Pinigai1
5 (100%) 1 vote

Pinigai1

TURINYS

1. Pinigai ir jų reikšmė 1

1.1. Pinigų savybės 1

1.2. Pinigų funkcijos 1

1.3. Pinigų formos (standartas) 1

1.4. Popierinių pinigų (valiutos) padengimas etapais 2

2. Dalinio rezervavimo principas bankininkystėje 3

3. Multiplikacinis bankų veiklos mechanizmas 4

4. Bankininkystė Lietuvoje 5

4.1. Lietuvos banko įsteigimas ir įkūrimas 5

4.2. Banko pobūdis, uždaviniai ir funkcijos 5

4.3. Banko akcininkai ir valdymas 6

4.4. Nacionalinė pinigų sistema 6

4.5. Lietuvos banko operacijos 7

4.6. Banko pinigų ir kredito politika 8

4.7. Banko vaidmuo nepriklausomybės laikais 8

4.8. Banko likvidavimai 9

4.9. Lietuvos banko atkūrimas 9

5. Bankų sistemos institucijų klasifikavimas 10

6. Lietuvos banko veikla ir funkcijos 12

6.1. Lietuvos banko valdymas 12

6.2. Funkcijos 12

6.3. Tarptautiniai Lietuvos banko ryšiai 14

6.4. Lietuvos banko dalyvavimas integracijos į ES procese 15

7. Komercinių bankų steigimas ir valdymas 17

7.1. Banko steigimo tvarka 17

7.2. Banko valdymas 19

7.3. Banko kapitalas 20

7.4. Banko likvidavimas 21

8. Komercinių bankų tikslas ir veiklos aplinka 22

9. Bankų veiklos rizika ir jos valdymas 23

10. Likvidumo samprata. Likvidumo svarba komercinio banko veiklai 25

11. Banko procesų organizavimas 28

11.1. Banko procesų turinys 28

11.2. Balanso straipsnių turinys 28

11.3. Banko analizės metodai ir rodikliai 30

11.4. Banko analizės formos 31

12. Nešvarių pinigų plovimas ir jo prevencija banke 32

13. Sąskaitų atidarymas ir jų tvarkymas 36

13.1. Sąskaitų atidarymo tvarka 36

13.2. Indėliai yra pagrindinis bankų lėšų šaltinis 37

14. Indėliai ir jų draudimo sistema 39

15. Kreditavimo operacijos 41

15.1. Kreditų rūšys 41

15.2. Kreditavimo principai 41

15.3. Kredito suteikimo procedūra 42

15.4. Kredito grąžinimo užtikrinimas 42

15.5. Kredito rizika ir jos valdymas 43

15.6. Paskolų grupavimas 43

16. Faktoringas 45

17. Korespondentinė bankininkystė 46

18. Tarpbankinė lėšų pervedimo sistema “Litas” 49

19. Apskaitos banke organizavimas 51

20. Bankų marketingo turinys ir principai 53

20.1. Bendras marketingo apibūdinimas 53

20.2. Banko paslaugų ypatumai ir marketingas 53

20.3. Rinkos tyrimų uždaviniai ir struktūra 54

20.4. Kokybės svarba 54

20.5. Kainų dimensija 55

20.6. Marketingo strategijų topologija 55

21. Pagrindinės sąvokos 57

LITERATŪROS SĄRAŠAS 66

1. Pinigai ir jų reikšmė

Prekiauti pradėta yrant pirmykštei bendruomeninei santvarkai. Jau tada vienas žmogus negalėjo visko pasigaminti, taigi iškilo būtinybė keistis darbo rezultatais. Kartu formavosi pinigų, kaip ypatingos prekės, atliekančios prekių mainuose visuotinio ekvivalento vaidmenį, poreikis. Žinoma, tokių pinigų, kokius mes naudojame dabar, nebuvo. Prekyba vyko elementarių tiesioginių mainų pagrindu. Didelis tokių mainų nepatogumas buvo tas, kad keičiantis prekėms turėjo iš karto sutapti abiejų pusių interesai, t.y. ir vienas ir kitas turėjo norėti savo prekę išmainyti į tai, ką jam siūlo jo partneris. Nepatogumai dėl visuotinės priemonės vertės nustatymo progresavo kartu su mainų mastu: norint sužinoti, kokiu santykiu keičiamos, tarkim, penkios prekės viena į kitą, reikėjo sužinoti ir įsidėmėti 10 keitimo santykių, o 200 daiktų – jau 19900 keitimo santykių.

Žmonija ieškojo patogesnių atsiskaitymo būdų. Reikėjo tokios priemonės, kuri turėtų visuotinai pripažintą vertę, būtų nesunkiai transportuojama, dalį, t.y. priemonė, kuri būtų patogi ir universali. Tam buvo naudojama daugybė daiktų, pavyzdžiui, finikiečiai atsiskaitinėdavo kriauklėmis, šiaurės gentys – kailiais ir pan. Vėliau Europoje tam tikslui buvo naudojami prieskoniai. Bet tai dar nebuvo tie daiktai, kurie atliktų visus anksčiau išvardytus reikalavimus (pavyzdžiui, prieskoniai, buvę labai vertingi Europoje, beveik neturėjo vertės Indijoje, kur jie buvo auginami, taigi ten jie negalėjo atlikti mainų tarpininko vaidmens). Geresnis problemos sprendimas mainams įgyvendinti – naudoti brangiuosius metalus (pastarieji buvo vertingi visame pasaulyje ir jų vertė nepriklausė nuo to, ar iš toli jie atgabenti).

Jei praeityje pinigų funkciją atlikdavo prekė, tai ekonomiškai išsivysčiusioje visuomenėje pinigų formos tapo žymiai tobulesnės.

Šiandien jau neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi tampa netgi ne popieriniai, o elektroniniai pinigai.

1.1. Pinigų savybės

· Visuotinis priimtinumas, t.y. pasitikėjimas pinigais, patogumas žmonėms

· Vienarūšiškumas-. vienos vertės piniginiai ženklai yra vienodi

· Dalumas – pinigai yra skaidomi dalimis, kad būtų galima atiduoti grąžą

· Pastovumas – pinigų vertė šiandien ir rytoj maždaug ta pati

· Tvarumas – pinigai atsparūs dėvėjimuisi

· Atpažinimas – pinigai lengvai atpažįstami ir sunkiai klastojami

1.2. Pinigų funkcijos

· Mainų priemonė- . kaip tam tikrų vertybių pakaitalas

· Vertės matas – priemonė įvairių daiktų ir paslaugų vertėms (kainai) palyginti

· Cirkuliacijos priemonė perkant ir parduodant prekes bei paslaugas, t.y. tarpininkas tarp gamybos ir vartojimo

· Vertės kaupimo priemonė, užtikrinanti prekių ir paslaugų pareikalavimą ateityje

· Būsimų mokėjimų priemonė, kaip ateities įsipareigojimų matas

1.3. Pinigų formos (standartas)

· Taurieji
metalai

· Monetos, t.y. specialūs žetonai iš tauriųjų metalų pagal svorį. Vėliau kiti metalai, nurodant nominaliąją vertę

· Popieriniai pinigai, išsivystę iš auksakalių išduodamų popierinių kvitų už auksą (monetas) ir davę pradžią banknotams bei čekiams

· Sąskaitiniai pinigai (indėliai, depozitai, kreditiniai)

1.4. Popierinių pinigų (valiutos) padengimas etapais

· 1875 – 1914 M. – visuotinai paplitusi aukso standarto sistema

· 1914 – 1945 m. – laikinai atsisakyta aukso standarto sistemos, trumpam (1925 – 1931m.) prie jos sugrįžta, galop tarptautinėje veikloje pereita prie aukso devizo standarto

· 1945 – 1971 m. – Bretono Vudso (fiksuotų valiutų kursų) sistema (Bretton Woods System)

· Nuo 1973 m. Iki šiol valdoma plaukiojančių valiutų kursų sistema, orientuota į šalies ekonomikos lyderes

Šiuolaikiniame ūkyje popieriniai pinigai ir monetos vadinami grynaisiais pinigais, bet tai ne vienintelė prekių bei paslaugų cirkuliacijos priemonė. Daugelyje šalių pagrindinė piniginių atsiskaitymų dalis atliekama čekiais.

Lietuvoje naudojami du pinigų apbrėžimai:

P1-pinigai siaurąja prasme.Šiuos pinigus sudaro visi popieriniai pinigai ir monetos, taip pat čekiniai indėliai. P1 apima likvidžiausius aktyvus, kurie gali būti naudojami kaip mainų priemonė, t.y. sandoriams naudojami pinigai.

P2 – pinigai plačiąja prasme, jie apima pinigus P1 ir teminuotuosius bei taupomuosius indėlius nacionaline valiuta užsienio valiutomis teminuotieji bei taupomieji indėliai nacionaline valiuta užsienio valiutomis vadinami kvazipinigais.

2. Dalinio rezervavimo principas bankininkystėje

Bankas nėra paprastas pinigų surinkėjas. Jis ne tik “perka” pinigus, bet ir “parduoda”. Banko pelną sudaro gaunamų ir išmokamų indėlininkams palūkanų skirtumas. Vienas iš bankininkystės principų yra tas, kad bankas negali skolinti visų jam patikėtų pinigų

Banko rezervas – fiksuota banko depozitų dalis, kurios negalima skolinti; tai pinigų kiekis, kurią būtinąja tvarka turi turėti bankas. Anksčiau rezervų dydį nustatydavo pats bankas vadovybė nuspręsdavo ar tuos rezervus laikyti mažus, rizikuojant gauti didesnį pelną. Dabar šį dydį nustato CENTRINIS BANKAS.

Privalomasis rezervas – centralizuotai nustatytas rezervo dydis tai yra minimalus rezervas, kurį bankai visada gali viršyti. Bankų rezervų dalis, kuri viršija privalomąjį rezervą vadinama – pertekliniu. Šiuo metu Lietuvos banko nustatyta privalomojo rezervo norma yra 6 procentai.

Privalomą rezervą centrinis bankas naudoja kaip pinigų ir reguliavimo priemonę. Jį keisdamas centrinis bankas kartu keičia ir pinigų pasiūlą.

Pinigų pasiūla – tai pinigų kiekis esantis ūkio apyvartoje.

Pinigų paklausa – turto kiekis, kurį ūkio subjektai ir atskiri asmenys turi turėti pinigų forma.

Pinigų rinkos pusiausvyra susidaro tada, kai pinigų paklausos kiekis yra lygus pinigų pasiūlos kiekiui.

3. Multiplikacinis bankų veiklos mechanizmas

Pinigų emisijos teisė priklauso tik centriniam bankui, tačiau kuriant pinigus dalyvauja ir kiti bankai.

Dalinio rezervo principas ir galimybė atsiskaityti čekiais yra priežastis dauginamajam poveikiui bankų sistemoje atsirasti. Jo esmė yra ta, jog kiekvienas indėlio padidėjimas arba sumažėjimas kuriame nors banke sukels daug didesnį pinigų pasiūlos pokytį negu šis pradinis indėlio pokytis. Tarkime, bankas iš ūkio subjekto arba piliečio priėmė tam tikros pinigų sumos indėlį ir atidarė jam šios sumos čekių sąskaitą. Šios sumos dalį, proporcingą privalomų rezervų normai, bankas privalo palikti rezerve, o likusią dalį gali panaudoti paskoloms. Paskolas gavę subjektai už jas įsigis reikiamų prekių. Ūkio subjektai, pardavę savo prekes, gautus pinigus padės į tą patį arba į kitą banką. Gautą pinigų sumą, kuri yra mažesnė už pradinę dydžiu, atsiskaitytu į privalomą banko rezervą, bankas vėl dalins į dvi dalis. Viena dalis padidins jo privalomus rezervus, o kita bus panaudota paskoloms teikti, t.y. procesas vėl pasikartos. Formaliai šis procesas aprašomas geometrine progresija, kurios vardiklis yra privalomų rezervų norma. Kaip ir BNP dėl dauginamojo poveikio atveju, poveikio pinigų pasiūlos pokytis bus kartų didesnis už pradinį indėlio pokytį; čia R – privalomų rezervų norma. Skaičius vadinamas bankų sistemos dauginamuoju koeficientu. Tačiau tai tik teorinis dydis. Jis buvo nustatytas laikantis šių sąlygų: 1) visos pirkimo ir pardavimo operacijos vykdomos per bankus; 2) kiekvienas bankas nustato rezervus, lygius privalomiems, o visi kiti pinigai panaudojami paskoloms. Realiame gyvenime šių sąlygų dažniausiai nepavyksta įgyvendinti – subjektai ne visada išleidžia visus gautus pinigus arba perka ir parduoda apeidami bankus. Bankai ne visada gali panaudoti atliekamus rezervus. Todėl kartotinis indėlių didėjimas pagrįstas mažesne baze ir pinigų pasiūlos pokytis nepasieks teoriškai galimo lygio. Paprastai bankų sistemos dauginamasis poveikis būna 2-2,5 karto mažesnis už teorinį. Jeigu privalomų rezervų norma yra 10 proc., tai bankų sistemos dauginamasis poveikis lygus 4-5. Į šį efektą centrinis bankas privalo atsižvelgti reguliuodamas pinigų pasiūlą.

4. Bankininkystė Lietuvoje

4.1. Lietuvos banko įsteigimas ir įkūrimas

Iki 1922 m. Lietuva

nacionalinio emisijos banko, savo pinigų. Lietuvos emisijos banko funkcijas atliko vokiečių Rytų Skolinamoji Kasa (Dralehnskasse Ost), mokėjimų apyvartą aptarnavo jos leisti osto pinigai. Tokią pinigų sistemą kaizerio valdžia sukūrė 1916 m. Pavasarį. Ja siekė išnaudoti užgrobtas Rytų žemes. 1918 m. Gruodžio 30 d. Susitarimu su Rytų Skolinamąja Kasa Lietuvos vyriausybė gavo iš jos 100 mln. markių paskolą, mainais už tai leisdama Kasai eiti Lietuvos emisijos banko pareigas ir pripažindama osto pinigus teisėta krašto mokėjimo priemone. Taip buvo sudaryta pinigų unija su Vokietija. Rytų Skolinamoji Kasa, Lietuvos valdžios nekontroliuojama, rūpinosi tik Vokietijos finansiniais interesais.

1919 m. Vasario 26 d. Lietuvos valdžia osto pinigus pavadino auksinais. 1919 m. ir 1920 m. Lietuvos valdžios sumanymai išleisti pinigus bei įsteigti emisijos banką nebuvo įvykdyti. Tik 1922 m. dėl paspartėjusios markės infliacijos pablogėjus Lietuvos ekonominei, socialinei padėčiai ir artėjant rinkimams į Seimą, valdžia ėmė skubinti emisijos banko steigimo ir savų pinigų išleidimo paruošiamuosius darbus. 1922 m. Rugpjūčio 9 ir 11 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto ir Lietuvos banko įstatymus – teisinius nacionalinės pinigų sistemos pagrindus. Pagrindinės Lietuvos banko įstatymo normos atitiko tuometinę pasaulinę teorinę mintį ir praktiką. Nors šis įstatymas buvo parengtas ir priimtas paskubomis, tačiau vėliau per visą Lietuvos banko veikimo laiką mažai buvo keičiamas. Tai rodo gerą įstatymo kokybę.

1922 m. rugsėjo 27 d. įvyko pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuris išrinko banko valdymo organus ir priėmė kitus steigimo dokumentus. Rugsėjo 28 d. Respublikos Prezidento aktu buvo paskirtas banko valdytojas prof. Vladas Jurgutis , o spalio 2 d. bankas, turėdamas 5 techninius tarnautojus, pradėjo atlikinėti kai kurias operacijas. Tą pačią dieną apyvartoje pasirodė litas. Šitaip Lietuva pirmą kartą per savo 700 metų valstybingumo istoriją įsteigė nacionalinį emisijos banką ir išleido banknotus. Tai buvo padaryta savomis jėgomis ir kapitalais, be užsienio techninės pagalbos. Lietuvos banko įsteigimas ir nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas buvo reikšmingas ir tuo, kad buvo nutraukti pinigų unijos Su Vokietija saitai bei pašalintas jos sunkios ekonominės bei finansinės padėties poveikis Lietuvos pinigams ir ūkiui. Be to, Lietuvos banko įsteigimas ir savų pinigų išleidimas sustiprino krašto ekonominį savarankiškumą, sudarė sąlygas kredito plėtrai, be kurios buvo neįmanomas gyvesnis ūkio atkūrimas. Lito išleidimas pašalino valiutinį chaosą ir spekuliaciją. Iki tol vienu metu Lietuvoje mokėjimams buvo naudojami apie 11 – 13 rūšių pinigai (cariniai ir Kerenskio vyriausybės rubliai, JAV doleriai, Vokietijos markės ir kt.)

Iki 1923 m. vidurio buvo sukurti banko organizacijos pagrindai: įsteigtos tarnybos, patvirtintos darbo vidaus taisyklės, sukauptas akcinis kapitalas ir kt. Nuo 1922 m. lapkričio 4 d. bankas pradėjo teikti paskolas, atlikinėti atsiskaitymų operacijas. Greitai buvo užmegzti ryšiai su užsienio diplomatinėmis tarnybomis Kaune. Banko tarnautojų skaičius 1923 m. pabaigoje pasiekė 367. Iki 1929 m. bankas buvo įsikūręs buvusio Rusijos valstybinio banko Kauno skyriaus patalpose, o 1929 m. persikėlė į savo lėšomis pastatytus modernius rūmus.

4.2. Banko pobūdis, uždaviniai ir funkcijos

Lietuvos bankui buvo suteikta 20 metų monopolinė teisė leisti į apyvartą lito banknotus. Apyvartoje esantys lito banknotai turėjo būti padengti ne mažiau kaip 1/3 auksu. Bankas buvo įsteigtas vyriausybės akciniais pagrindais, jai priklausė per 80 % akcijų ir dėl to stipriai kontroliuojamas valstybės.

Įstatymas banką įpareigojo:

1) reguliuoti pinigų apyvartą

2) įgyvendinti pastovią pinigų sistemą

3) palengvinti mokėjimus krašte ir užsienyje

4) skatinti kreditais žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą

Bankas, be pinigų emisijos funkcijos, vykdė valstybės banko, aukso ir valiutos atsargų vadybos, lito kurso reguliavimo, ūkio ir privačių asmenų kreditavimo, iš dalies „bankų banko“ ir ekonomikos reguliavimo funkcijas. Kaip valstybės bankas Lietuvos bankas nemokamai atliko didžiulį mokesčių surinkimo ir lėšų iš biudžeto sąskaitų išmokėjimo darbą, platino ir išpirkdavo valstybės paskolų lakštus, kreditavo ją. Prie visų banko skyrių veikė valstybės taupomosios kasos. Skirtingai nuo dabartinių laikų, tarpukaryje Lietuvos bankas atliko vadinamąją komercinę funkciją, t.y. tiesiogiai kreditavo ūkį, gyventojus, atlikdavo jų mokėjimų operacijas.

Savo veiklai ir uždaviniams realizuoti turėjo akcinį 10 mln. litų kapitalą. Pagal jo dydį Lietuvos bankui teko trečia vieta krašto kredito sistemoje. Didesnį akcinį kapitalą turėjo Žemės bankas (50 mln. litų) ir komercinis Ūkio bankas (15 mln. litų). Emisijos bankui nebūtinas didelis nuosavas kapitalas, kadangi jis, leisdamas į apyvartą pinigus, pats sukuria kredito išteklius. Be akcinio kapitalo bankas turėjo atsargos kapitalą, kurį kaupė iš gaunamo pelno. Tam tikslui turėjo skirti 10 % metinio pelno sumos. Atsargos kapitalas turėjo būti kaupiamas tol, kol jis pasieks pusę akcinio kapitalo. Iki 1940 m. bankas sukaupė 2,7 mln. litų atsargos kapitalą. Jo paskirtis
padengti nuostolius ir papildyti dividendus akcininkams iki 8 % dydžio (iki 1933 m.)

4.3. Banko akcininkai ir valdymas

Steigiant banką, akcijas įsigijo vyriausybė ir 501 privatūs asmenys. Dauguma jų (349) buvo smulkūs akcininkai, turėję po 4 akcijas. Įstatymas šiek tiek protegavo smulkius akcininkus, nes pirmosios 4 akcijos duodavo 1 balsą, o likusios kiekviena dešimtis – 1 balsą. Nė vienas akcininkas negalėjo turėti daugiau negu 20 % visų balsų. Šio apribojimo tikslas – apsaugoti banką nuo grupių įtakos.

Lietuvos banko akcininkų teisės buvo apribotos, nes jų visuotinių susirinkimų sprendimai įsigaliodavo tik patvirtinti finansų ministro. Panašų teisių suvaržymą taikė visi pasaulio emisijos bankai, kad juose visuomenės interesų nenusvertų privatūs siekiai.

Kadangi Lietuvos bankas buvo akcinis, jo valdymas buvo paremtas akcinių bendrovių valdymo principais. Jo valdymo organai buvo visuotinis akcininkų susirinkimas, valdyba, taryba ir generalinė taryba. Kasdieniniam banko darbui vadovavo valdyba. Ją sudarė banko valdytojas ir 4 nariai (direktoriai). Valdytoją neribotam laikui vyriausybės teikimu skirdavo Respublikos Prezidentas. Valdytojas turėjo dideles teises: kontroliavo banko įstatymo, statuto ir taisyklių vykdymą, galėjo vetuoti valdybos ir tarybos nutarimus. Pagal jam mokamą darbo užmokestį, valdytojas buvo prilygintas Ministrui Pirmininkui. Iki 1940 m. okupacijos valdytojais buvo skiriamos įžymios asmenybės: prof. Vladas Jurgutis (1922 09 28 – 1929 08 06), Vladas Stašinskas (1930 06 10 – 1938 10 01), Juozas Tūbelis (1938 10 01 – 1939 09 30), Juozas Paknys (nuo 1939 10 25). Direktorius 3 metams rinkdavo visuotinis akcininkų susirinkimas. Vieną jų Respublikos Prezidentas skirdavo valdytojo pavaduotoju. 1922 – 1926 m. valdytojo pavaduotoju dirbo Adomas Prūsas, po to ilgus metus iki 1939 m. spalio mėn. – J. Paknys. Paskutinis nepriklausomybės laikotarpio valdytojo pavaduotojas – Zigmas Starkus. Iki 1929 m. valdyba buvo sudaroma iš kvalifikuotų bankininkų, vėliau – daugiau iš politiškai patikimų asmenų.

4.4. Nacionalinė pinigų sistema

Apyvartoje buvę auksinai, Vokietijos markės per 3 mėnesius (iki 1922 m. pabaigos) buvo iškeisti į litus. Keitimo santykis kito priklausomai nuo JAV dolerio kurso markėmis. Dėl pastarųjų didžiulės infliacijos smarkiai krito auksinų santykis: 1922 m. spalio pradžioje jis buvo 175:1, o metų pabaigoje – 850 :1. 1923 m. viduryje litas buvo įvestas Klaipėdos krašte.

Į apyvartą išleistus banknotus Lietuvos bankas turėjo padengti ne mažiau kaip 1/3 auksu. Likusi dalis buvo padengiama užsienio valiutomis ir komerciniais vekseliais. 1939 m. gruodį pakeistas Lietuvos banko įstatymas leido bankui pirmuosius 36 mln. Litų išleisti į apyvartą nepadengtus auksu. Lietuvos bankas stengėsi palaikyti didesnę negu reikalavo įstatymas banknotų padengimo normą. Tai padėjo mažinti lito nuvertėjimą, o vėliau – didinti jo perkamąją galią.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2579 žodžiai iš 8567 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.