Piliakalniai ir medines Lietuvos pilys
5 (100%) 1 vote

Piliakalniai ir medines Lietuvos pilys

Piliakalniai ir medinės Lietuvos pilys

Žalvario amžiaus viduryje, apie II ir I tūkstm. pr. Kr. sandūrą, baltų areale iš esmės pasikeitė gyvenviečių statybos tradicijos. Žmonės ėmė kurtis piliakalniuose. Juos įrengdavo sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose: kalvose (Dūkštas, Nevieriškės, Sokiškiai), upių ir upelių santakų kyšuliuose (Narkūnai, Nemenčinė). Stengėsi piliakalnius kurti ežerų pakrantėse, prie patogių vandens kelių. Dažniausiai piliakalniai stūkso po vieną, tačiau kai kur vienu metu būta dviejų ar daugiau piliakalnių (Kernavė). Kalvų aukštis, kurias naudodavo piliakalnių statybai, siekė nuo 4–5 iki 28 metrų. Gyvenvietę sutvirtindavo ir dirbtinai. Piliakalnio aikštelės pakraščiuose įrengdavo medines užtvaras. Štai Narkūnų piliakalnį juosė dvi užtvarų eilės, o Mukukalnyje (Latvija) rastos net 2–3 užtvarų eilės. Tarp užtvarų eilių buvo slaptų perėjimų, būdingų antrajai žalvario amžiaus pusei. Ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje atsiranda galingesnių įtvirtinimų – palisadų ir griovių, pylimų iš žemių. Norkūnuose rastas neaukštas žemės pylimas, o Dievukalnio (Latvija) piliakalnio pylimas jau buvo 3 m aukščio. Iki senojo geležies amžiaus pradžios Lietuvos gyventojai mokėjo įrengti visas svarbiausias gynybines sistemas: užtvaras, akmenines ir medines pilių konstrukcijas, vartus, pylimus, griovius ir slaptus kelius.

Žalvario amžiaus piliakalnių aikštelės buvo nedidelės – 60×30, 50×45 ar 70×65 m ploto. Maži pastatėliai išdėstyti netvarkingai. Jie antžeminiai, iš statmenai sustatytų stulpų. Pintos pastatų sienos užglaistytos moliu. Neaišku, kokie buvo stogai. Statmenų stulpelių sienos negalėjo stogų išlaikyti, todėl pastato viduryje stogą rėmė pėdžių eilė. Aslų nebuvo, tačiau vietą apie židinį išgrįsdavo akmenimis. Piliakalnių pastatams šildyti skirti židiniai sudėtingesni nei akmens amžiaus. Juos dažnai juosia akmenų ratai, o židinio pagrinde pabarstyta smėlio. Būdavo, kad židinį apjuosdavo molio su akmenimis arba vien molio sienele. Kai kurių židinių padas plūktas iš molio, kitų grįstas akmenimis. Yra piliakalnių, kuriuose pastatai sustatyti lanku nuolaidžioje aikštelės dalyje ir iš dalies šonuose. Tokiuose piliakalniuose būta įvairių pastatų: nedidelių, su viena pagrindine patalpa, su keliomis patalpomis (vienos gyvenamos, kitos, be židinio, – negyvenamos). Pastatai stovėjo arti vienas kito. Jie taip pat antžeminiai, stulpinės konstrukcijos, keturkampiai. Stogai dvišlaičiai. Stulpai įkasti statinių kampuose ir sienų linijose. Tarpai tarp jų 1–1,5 metro. Beveik visi pastatai statyti su įėjimu į aikštelės vidurį. Piliakalniuose randama ir ilgųjų pastatų. Tokių pastatų liekanos atidengtos Narkūnuose, Aukštadvaryje, Malyškiuose (Baltarusija). Ilgieji namai susidėjo iš keleto (dažnai keturių) patalpų, atitvertų pertvaromis. Kiekvienoje iš jų būdavo atskiras židinys – vadinasi, pastate gyveno kelios šeimos, kiekviena turėjo atskirą židinį. Jie buvo gana taisyklingos, apskritos formos. Neretai aplink židinius būdavo mažesnių akmenų grindiniai (Narkūnai, Nevieriškės). Židinius įrengdavo patalpos viduryje arba arčiau kurio nors kampo.

Ankstyvojo geležies amžiaus žmonės gyveno tuose pačiuose piliakalniuose. Pastatus statė žemutinėje aikštelės dalyje, išdėstydavo lanku palei aikštelės pakraštį. Pastatai ir jų židiniai mažai kuo skyrėsi nuo žalvario amžiui įprastų.

Pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus žmonės ir toliau gyveno piliakalniuose, tačiau jų papėdėse ima kurtis vadinamosios atviro tipo gyvenvietės. Žmonės rinkosi tas vietas, kuriose buvo galima verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Antra vertus, stengtasi ir toliau kurtis natūralių kliūčių saugomose vietose. Naujiems piliakalniams rinkdavosi kalvas didelės upės ir mažo upelio santakoje (Norkūnai, Apuolė, Imbarė, Kunigiškiai-Pajevonys). Dar kiti įrengiami upių ir jų slėnių juosiamose kalvose (Bražuolė, Dūkštas, Guogai-Piliuona, Migonys), upių ir ežerų juosiamose vietose (Aukštadvaris), ežerų pakrantėse (Sokiškiai), žemų ir pelkėtų vietų kalvose (Nevieriškės, Vozgėliai). Atviras gyvenvietes taip pat saugojo vandens kliūtys (Krikštonys, Kairėnėliai, Kukiai).

Piliakalnių aikštelės forma ir dydis priklausė nuo pasirinktos kalvos. Pasitaiko nuo 45×10 iki 50×100 m dydžio. Senojo geležies amžiaus pradžios pastatai ir piliakalnių įtvirtinimai labai panašūs į tokius, kokie buvo ankstesniame laikotarpyje. Statė stulpinės konstrukcijos pastatus su aklinomis išorinėmis sienomis. Vidinės sienos įleistos į piliakalnio aikštelę, išorinės – į pakraštyje supiltą neaukštą pylimėlį. Pylimams sutvirtinti išilgai ir skersai krovė 10–30 cm storio rąstus, o už jų kasė gynybinius griovius. III–IV a. tokie pylimai jau siekė 2 m aukščio. Kai kuriuose piliakalniuose tuo metu jau buvo pylimai ir du grioviai, o kartais pilami net du pylimai, tarp kurių buvo 3,5–4 m pločio ir 1 m gylio griovys. Yra ir tokių piliakalnių, kur pylimai juosė visą aikštelę. Statė ir ilgus stulpinės konstrukcijos pastatus. Iš dalies jie atstodavo piliakalnių įtvirtinimus aplink aikštelę. Ilgi pastatai suskirstyti į 3×3; 3×4 m dydžio gyvenamąsias ir ūkines patalpas. Gyvenamosiose patalpose buvo
židiniai. Jų padas iš plūkto molio. Būta ir kitokių stulpinės konstrukcijos pastatų. Ovalus 4×6 m dydžio pastatas rastas Bačkininkėliuose. Panašių statinių rasta ir Smolensko srities piliakalniuose – Tušemlioje, Gorodoke (Rusija) bei Kurmaičių piliakalnyje. Manoma, kad ir Bačkininkėliuose, ir Tušemlioje rastieji pastatai buvę apeiginės paskirties.

Medinių Lietuvos pilių pradžia reikia laikyti viduriniojo geležies amžiaus pradžią, kai Lietuvoje paplito vadinamieji miniatiūriniai piliakalniai. „Miniatiūrinių“ piliakalnių aikštelės buvo tik apie 100 kv. m., o pylimai siekė nuo 3 iki 5 m aukščio. Tokios mažos pilaitės buvo visų pirma iškilusios genties aristokratijos buveinė, slėptuvė.

Viduriniajame geležies amžiuje pakito ir medinės statybos stilius: vietoj stulpinės konstrukcijos apie VI a. pradedama įsisavinti rentininė statyba. Imta ręsti namus iš kertėse sunertų sienojų. Trobesiai statyti be pamatų, tiesiog ant žemės arba kiek įkasus apatinį rąstų vainiką. Sienojų suleisti dar nemokėta, tad plyšiai tarp jų užtepami moliu. Židiniai būdavo asloje iškastose duobėse, patalpos viduryje. Jie 0,6–1,5 m skersmens ir iki 0,7 m gylio. Tik pačioje laikotarpio pabaigoje statyba ištobulėjo: sienojus suleisdavo, o asloje buvusį židinį pakeitė akmenų krosnis.

Medines pilaites prižiūrėjo ir jomis naudojosi pašlaitėje bei apylinkėse įsikūrusios bendruomenės. Pilaitės buvo nuolat stiprinamos, remontuojamos: gilinami grioviai ir aukštinami pylimai, kuriuos pylė iš žemės, o norėdami sustiprinti naudojo rąstus, molį ir akmenis. Ant pylimų, kurie siekė jau 5–6 m, statė tvoras. Dažnai statiniai buvo dviaukščiai. Jo pirmasis aukštas naudotas ūkinėms reikmėms, o antrasis (plokščiasis patalpos stogas, apdengtas velėna) buvo naudojamas gynybai. Į pilies kiemą per didžiajame pylime įrengtus vartus vedė 3 m pločio kelias (Apuolė, Įpiltis). Piliakalnio aikštelės pakraščiuose stovėjo ilgi, į nedideles kamaraites padalyti pastatai. Jais naudojosi pavojaus metu subėgę į pilį žmonės. Čia jie susinešdavo turtą ir laikinai gyvendavo. Aklina šių pastatų išorinė siena buvo kartu ir pilies gynybinė siena. Medinių pilių kiemai – nuo 500 iki 2000 kv. m.

Šiame laikotarpyje žmonės pasklido: gyveno ir piliakalnių aikštelėse, ir upių slėniuose, paežeriuose, kur daugiau vietos ir vanduo arčiau. Būta sodybų ir piliakalnių prieigose – už gynybinio griovio. Gyvenvietės užimdavo 50–2400 m2. Jos buvo apsuptos grioviais, rąstų siena – tvora.

Vėlyvojo geležies amžiaus piliakalniai glaudėsi prie vandens arba juos įrengdavo didžiausiose apylinkės kalvose. Dalis piliakalnių liko iš ankstesniųjų laikų, o kiti – įrengti naujose vietose (Karmėlava, Upytė). Svarbu, jog šio laikotarpio piliakalniai nevienodai įtvirtinti: Vakarų Lietuvoje jie stipriai įtvirtinti, o tuo tarpu rytiniuose Lietuvos rajonuose gynybiniai įrenginiai menkesni. Tai nesunku paaiškinti. Būtent šiuo laikotarpiu rytinių Baltijos jūros pakrančių gyventojai susidūrė su vikingų ekspansija. Atsižvelgiant į tai, piliakalnių gyvenvietės buvo rimtai pertvarkytos: gerai įtvirtintos ir paverstos stipriomis, naujus karo technikos reikalavimus atitinkančiomis pilimis. Piliakalnių šlaitai stačiai nulyginti ir nuo slėnių pusės siekė 10–20 m aukščio, o iš lengviau prieinamos pusės apsaugoti galingais pylimais ir plačiais giliais grioviais. Kartais piliakalnius apsupdavo įvairaus dydžio pylimais ir grioviais tarp pylimų. Paprastai vienas pylimas būdavo supilamas piliakalnio aikštelės pakraštyje, už jo griovys, toliau – dar 2–3 mažesni pylimai ir 2–3 grioviai tarp jų (Laiviai, Eketė). Kai dalis piliakalnio šliejasi prie laukų, toje pusėje piliakalnio aikštelės pakraščiuose supilamas puslankio formos pylimas (Aukštadvaris, Jurbarkas). Piliakalnių aikštelės ovalios ir gana didelės – dažnai 1000–4000 kv. m, o kartais net ir 1 ha (Bražuolė, Eketė). Piliakalnio aikštelėje būna griovių (Nemenčinė), pylimų (Imbarė), pylimų ir griovių (Dapšiai) ar net 2–3 pylimai su 2–3 grioviais. Taip piliakalnio aikštelė suskirstoma į dvi ar tris nelygias dalis. Viena aikštelė būdavo didesnė – tai centrinė pilies dalis. Joje buvo gyvenama – stovėjo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Kita dalis – gynybai skirti priešpiliai. Kai kada priešpiliai įrengiami kiek atokiau nuo pagrindinės aikštelės, už plataus ir žemo slėnio, stačiau nukasus jo šlaitus. Šio laikotarpio Vakarų Lietuvos piliakalniai turėjo net po keletą priešpilių. Apie tai užsimenama rašytiniuose šaltiniuose.

Pylimai supilti iš aplinkinės žemės, sutvirtinti išilgai ar skersai klotais nevienodo storumo mediniais rąstais. Ant pylimų viršaus 1,5–2 m atstumu viena nuo kitos būdavo statomos medinės dvigubos gynybinės sienos. Tarp abiejų lygiagrečių sienų tam tikrais tarpais buvo dar ir skersinės sienelės. Gynybinės sienos aukštis – nuo 3 iki 4 m. Priešas pirmiausia turėdavo įveikti pagrindinį gynybinį sustiprinimą, kurio aukštis nuo griovio dugno siekė daugiau kaip 20 m. Ant pilių sienų buvo įrengtos dengtos patalpos pilių gynėjams, o gynybinėse sienose būta dar ir bokštų. Tarpuose tarp bokštų įrengdavo pagrindinį įvažiavimą į pilį. Gynybiniai ūkiniai pastatai stovėjo šiapus pylimų. Tai
ilgas statinys, kurio išorinė siena sukrauta beveik vien tik iš akmenų. Statinys suskirstytas į nedideles patalpas. Jo viršutinė dalis, sujungta su pylimo siena, sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Tokiose patalpose neaptikta krosnių ar židinių. Jose buvo laikomas pilies inventorius, o kilus pavojui ten slėpėsi gyventojai – tie, kurie tiesiogiai nedalyvavo kovoje. Kiek atokiau nuo gynybinių ūkinių pastatų, aikštelės pakraščiuose, stovėjo gyvenamieji, ūkiniai ir amatininkų pastatai. Jie 4×4 m dydžio, statyti 3 m atstumu vienas nuo kito. Pastatai be pamatų. Gyvenamosios patalpos turėjo grindis ir iš molio bei akmenų plūktas 1,5×1,5 m dydžio krosnis. Ūkiniuose pastatuose nebuvo nei krosnių, nei židinių. Tokiose pilaitėse nuolat gyveno tik genčių vyresnieji, kunigaikščiai bei jų kariaunos kariai.

Pagrindinė gyventojų dalis gyveno piliakalnių papėdėse bei atokiau nuo jų esančiose gyvenvietėse. Jos nemažos – 2–5 ha (Apuolė, Aukštadvaris, Imbarė, Kernavė). Gyvenvietės įsikūrusios neužliejamuose upių slėniuose, arti dirbamų žemių, prie patogių susisiekimo kelių, aptvertos medinių stulpų tvoromis, apkastos pylimais. Pastatai statyti antžeminiai, keturkampio plano, 3,5×4,5 m dydžio, su krosnimis, bet be grindų.

Vėlyvasis geležies amžius – didelis išbandymas baltų gentims: prasideda kaimynų ir naujųjų atvykėlių skverbimasis, bandymas juos nukariauti. IX a., 850 metais, švedai užpuolė Lietuvos pilį Apuolėje, nuo XI a. vidurio iki XII a. vidurio baltus puolė slavai, o nuo XII a. antrosios pusės iki XIII a. pradžios – Danijos riteriai. XIII a. pradžioje baltai pajuto krikščioniškosios Europos jėgą – 1202 m. Iškilėje (Latvija) įsikūrė Kalavijuočių ordinas, o 1226 m. Kulmo žemėje (Prūsija) ilgametis Lietuvos priešas – Kryžiuočių ordinas. Baltai įsibrovėlius pasitiko ištisa medinių pilių ir piliakalnių sistema – visa dabartinė Lietuvos teritorija sėte nusėta piliakalniais, o rašytiniuose šaltiniuose minimos medinės pilys ypač paplitusios vakarinėje Lietuvos dalyje. Ten, iš kur grėsė didžiausias pavojus: šiaurėje iš Kalavijuočių, o pietvakariuose – iš Kryžiuočių ordino.

Medinių Lietuvos pilių tyrinėtojai mėgina vertinti pilių gynybinį pajėgumą: jie mano, kad tai turėtų atspindėti pilių gynėjų skaičius, pilių materialinės atsargos: maistas, pašarai, gynybiniai (strėlės, akmenys ir kt.) bei pinigų ištekliai.

Šiuo metu Jūs matote 76% šio straipsnio.
Matomi 2001 žodžiai iš 2621 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.