atsiradimo priežastys, sutrikimo raida ir pan. Temos naujumas pastebimas tik paskutiniu dešimtmečiu išleistoje literatūroje. Net internete nėra pakankamai informacijos apie priklausomybę, kaip atskirą problemą.

Nenorėdama labai išsiplėsti šiame kursiniame darbe analizuosiu tik narkomanijos ir alkoholizmo, kaip priklausomybių problemą. Tema yra labai aktuali, nes atsirado naujas požiūris į narkomaniją ir alkoholizmą. Anksčiau fizinė ir psichinė priklausomybė buvo traktuojama kaip viena iš simptomų, šalia abstinencijos, haliucinacijų,euforijos ir kt. Pasikeitęs požiūris verčia iš naujo pažiūrėti į narkomaniją plačiąja prasme.

Kursinio darbo esmė- aprašyti priklausomybių problemą, atkreipiant dėmesį į alkoholizmą ir narkomaniją, kaip priklausomybes( nors alkoholizmą galima taip pat priskirti tam tikrai narkomanijos formai). Nagrinėsiu priežastis ( socializacijos vaidmuo, susvetimėjimas) ir pasekmes (savižudybės, netiesioginė priklausomybė ), kurias sukelia narkotinių medžiagų vartojimas. Remsiuosi žinomų specialistų, tokių kaip L. Bulotaitė, D. Gailienė ir kt. patirtimi nagrinėjant šią problemą. Asmenų, priklausomų nuo narkotinių medžiagų, gausumas lemia šios problemos aktualumą.

Kursinio darbo tikslas- atskleisti priklausomybių priežastis ir pasekmes, kurios būdingos Lietuvoje. Šiame rašto darbe pateiksiu statistinių duomenų apie priklausomybe sergančių asmenų paplitimą, amžių, vartojamų narkotikų rūšis ir pan. Taip pat pateiksiu savo atliktos apklausos rezultatus, kurioje savo pažįstamų ir artimųjų teirausiuosi jų požiūrio į priklausomybių problemą.

Uždaviniai, kuriais bus siekiama kursinio darbo tikslo:

1.Studijuodama priklausomybių tema parašytą literatūrą, taip pat skaitydama internete, aprašysiu priklausomybių priežastis ir pasekmes.

2.Aprašyti narkomanijos ir alkoholizmo, kaip priklausomybių procesą nuo priežasčių iki pasekmių

3. Didelį dėmesį skirsiu savižudybėms, kurios kyla kaip priklausomybių pasekmė.

4.Analizuosiu socializacijos įtaką priklausomybių atsiradimui.

5. Anketavimo būdu gautus požiūrius aprašysiu ir jie leis patvirtinti ar paneigti esamą priklausomybių problemą Lietuvoje.

6.Pateiksiu išvadas ir sunkumus su kuriais susidūriau rašydama kursinį darbą.

Tyrimo metodai, kurie bus taikomi , rašant šį rašto darbą: mokslinės literatūros analizė ir vienas iš empirinių būdų- apklausa.

Rašto darbo objektas- individas, kuris atsuduria rizikos grupėje, nesugeba spręsti jo gyvenime iškilusių problemų ir tampa priklausomas nuo narkotinių medžiagų.

Šis aprašas galėtų būti įdomus visiems besidomintiems priklausomybių problema Lietuvoje ir jų skaudžiomis pasekmėmis.

Dėstomąją dalį sudaro penkios temos. Viena iš jų- priklausomybių samprata, kurioje bus išaiškinama pati sąvoka, jos rūšys ir pagrindiniai bruožai. Kitos temos glaudžiai tarpusavyje susijusios, t. y. priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio, kurioje aprašomi šių ligų požymiai, rizikos grupės, ligos eiga. Pateiksiu Valstybinio Psichikos sveikatos centro 2001m. statistiką, liečiančią narkomanijos mastus Lietuvoje. Ketvirtoje temoje bus dėstomos
priklausomybių priežastys, kurios yra bendros. Analizuosiu tik makro priežastis: socializacijos vaidmuo ir susvetimėjimas. Paskutinėje plačiausioje temoje pateiksiu priklausomybių pasekmių pavyzdžius, daugiausiai koncentruojantis apie savižudybes ir netiesiogines priklausomybes. Pateiksiu naujausių sociologinių tyrimų apie savižudybių ir narkomanijos paplitimą Lietuvoje duomenis.

Priežastys ir pasekmės yra glaudžiai susijusios, nagrinėjant priklausomybių problemą, nes pvz.:narkotikų vartojimas gali būti tiek socialinio atstūmimo priežastis, tiek pasekmė. Šiame kursiniame darbe rašysiu, apie socialinį atstūmimą kaip narkomanijos priežastį, kuris sukelia suicidinius bandymus, kaip pasekmę.

2.DĖSTOMOJI DALIS.

2.1. Priklausomybės samprata.

Priklausomybės sindromui būdingos šios priklausomybės: psichinė( psichologinė) ir fizinė ( cheminė). Psichinės priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms susiformavimą dažniausiai lemia mikrosocialinė aplinka, pažįstami, draugai, bendradarbiai, artimieji, gyvenimo būdas , tradicijos it kt. faktoriai. Dažna grupinė psichinė priklausomybė, ypač tarp paauglių, jaunimo.

Psichologas S. Peele priklausomybę apibūdina kaip žalingą elgesio ratą. Elgesio, kuris nebekontroliuojamas. Priklausomybė – tai procesas, kuris keičiasi, transformuojasi laike. S. Peele teigė, kad priklausomybei vystytis nebūtini biomedicininiai organizmo pokyčiai. Priklausomybė – tai žmonių, o ne narkotinės medžiagos problema(2, 69).

Priklausomybės rūšims bendra tai, kad piktnaudžiavimas bet kuo sukelia nuotaikos pakitimus. Priklausomybė prasideda, kai žmogus ima vartoti kokią nors medžiagą ( narkotikus, alkoholį ) ar elgtis tam tikru būdu, siekiant gerai jaustis, patirti malonumą ar paprasčiausiai palengvinti sau gyvenimą.

Pasitenkinimą žmogui sukelia ne vien kokios nors medžiagos vartojimas, lošimas, internetas, bet net mintys apie būsimą elgesį.

Priklausomybė vilioja, nes yra garantija, jog žmogus patirs malonumą. Žmonių tarpusavio santykiai tokios garantijos neturi. Draugai, mylimieji, šeimos nariai gali įskaudinti, nuvilti, o priklausomybės ryšiais žmogus ima vis labiau pasitikėti.

C. Nakkenas išskiria šias priklausomybės raidos stadijas: vidiniai pokyčiai, gyvenimo būdo pasikeitimas, gyvenimo sudužimas(2, 70).

Psichologai išskiria slaptas priklausomybes. Tai priklausomybė nuo darbo (kurią visuomenė kartaiS net skatina), sekso, televizijos, pirkimo, valgymo, religijos ir pan. Problemai atsiradus, kyla nerimas, kurį žmogus stengiasi sumažinti. Tam tikras elgesys jam padeda. Tai gali būti valgymas, darbas ar kas nors kita. Vėl kilus nerimui ir įtampai, žmogus griebiasi jau žinomo ,,vaisto“, kuris jam padėjo anksčiau – tam tikro elgesio. Taip susikuriamas saugus pasaulis, nes žmogus tiksliai žino, ką jam daryti, kad palengvėtų. Tačiau tai tik iliuzija, iškreiptas pasulio vaizdas, kuris tik laikinai padeda.

Mes visi stengiamės vienaip ar kitaip prisitaikyti prie sunkių gyvenimo sąlygų, gyventi su savo problemomis, bet reikia stengtis nors iš dalies jas spręsti, kad vieną gražią dieną jos visos kartu neužgriūtų ir nesugriautų mūsų gyvenimo.

Priklausomybei būdingi šie reiškiniai: troškimas, tęsimas ir kontolės paradimas. Troškimas yra be galo intensyvus, nes užvaldo individą, kontroliuoja jo veiksmus. Apimtas nenugalimo troškimo, žmogus jaučia ypatingą diskomfortą, nes jam neįmanoma pasipriešinti.

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje ( TLK -10) rašoma, kad priklausomybės sindromas- tai fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kai medžiagos arba medžiagų klasės vartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitoks elgesys, anksčiau labai vertintas. Svarbiausias priklausomybės sindromo požymis yra troškimas vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, alkoholį arba tabaką.

Pagal tarptautinę klasifikaciją medžiagos, kurios sukelia psichinius ir elgesio sutrikimus, skirstomos taip: 1) alkoholis, 2) opioidai, 3) kanapinoidai,4) raminančios ir migdančios medžiagos, 5) kokainas ir preparatai iš kolos augalo, 6) stimuliatoriai ir kofeinas, 7) haliucinogenai, 8) tabakas, 9) lakiosios medžiagos, 10) psichoaktyvios medžiagos ir kelių narkotikų mišinys (13,17). Minėtų medžiagų poveikis įvairus: vienos malšina skausmą, kitos veikia stimuliuojančiai, kitos sukelia haliucinacijas ar migdo. Tačiau visos narkotinės medžiagos įklampina žmogų į priklausomybės liūną ir alina sveikatą.

L. Bulotaitė pateikia šešis požymius, iš kurių trijų ar daugiau patyrimas per praėjusius metus leidžia nustatyti priklausomybės diagnozę:

1. Stiprus troškimas arba kompulsyvus noras vartoti medžiagą.

2.Sunku valdyti elgesį, t.y. vartojimo pradžią, pabaigą arba vartojimo intensyvumą.

3. Fiziologinės abstinencijos būsena, kai medžiagos vartojimas buvo nutrauktas arba sumažintas, pasireiškianti būdingu medžiagai abstinencijos sindromu arba tos pačios( arba artimos ) medžiagos vartojimu norint palengvinti abstinenciją arba jos išvengti.

4. Tolerancijos požymiai, rodantys, kad reikia didesnės psichoaktyviųjų medžiagų dozės, jog būtų pasiektas efektas, kuris pradžioje buvo pasiekiamas mažesnėmis dozėmis.

5. Visiškas neturėjimas jokių kitų pomėgių ar interesų, visas laikas skiriamas medžiagai gauti arba vartoti, arba atsigauti nuo jos poveikio.

6.
nepaisant akivaizdžiai žalingų vartojimo pasekmių, pavyzdžiui, kepenų pažeidimas, depresijos būsena po intensyvaus medžiagos vartojimo ir pan.(2, 87).

2.2.Priklausomybė nuo narkotikų.

Priklausomybė nuo narkotikų yra psichologinė ir fiziologinė. Psichologinė – gali atsirasti jau po kelių narkotiko pavartojimų ir pasireiškia kaip stiprus, visai nebeįveikiamas noras, potraukis patirti apsvaigimą.

Fiziologinis priklausomumas yra kur kas didesnis potraukis, kuris susiformuoja todėl, kad,, vartojami narkotikai tampa organizmo vidinės substancijos sudėtine chemine dalimi ir užtat jo ląstelės bei audiniai pripranta prie jų; narkotikas tada būtinas organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai išlaikyti( 9, 10)“.

Narkotinis badas, kurį sukelia narkotinių medžiagų stoka reiškiasi tuo, kad narkomanas turi sistemingai vartoti narkotikus ir vis didinti dozę, norėdamas sukelti apsvaigimą. Jei narkotikų nėra, didėja nervingumas, irzlumas, sunku sukaupti dėmesį, žmogus kankinasi, atsiranda nerimas. Baimė darosi nepakeliama, sukelia sielvartą ir beviltiškos padėties jausmą, neretai ir mintį nusižudyti, kuri gali virsti net veiksmu.

Būsimiems narkomanams būdingos tokios charakterio savybės kaip nestabilumas, psichinis nebrandumas, impulsyvumas, nesusiformavusio aukštosios emocijos, jų menkas atsakomybės jausmas. Dažnai narkomanų šeimos būna nepilnos, jiems trūksta tėvų dėmesio, dažni konfliktai tarp tėvų.

Pastaruoju metu sumažėjo asmenų, vartojančių opioidus kasdien, skaičius, tačiau padaugėjo asmenų perėjusių prie,, lengvų“ narkotikų vartojimo.

2000m. pavasarį UNICEF, UNDP ir PSO pasiūlė Baltijos šalims ir Lenkijai, naudojant greito vertinimo metodą, atlikti labiausiai pažeidžiamų grupių vaikų tyrimą dėl svaigiųjų medžiagų vartojimo. Tyrimo duomenys parodė problemų masta : 81 proc.tiriamųjų ( beveik visi berniukai) bent kartą vartojo kokį nors narkotiką. Net 49 proc.mergaičių ir 28,3 proc.berniukų bandė bent kartą žudytis (13,16).

2001m. sveikatos priežiūros įstaigose iš viso buvo užregstruota 69968 priklausomybės ligonių, iš jų- 4087 asmenys dėl priklausomybės narkotikams ( tarp jų 96 vaikai ir paaugliai ). 18 proc. visų užregistruotų narkomanų sudaro moterys, 82 proc. – vyrai.

77,5 proc. stebimų narkomanų vartoja opioidus. Tai daugiausiai iš vietinių aguonų šiaudelių ir galvučių namų sąlygomis pagaminti opijaus preparatai, kuriuos narkomanai švirkščiasi į veną. 2,9 proc. asmenų užregistruoti dėl priklausomybės nuo raminamųjų ir migdomųjų vaistų. Klijais, lakiosiomis medžiagomis svaiginasi 3,8 proc. užregistruotų asmenų.

94 proc. visų narkomanų yra miesto, 6 proc. – kaimo gyventojai.

Kasmet nuo narkotikų miršta 250- 300 žmonių.

Pagal narkomanų atvejų skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų pirmauja Vilniaus apskritis- 220,6, antroje vietoje – Klaipėdos apskr. – 152,5, trečioje vietoje Utenos apskr. – 131,8.

Savivaldybių lygiu pirmoji vieta tenka Visagino m. – 603,4/100 000 gyventojų, antroji vieta Vilniaus m. – 303,9/100 000, trečioji vieta Klaipėdos m. – 268,9/100 000.

Narkomanija – jauna liga. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose užregistruota: iki 14m. -0,1 proc.,15-19 m. – 11,3 proc., 20-24 m. – 28 proc., 25-34m. – 37 proc., tik 23,6 proc. asmenų yra vyresni nei 35m. amžiaus ( duomenys pateikti iš www. narcoinfo.vvspt.lt/nac_ataskaita/raportai/08.htm).

Bendriausiai narkomanus galima skirstyti pagal amžių – į „suaugusius“ ( amžiaus vidurkis – 24 metai) ir „ paauglius narkomanus“, bei pagal narkotinių medžiagų vartojimo pobūdį – į „eksperimentuojančius su narkotikais“ ir „pastoviai narkotikus vartojančius asmenis“ ( www.sociumas.lt/Lit/nr15/narkotikai.asp).

Vidutinė nuo narkotikų priklausomų asmenų gyvenimo trukmė yra – 35 metai ( 4,8 ).

„ Studentų apklausos rodo, kad 9 – 10 proc.akademinio jaunimo vartoja narkotikus. Rūkančių ir geriančių alkoholį nepalyginamai daugiau. Jau 1996 m. AIDS centras apklausė 288 atsitiktinius „sargio šventės“ dalyvius : 28,5 proc.iš jų jau buvo mėginę narkotikų, 59 proc. turėjo draugų, mėginusių narkotikus, net 34,5 proc. apklaustųjų norėtų pamėginti, 37 proc. 13 – 18 m. moksleivių teigė, kad jų mokyklose platinamos narkotinės medžiagos (13,15).“

2.3.Priklausomybė nuo alkoholio.

Pirmiausia reikia parašyti apie tai, kas būdinga nuo alkoholio priklausomų žmonių asmenybei. Psichologai išskiria šiuos bruožus: asocialumas, neprisitaikymas, impulsyvumas, agresija.

Amerikiečių psichologas D. Janovsky su kolegomis bandė nustatyti, koks yra ryšys tarp asmens savybių, temperamento, bendravimo su žmonėmis ir alkoholizmo? Norėdami surasti atsakymą, jie ištyrė 90 žmonių, priklausomų nuo alkoholio, Myers- Briigs asmenybės tyrimo metodika. Priklausomi nuo alkoholio žmonės buvo suskirstyti į dvi grupes: turintys nuotaikos sutrikimų ( dažnai besiskundžiantys depresija) ir neturintys tokių sutrikimų.

Visi tiriamieji arba nedirbo, arba uždirbo mažai. Kai kurie alkoholikai vartojo ir kitus preparatus – kokainą, marihuaną ar kitus narkotikus. Tačiau nebuvo nei vieno, kuriam nebuvo nustatyta priklausomybė nuo alkoholio.

Skirtumas tarp alkoholikų, turinčių nuotaikos sutrikimų ir jų neturinčių, yra reikšmingas. Žmonės, priklausomi nuo alkoholio
pasižymintys nuotaikos svyravimais, pasirodė esą intravertiškesni: linkę gilintis į savo vidinį pasaulį, o ne išorinį, labiau mėgstantys bendrauti siaurame žmonių rate. Jie nejaukiai jausdavosi dideliuose žmonių susibūrimuose, nebuvo aktyvūs ar energingi. Daugelis tyrimo dalyvių, mėgino ar ketino žudytis.

Ar alkoholizmas- paveldima liga? Pagal statistiką maždaug trečdalis alkoholizmu sergančių asmenų turi artimų giminaičių, irgi sergančių šia liga. Tačiau dauguma tyrinėtojų šia tema pripažįsta, kad alkoholizmas nėra paveldimas taip, kaip kai kurios kitos ligos.,, Paveldimas tik psichologinis polinkis į alkoholizaciją, kuris rodo žmogaus neatsparumą alkoholio poveikiui ir dėl to greitai besivystančią priklausomybę. Be to didelę įtaką alkoholikų vaikų alkoholizacijai turi ir socialinė aplinka alkoholikų šeimoje( 2,49)“.

„ Ištyrus geriančių vyrų mirties priežastis paaiškėjo, kad dauguma jų ( 60 proc.) miršta paties darbingiausio amžiaus – iki 50 metų. Dažniausia geriančių vyrų mirties priežastis – nelaimingi atsitikimai, apsinuodijimai ir traumos ( 47,0 proc.), trečdalį iš jų sudaro apsinuodijimai alkoholiu(3,2)“ .Vidutinė sergančiųjų alkoholizmu gyvenimo trukmė Lietuvoje – vos 45,8 metai ( 4,8).

2.4. Priklausomybių priežastys.

Priklausomybių priežasčių visada yra ne viena. Norėčiau atkreipti dėmesį į mano manymu pagrindines sąvokas, rašant apie priežastis, kodėl individas tampa priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Tai yra susvetimėjimas ir socializacija, kurias apibūdinčiau kaip makro priežastis.

Narkomanija apibūdinama kaip socialinės adaptacijos forma, kurią pasirenka patyręs nesekmę ir atsisakęs socialinių siekių žmogus.

Susvetimėjimas apibūdinamas kaip socialinis procesas, kuriam būdingas žmogaus veiklos ir jos rezultatų virsmas savarankiška jėga, valdančia žmogų ir jam priešiška (12,139 ). Susvetimėjimas yra gretinamas su sudaiktėjimu. Medžiaginiai turtai dažnoje šeimoje yra laikomi didesne vertybe, nei dvasinio pasaulio pilnatvė. Žmogus labai daug dirba, kad turėtų daugiau lėšų, kurias skiria patogumui ir materialinėms gerybėms. Gal geriau turėti daugiau laisvalaikio, o mažiau pinigų? Juk apsilankyti bažnyčioje nieko nekainuoja, taip pat pabūti gamtoje su artimaisiais galima be skatiko kišenėje…

Aš susvetimėjimą suprantu visų pirma kaip nenuoširdumą, nenorą bendrauti, užsisklendimą, bendravimą tik tada, kai yra būtinybė. Žmonės teisinasi, kad lieka vis mažiau laiko, tenka daug dirbti, tačiau aš manau, kad pirmiausiai trūksta didelio noro. Gyvenimas šiais laikais yra daug lengvesnis, nei buvo prieš 20 ar daugiau metų, kai nebuvo tokios sparčios technikos raidos. Žmonės turėjo mažiau laisvo laiko, tačiau rašė daugiau laiškų, daugiau bendravo ,,akis į akį“, nes nebuvo kitų ryšio priemonių.

Sudaiktėjimas atsiranda ir visuomeniniuose santykiuse, kai tie santykiai atrodo esą ne tarp žmonių, o tarp daiktų. Žmonių savybės yra tapatinamos su jų visuomeninėmis funkcijomis. Tokiais atvejais žmonės vertinami ne pagal jų gebėjimus, pasiekimus , realų kasdieninį elgesį, o pagal jų socialinį statusą , turto dydį, pareigas ir ryšius. Tokią dvasinę nesveikatą gali ,, išgelbėti‘‘ diskusijos apie normas, vertybes, kad jos taptų individų orientyrais daiktų pasaulyje ir savireguliacijos procesu visuomenėje.

Susvetimėjimas pasireiškia tokiais požymiais: vieni kitų niekinimas, susipriešinimas, kenkimas, skriauda, saviizoliacija, baimė, nepasitikėjimas iki gyvybės nevertinimo.

Susvetimėjimo priežastys atsiranda vaikystėje, kai vaikas patiria nesavumą, artimųjų meilės stoką. Paauglystėje susvetimėjimas pasireiškia nedraugiškumu, atmetimu, egocentrizmu. Suaugusių žmonių tarpe susvetimėjimas pasireiškia kaip konfliktai.

Žmogui susvetimėti turi įtakos valstybė, valdžia, darbas, žmonės, galiausiai ir jis pats. Jeigu žmogui minimalių poreikių tenkinimas yra ribotas, tai jis nuvertina save, neigia savo galimybes, t. y. susvetimėja pats sau.

Susvetimėjimas sukelia didžiules pasekmes. Tai žiaurumas, smurtas, prievarta, tikrųjų ir amžinųjų vertybių sumenkinimas. Žiaurumo priežasčių pirmiausia reikia ieškoti smurtinėse televizijos laidose ir filmuose, nes ten nusikaltimai ne tik parodomi bei aprašomi su smulkiomis detalėmis, bet ir nupasakojama, kaip buvo įvykdytas nusikaltimas, kaip jam ruoštasi. Be to , nusikaltėliai parodomi kaip herojai, rodomas prašmatnus jų gyvenimo būdas. Todėl suprantama, kad jaunuoliai nori lygiuotis į tokius.

Susvetimėjimas, kaip aplinkos veiksnys sukelia nepagydomą ligą- narkomaniją. Kelio atgal iš šio liūno nebėra. Žmogus tik gali prisitaikyti prie tokio gyvenimo būdo, bet žala visai narkomano aplinkai yra nepamatuojama.

Sunkias pasekmes sukelia tai, kad dažnai šeimoje mažai kalbama su vaikais apie jausmus, mažai bendraujama kokybiškai, tėvai užsiėmę, daug dirba, todėl vaikai užsidaro savyje, jaučiasi vieniši, neturi ką veikti.

Prevencija susvetimėjimo atveju pirmiausiai turi prasidėti šeimoje, mokykloje.Tikrosios ir amžinosios vertybės turi pasiekti žmogų ten, kur jis yra , atsiliepti į jo rūpesčius bei klausimus , padėti jam surasti dvasines bei moralines gaires, būtinas kiekvieno žmogaus egzistencijai.

Bažnyčia ir šiuolaikinis pasaulis bei
kultūra darosi vis svetimesni. Didžiulė bėda, jog mokyklos ir šeimos neperteikia krikščioniškųjų vertybių jaunajai kartai. Aplinka yra netekusi dvasinio ir vidinio matmens, o joje dominuoja materialistiniai aspektai.

Viena priežasčių , kodėl tiek daug žmonių susikuria priklausomybės ryšius glūdi mūsų visuomenėje. Šiuolaikinė visuomenė,, vertinanti ir peršanti pavyzdį tobulo, visur suspėjančio, viską galinčio ir save kontroliuojančio žmogaus, sepermeno įvaizdį. Tikrovėje tai nėra įmanoma arba reikalauja milžiniškų pastangų, kurių našta eiliniam žmogui nepakeliama. Gyvenimo tempas, konkurencija individui sukelia nemažai skausmo, įtampos, stresų. O kartu kyla ir poreikis juos malšinti (2, 73 )“.

Išskiriami kritiniai gyvenimo tarpsniai, situacijos, kai kiekvienas žmogus gali tapti priklausomas.Tai: mylimojo netekimas;statuso praradimas; idealų, svajonių, draugystės praradimas; socialinė izoliacija; šeimos iširimas ar palikimas ir pan.

Priklausomybių ryšiams formuotis didelę įtaką daro sutrikę socialiniai ryšiai.

Priklausomybės priežastys glūdi ir šeimoje, kurios nuostatos, vertybės turi daug įtakos . Jei žmogus neturi paramos, pagalbos, supratimo šeimoje, bendraudamas su aplinkiniais ir draugais, jei šis bendravimas ir santykiai nesuteikia jam malonumo, yra didelė tikimybė, kad vystysis patologiniai priklausomybės santykiai. Natūralių santykių pagrindas paremtas ir davimu, ir gavimu. Esant pripratimui – tik priėmimas.

Psichologiniam asmens pažeidžiamumui formuotis didelės reikšmės turi jo asmeniniai santykiai su kitais visuomenės individais. Minėtą socializacijos sąvoką plačiau panagrinėsiu.

Svarbią vietą, vienas iš daugelio problemų priežasčių, užima nesugebėjimas socializuotis. T. y. negebėjimas prisitaikyti prie supančios aplinkos ir savęs atskleidimo, saviraiškos stoka. ,, Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai- socialinė integracija t. y. žmonių įsitraukimas į visuomenę, ir socialinė reguliacija, t. y. visuomenės gyvenimą reguliuojančių, reglamentuojančių normų visuma. Jei sutrinka šių procesų pusiausvyra , sustiprėja suicidogeninės tendencijos visuomenėje, padaugėja savižudybių‘‘ (6,34p.). Asocializacija veda žmogų prie alkoholio ir narkotikų vartojimo, nes vartodamas šias chemines medžiagas individas didina socialinį ir fizinį malonumą, didina socialinį tvirtumą( gali pasakyti tai, ką nori ir pan. ). Tačiau blaivumo būsenoje priklausomybe sergantis žmogus visuomenėje jaučiasi prastai.

Didelę reikšmę socializacijoje turi vienas iš socialinių institutų- šeima, kuri yra kaip tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės, pirmoji ir pagrindinė visuomenės institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, perima vertybes, elgesio normas, būtinas gyvenimui visuomenėje. Žmogus augantis valdiškuose namuose ( vaikų globos namuose, internatuose ir kt. ), neturi šeimos kaip pavyzdžio, yra auklėjamas pedagogų. Tačiau nėra tikslių statistikos duomenų , ar asmuo augantis valdiškuose namuose yra labiau linkęs į narkomaniją ( nes neturėjo šeimos kaip pagrindinės socializacijos nešėjos pavyzdžio), nei tas, kuris užaugo nedarnioje šeimoje.

Vaikystėje vyksta intensyvi socializacija auklėjimo ir mokymo dėka. Vaiko kontaktas su suaugusiais prasideda per tuos asmenis, kurie kūdikiu rūpinasi, jį maitina, globoja. Lytėjimo ar girdėjimo pojūčiai, kuriais kūdikiai bendrauja su suaugusiais, sudaro dalį jo išgyvenimų. Pirminė socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu didele dalimi vyksta šeimoje. Ikimokyklinėse mokymo ir ugdymo įstaigose tęsiasi socializacijos procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais visuomenės nariais, perima kultūrą ir tradicijas, bei atskleidžia save. Vaikui, pradejus lankyti darželį, jo vystymuisi turi įtakos papildoma socializaciją veikianti jėga. Prie šeimos, televizijos, bendraamžių prisideda lopšelis- darželis. Kiekviena jėga turi savo vertybes, normas, taisykles. Kartais jos viena kitai prieštarauja. Kai socializaciją veikiančios jėgos supažindina vaikus su viena kitai prieštaraujančiomis idėjomis ir vertybėmis, jos vadinamos besivaržančiomis socializaciją veikiančiomis jėgomis.

Žmogui, kaip socialinei būtybei, reikia išmokti prisitaikyti prie socialinės aplinkos, laikytis tam tikrų moralės, bendravimo normų. Biologinės ir socialinės priežastys gali sąlygoti įvairius charakterio nukrypimus — akcentuacijas, psichopatijas.

Šių laikų jaunimas išgyvena daugybę socialinių pokyčių, irstančią vertybių sistemą, individualizmo įsigalėjimą. Vaikas atsiduria tarp šių besivaržančių jėgų ir suaugusiųjų pareiga vaikui padėti atrasti tikrąsias vertybes. Didžiulę reikšmę čia turi šeima, kurioje perduodamos vertybės ir tradicijos.

Šeima — pagrindinė institucija vaiko gyvenime. Ji teikia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia išsivysto ilgalaikiai vaiko ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Vaikas išmoksta, kas yra šeimos normos bei vertybės.

Kiekvieno žmogaus asmenybė ir jo „aš“ formuojasi sąveikaujant su kitais žmonėmis. Glaudūs ryšiai su tėvais, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra labai svarbūs. Galimybė užmegzti artimus, ilgalaikius ryšius yra be galo svarbi vaiko
gerovei. Jei vaikas nepatiria tėvų meilės ir rūpesčio, nesusiformuoja prieraišumas. Nesant prieraišumo jausmo, vystosi socialinė disfunkcija (S. Ignatavičienė, R. Žukauskienė 1999). Šie vaikai išgyvena nerimą, patiria sunkias depresijas, galvoja apie savižudy¬bę ir žudosi, jiems vystosi psichozės ir t.t. (Hopkins, 1988).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3652 žodžiai iš 7253 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.