Pilietine visuomene programa
5 (100%) 1 vote

Pilietine visuomene programa

PILIETINĖ VISUOMENĖ – DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS PAGRINDAS

Įvadas

Kokia yra demokratinės valstybės klestėjimo paslaptis? Pilietinė visuomenė. Taip apibendrinančiai ir trumpai norėčiau pradėti šį rašto darbą. Pasirinkta tema domino mane dar tada, kai mokyklos suole diskutavom su politologijos mokytoju, kodėl „vakarai“ yra ekonomiškai ir politiškai pažengę ir sugeba greitai konsoliduotis reikiamu momentu, o Lietuvoje mes taip sunkiai sprendžiame politines ir ekonomines problemas. Tada man iškilo tokie klausimai: ar visada valdžia kalta dėl skurdo visuomenėje, kaip galima daryti įtaką valdžiai, kokios turi būti visuomenėje sąlygos gerai demokratijai? Vėliau, studijuodamas mūsų institute, pradėjau gilinti savo žinias apie valstybės valdymo mechanizmus. Supratau, kad pilietinės iniciatyvos ir aktyvi visuomenė yra svarbūs veiksniai siekiant įtakoti politinius procesus ir kontroliuoti tuos, kurie mus valdo. Tiksliau tuos, kuriems mes pavedėme mus valdyti. Palaikyti tvarką, apsaugoti piliečius ir jų turtą, garantuoti normalų gyvenimą – visa tai yra valstybės tikslai. Tačiau eiliniam piliečiui būtina suprasti, kad visų pirma jis pats turi pasirūpinti savimi: aktyviai ginti savo teises, kaupti turtą, vienytis su kitais siekiant bendrų tikslų. Reikia nesitaikyti su likimu ir skųstis darbo kontrolieriams, jei viešosios įstaigos biurokratas blogai atlieka savo pareigas, negerbia piliečio. Tai pilietinės visuomenės ir tuo pačiu demokratijos pagrindas. Kokios jos formavimosi prielaidos valstybės lygmenyje? Kokie politikos moksle yra požiūriai į pilietinę visuomenę? Kaip ji padeda demokratijos įsitvirtinimui? Į šiuos klausimus norėčiau atsakyti šiame rašto darbe.

Pilietinės visuomenės samprata ir aiškinimų įvairovė

Istorinė žmonių civilizacijos vystimosi patirtis aiškiai išskyrė dvi tendencijas: vienos valstybės savo vystimąsi nukreipė į demokratijos ir teisinės valstybės kelią, kitos – į totalitarizmą. Teisinės demokratinės valstybės samprata yra glaudžiai susijusi su pilietinės visuomenės formavimusi. Bendrai kalbant, pilietinė visuomenė – tai „socialinis demokratinės valstybės pamatas.“ Pirmame skyriuje pasistengsiu išsamiai, remdamasis įvairių mokslininkų mintimis, išsiaiškinti, kas yra pilietinė visuomenė, kaip kito šio termino supratimas.

Pilietinės visuomenės ir jos santykio su valstybe problema politikos moksle nėra nauja. Ji buvo nagrinėta dar politinės minties klasikų. Pilietinės visuomenės terminą naudojo savo veikaluose Aristotelis, Ciceronas, Machiavellis, Hobbes‘as, Lock‘as, Monteskie, Russo, Kantas, Hegelis, Marksas, Bakuninas ir kiti. Cicerono „societas civilis“ – “tai visuomenės tipas, kur jos narių vieta apibrėžiama įstatymais ir tokiu būdu užtikrinama socialinė tvarka ir geras valdymas.” Pilietinės visuomenės terminu naudojosi visi sutartinės valstybės kilmės, t.y. visuomenės sutarties ir “natūralios teisės“ teorijų šalininkai. Šie mąstytojai (Hobbes‘as, Losk‘as, Monteskie ir kt.) aiškino, kad žmogus, kaip mąstanti būtybė, siekia laisvės. Žmogus nori valdyti savo gyvenimą ir naudotis natūraliomis teisėmis. Visuomenės sutartis, žmonių jungimasis į visuomenę suprantamas kaip žmonių tam tikrų teisių perdavimas visuomenei (valstybei), bet tuo tarpu ir kaip tos valstybinės valdžios ribojimas, piliečių laisvės realizavimo naudai. Pilietinė visuomenė suprantama kaip kontrakto tarp valstybės ir piliečio rezultatas. Pasak Lock‘o, natūrali žmonių bendrija perauga į pilietinę visuomenę tada, kai „žmonės jungiasi į visuomenę taip, kad kiekvienas iš jų atsisako savo natūralios (gamtinės) vykdomosios valdžios ir perduoda ją visuomenei“ (Dž. Lock‘as. Raštai. T.3) Kitame praeities mąstytojo N. Machiavellio veikalo apie pilietinę visuomenę fragmente rašoma: „politinio organizmo esmė yra paklusnumo (valstybei) ir laisvės (asociacijų, visuomenės) suderinamumas. Tautos suverenitetas yra aukštesnis už valstybę, tauta turi teisę nuversti absoliutizmą“. Tautos suverenitetą čia galima suprasti kaip demokratijos, taip ir pilietinės visuomenės sinonimą.

Naujųjų laikų mąstytojai pilietinę visuomenę tapatino ne su kiekviena valstybe, o tik su ta, kuri išreiškia piliečių interesus. Šių interesų paisymas, sąlygų sudarymas laisvam interesų realizavimui yra būtina efektyvaus visuomenės vystimosi sąlyga. Anglų ekonomistas A. Smitas sukūrė „natūralios laisvės sistemą“, kuri akcentavo, kad valstybės kišimasis į privačių žmonių interesų sferą prieštarauja visiems natūraliems dėsniams. Verslumo ir privačios iniciatyvos laisvę jis laikė būtina ekonominio ir politinio visuomenės vystimosi sąlyga. Taip buvo padėtas ekonominis klasikinio pilietinės visuomenės modelio pamatas, kurio pagrindiniai bruožai buvo privati nuosavybė, rinkos ekonomika ir ekonominė žmogaus laisvė. I. Kantas rašė: „Pilietinė visuomenė remiasi šiuo principu: visuomenės narių laisvė neprieštarauja jų, kaip piliečių, lygybei. (Зеркин Д.П. Политология. – Феникс, 2000. – 119 p.) Pasak Hegelio pilietinė visuomenė ir valstybė yra nepriklausomi, bet veikiantis vienas kitą institutai. Pilietinė visuomenė kartu su šeima formuoja valstybės pagrindą. Valstybė reprezentuoja visuotinę piliečių
valią, o pilietinė visuomenė – tai atskirų individų asmeninių interesų sfera. Savotišką požiūrį į pilietinę visuomenę išreiškė K. Marksas. Pasak jo, pilietinė visuomenė tai forma, kurioje atsirado buržuazinė valstybė, paremta privačia nuosavybe. Tokioje visuomenėje „nei viena iš vadinamųjų žmogaus teisių neperžengia egoistinio žmogaus pasaulio ribų, žmogaus kaip pilietinės visuomenės nario, t.y. kaip individo, kuris užsidarė savyje, savo asmeniniame interesų rate ir atsiskyrė nuo visuomenimės visumos“ (Marksas K., Engelsas F. Raštai .T-1) Nesiekdamas pagrįsti Markso teiginių, norėčiau pabrėžti tik tai, kad iš tikrųjų pilietinės visuomenės idėja, kaip individo laisvės ir valstybės pamato koncepcija, daug prisidėjo prie kapitalistinės visuomenės teorijų tobulinimo, kuri neatsiejama nuo žmogaus – prekių gamintojo – laisvės.

Pilietinės visuomenės terminas mūsų laikais vartojamas labai plačiai. Prancūzų politologas Dominikas Kola rašo, kad, pradedant nuo 8-to XX amžiaus dešimtmečio, ne vienas terminas nebuvo toks populiarus, kaip „pilietinė visuomenė“:…“atėjęs iš mokslinių publikacijų į laikraščius, jis šiuo metu sukelia daugybę nesibaigiančių diskusijų“. Minėtas terminas šiuo metu traktuojamas įvairiai, tačiau dažniausiai jis apibrėžia visų nepolitinių santykių, t.y. ekonominių, socialinių, tautinių, dvasinių, religinių santykių visumą tam tikroje visuomenėje. Pilietinės visuomenės tikslus matome tolimesniame individų aktyvumo ugdyme, galimybėje gilinti demokratizacijos procesus visuomenėje, t.y. riboti valdžios funkcijas ir kontroliuoti ją per visuomenę, kuri be abejonės turi būti pilietinė. Šiuolaikinėse politinėse teorijose pilietinės visuomenės idėja papildoma demokratine pliuralizmo teorija, kuri remiasi įvairių konkuruojančių socialinių grupių interesų suderinamumo ir konsensuso paieška. Pilietinė visuomenė turi būti kaip savotiškas „buferis tarp valstybės ir individo, kur pastarasis yra nepriklausomas nuo valstybės.“

Dabartinio požiūrio į pilietinę visuomenę istorinis formavimasis

Klasikinis pilietinės visuomenės modelis pradėjo formuotis pirmaujančiose Vakarų Europos šalyse ir JAV XVIII-XIX amžiuje. Išnyko luominė žmonių nelygybė, įvyko valdžios pasidalijimas, atsirado teisinės-konstitucinės žodžio, susirinkimo, organizacijų laisvės garantijos. Taip pradėjo funkcionuoti pilietinė visuomenė, kurios išsivystymo kriterijus buvo individo laisvės praktinis realizavimas valstybėje, t.y. kiek laisvės valdžia suteikia piliečiui. Pilietinės visuomenės evoliucijai nemažą įtaką padarė 1929-1933 m. pasaulio ekonominė krizė. Liberalizmo idėjomis apie pilietinės visuomenės, kaip visiškai savarankiškos žmonių privačių interesų sferos, egzistavimą privertė suabejoti valstybės įsikišimo į ekonomiką būtinumas. Taigi dabartinė pilietinės visuomenės samprata išsirutuliojo iš dviejų požiūrių. Pirmasis pabrėžė pilietinės visuomenės autonomijos nusidėvėjimo pavojų, dėl kurio kyla nuolatiniai konfliktai ir todėl būtinas valstybės reguliavimas. Čia galima pateikti 1929-1933 metų pasaulio ekonominės krizės pavyzdį. Naujos anglų ekonomisto D. Keinso idėjos apie dalinę ekonomikos ir verslo kontrolę padarė įtaką pilietinės visuomenės, kaip individų ekonominio savarankiškumo, supratimui. Kartais, manoma, visos visuomenės interesai diktuoja sąlygas individams. Antrasis požiūris kyla iš teiginių, kad pilietinė visuomenė labai skiriasi nuo valstybės. Jį net turi būti apsaugota nuo valstybės, kuri gali užgožti pilietinę iniciatyvą, saviraišką ir laisvę naujomis reguliavimo formomis. Kaip parodė XX amžiaus įvykiai, pilietinės visuomenės idėja ne tik nepaseno, bet tapo žymiai aktualesnė. Būtent XX amžiuje atsirado totalaus asmenybės pavergimo grėsmė. Šios grėsmės šaltiniai buvo nepalyginamai išaugusi politinių struktūrų valdžia ir jų ekspansija ne tik į ekonominius žmonių santykius, bet ir į kitas žmogaus veiklos sferas, tuo tarpu ir į jo dvasinę kultūrą. Šių struktūrų agresyvumas ryškiausiai pastebimas tose šalyse, kur viešpatauja totalitarinis režimas, komandinė tvarka, egzistuoja autoritarinis santykių tarp valdančiųjų ir valdomųjų stilius. Todėl XX amžiaus pilietinės visuomenės koncepcijos formavimasis buvo glaudžiai susijęs su totalitarinių režimų kritika. Pilietinės visuomenės formavimo ir tobulinimo šūkiai tapo bene svarbiausia visuomenės išsilaisvinimo sąlyga.

Šiuo metu Jūs matote 40% šio straipsnio.
Matomi 1447 žodžiai iš 3618 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.