VILNIAUS UNIVERSITETO
KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS
PINIGAI IR INFLIACIJA
Referatas
Kaunas 2006
Turinys
Įvadas 3
Istorinė pinigų raida 4
Pinigų savybės bei jų funkcijos 8
Infliacija 10
Infliacijos rūšys 11
Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga 12
Infliacijos priežastys bei padariniai 13
Infliacijos skaičiavimo metodika Lietuvoje 13
Išvados 16
Literatūros sąrašas 17
Įvadas
Vos tik atsirado darbo pasidalijimas, pasirodė ir pinigai. Pinigų vystimosi istorija yra tautų vystymosi atspindys. Įvairiais laikotarpiais jie buvo suprantami skirtingai, tačiau jų pagrindinė paskirtis buvo ir yra ta pati – išmatuoti, palyginti atskirų prekių ir paslaugų vertę. Pinigai naudojami kaip atsiskaitymo, mainų, įkainojimo, apskaitos ir įmonės veiklos efektyvumo priemonė.
Šiuolaikinėje ekonomikoje grynieji pinigai atlieka pagalbinį, nereikšmingą vaidmenį – tik apie 1% pirkimų apmokama grynaisiais.
Atsiradus piniginiams ženklams ėmė ryškėti infliacijos bruožai. Ji pasireiškia kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių.
Taigi šiame darbe nagrinėsiu:
pinigų istorinę raidą,
pinigų savybes bei jų funkcijas,
pinigų įtaką infliacijos atsiradimui
infliacijos formas bei rūšys
Infliacijos priežastys bei padariniai
Istorinė pinigų raida
Istorinė patirtis rodo, kad pinigai yra visa, kas konkrečioje visuomenėje naudojama kaip mainų priemonė ar visuotinis ekvivalentas. Pinigai atsiranda visose tautose tam tikro ekonominio išsivystymo pakopoje, besiplečiant prekių mainams.
Pinigų istorinė raida apima kelis etapus. Pagal juos išskiriamos pagrindinės pinigų rūšys, tai:
Pinigai – prekės, arba prekiniai pinigai
Metaliniai pinigai.
Popieriniai pinigai
Kreditiniai pinigai
Pusiau pinigai
Elektroniniai pinigai
Prekiniai pinigai. Prekiauti pradėta yrant pirmykštei bendruomeninei santvarkai. Jau tada vienas žmogus negalėjo visko pasigaminti, taigi iškilo būtinybė keistis darbo rezultatais. Istoriškai daugelis prekių nors kartą yra buvę prekių mainų priemone. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigais tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties pagrindinio verslo prekės, pavyzdžiui: žemdirbiams – grūdai, gyvulių augintojams – gyvuliai, amatininkams – ūkio apyvokos reikmenys, medžiotojams – kailiai. Šiuo laikotarpiu pinigai buvo prekės, tenkinusios du pagrindinius reikalavimus:
Buvo pakankamai, bet neypatingai paplitusios;
Turėjo didelę ir pastovią perkamąją galią.
Prekinių pinigų trūkumai:
Keičiantis prekėms turėjo iš karto sutapti abiejų pusių interesai, t. y. ir vienas, ir kitas turėjo norėti savo prekę išmainyti į tai, ką siūlo jo partneris.
Sunku, nepatogu saugoti bei transportuoti.
Ne visas prekes – pinigus buvo galima smulkinti.
Prekinių pinigų privalumai:
Tai buvo mainų priemonė
Prekės – pinigai galėjo patenkinti tam tikrą poreikį (buvo tiesiogiai naudingi)
Metaliniai pinigai – tai antrasis pinigų raidos etapas. Jie artimi pirmąjai pinigų rūšiai ir pasižymėjo ta pačia teikiamia nauda. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo žiedų, vielos metalo gabalų pavidalu, bet buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Siekiant išvengti šių nepatogumų buvo pradėtos naudoti monetos.
Monetos buvo nustatytos prabos, formos ir svorio liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė. Kad monetos nebūtų padirbinėjamos, būdavo žymimos sudėtingais piešiniais ir ženklais, dažniausiai valstybės herbu ar vadovo atvaizdu..
Pinigams gaminti naudoti įvairūs metalai, tačiau dėl savo fizinių savybių pinigais tapo taurieji metalai, nes jie:
Nepraranda savo fizinių savybių
Yra reti, todėl ir nedidelio svorio turi didelę vertę
Metinė gavybos apimtis paprastai yra stabiliai, bet nežymiai didėjanti.
Laikymo ir transportavimo išlaidos, palyginti su jų brangumu, yra nežymios.
Labiausiai buvo paplitęs atsiskaitymas auksu, sidabru, variu. Žmogus buvo užtikrintas, kad gaudamas užmokestį už parduotas prekes metalu, jis bet kuriuo metu galės už tą patį metalą vėl atgauti parduotas ar pirkti kitas jam naudingas prekes bei paslaugas.
Pagal tai, kurie metalai naudojami monetų gamyboje, išskyriamos pinigų sistemos:
monometalizmas – vieno iš tauriųjų metalų (Pvz., aukso) įsigalėjimas kaip valstybės pinigų sistemos standarto.
bimetalizmas – pinigų sistema, besiremianti dviejų tauriųjų metalų atsargomis (Pvz., aukso ir sidabro)
Monetos išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymosi įvykis, tačiau monetų cirkuliacija turi ir trūkumų:
Dideli metalinių pinigų cirkuliacijos kaštai
Dideles monetų sumas sunku suskaičiuoti.
Popieriniai pinigai – išreiškia žymiai didesnę nominalią vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Jie turi perkamąją galią, todėl kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, taip suteikiant jiems mainų ir mokėjimo galią, bei šalies
piliečiai visuotinai tai pripažįsta. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant galingai Tano dinastijai (618-907 m.). Po Pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartojusios auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais ir smulkiomis, iš pigaus metalo nukaldintomis monetomis (piniginiai metalo gabalai, kuriuose išspausdinti tam tikri valstybės ženklai, liudijantys, kad tam gabalui valstybė suteikianti mokėjimo galią).
Popieriniai pinigai yra pinigai todėl , kad:
Už juos visuomet galima įsigyti prekių.
Valstybė juos deklaruoja kaip pinigus ir išsaugo jų retumą, taip paverčiant juos ekonomine, o ne paprasta preke.
Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Esminis skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą.
Kreditiniai pinigai (negrynieji arba banko pinigai) – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Kreditinių pinigų užuomazga Vakarų Europoje atsirado dar XVII šimtmetyje. Šia užuomazga buvo juvelyrų (juos galima laikyti bankininkų pradininkais) išrašomi kvitai. Kvitai buvo išrašomi asmeniui patikinčiam juvelyrui saugoti auksą. Šis kvitas kartu buvo ir juvelyro įsipareigojimas pareikalavus kvitą apmokėti, kvite nurodomu aukso kiekiu. Pirkliams buvo daug patogiau už prekes atsiskaityti juvelyro išrašytu kvitu, nei visąlaik su savimi nešiotis kokį tai svorį aukso.
Indėlis – tai pinigai, patikėti finansiniam tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą.
Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti ar pervesti į kitą sąskaitą tam tikrų pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.
Banko pinigai – turi nemažą pranašumą, paliginti su popieriniais pinigais:
Patogu siųsti
patikrinti išmokėtas sumas
apsisaugoti nuo vagysčių
jų nepamesi.
Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai valstybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar yra vadinami pinigais plačiąja prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis.
Popierinių pinigų padengimas etapais:
1875 – 1914 m.– visuotinai paplitusi aukso standarto sistema;
1914 – 1945 m. laikinai atsisakyta aukso standarto sistemos ( trumpam 1925 – 1931 m. prie jos grįžta, o nuo 1932 pereita prie aukso devizų standartų.);
1945 – 1971 m. Bretono Vudso (fiksuotų valiutos kursų) sistema;
Nuo 1973 – plaukiojančių valiutų kursų sistema, orientuota į šalis ekonomikos lyderes.
Dauguma šalių nuo 1879 iki 1934 m. savo valiutas buvo susiejusios su auksu. Egzistavusi nacionalinės valiutos sistema buvo vadinama aukso standartu (gold bullion standard) – tai auksu padengtų pinigų sistema, kurioje pinigai gali būti pakeisti auksu; šalių susitarimas, leidžiantis nustatyti valiutų kursą, laikantis aukso ekvivalento.
Laikydamosi aukso standarto, šalies vyriausybė turėdavo:
Palaikyti griežtą santykį tarp aukso atsargų
Nustatyti šalies piniginio vieneto turinį;
Netrukdyti laisvam aukso eksportui importui.