Referatas
Pirmasis kryžiaus žygis
Literaturos sarašas: Istorijos Vadovelis „Pasaulis I“
J. Agibalova ir G. Donskojus
„Vidurinių Amžių Istoriją“
V. Stepanova ir A. Ševelenka
„Vidurinių Amžių Istorijos
chrestomatija“
Parenge Česlovas Zinkevič
Bažnyčia – žygiu į rytus organizatorė. Įsigiti naujų žemių Rytose svajojo ir dvasininkija. Romos popežius norėjo dar labiau sustiprinti savo valdžią ir padidinti savo pajamas, privertęs paklusti Rytų šalis.
Dvasininkija skelbė, kad karas su musulmonais reikalingas dievui. Pagal krikščionių padavimą Jeruzalės mieste Palestinoje buvo palaidotas Jėzus Kristus. Bažnyčia ragino tikinčiuosius „ išvadoti viešpaties karstą iš netikėlių“ – musulmonų – rankų ir žadėjo visiems žygio į Rytus atleisti nuodėmes.
1095 m. viename Prancūzijos mieste didžiulei tikinčiųjų miniai kalbėjo popežius Urbonas II. „Toje žemėje teka pieno ir medaus upės, – sake popežius. – Tegul stoja su netikėliais į mušį, kuriame gaus didelį laimikį. Tegul tampa dabar kariais tie, kurie ankščiau buvo grobikais. Kas čia liūdi ir skursta, ten džiaugsis ir bus turtingas“. „(…) kokiais dideles kančias, vargus ir priespaudą kenčia Jeruzalės, Antiochijos ir kitų kraštų Rytose krikščionis (…). Todeėl aš skelbiu jums, broliai, kad privalot susilaikyti nuo brolžudiško karo ir kartu su tikėjimo broliais nukreipti ginklus prieš svetimas tautas. Keliaukit su Kristumi kaip nenugalima krikščionių karionenė (…). Arba grįškit namo su pergale, arba savo krauju pelnykit amžina pergalės džiagsmą (…). Kelyje į Jeruzalę vienu balsu skelbkit Dievo Žodį“. Metraštininkas sako, kad popežiaus kalbą susirinkusieji pertraugdavo šūksmais: „Taip nori dievas!“ Parodidami, kad jie pasiryže ndelsiant išvykti į „ šv. žemę“, daugelis čia pat siuvosi ant drabužių raudonus kryžius. Štai kodėl žygių į Rytus dalyvius imta vadinti kryžiočiais, o pačius žygius – kryžiaus žygiais.
Kreipimasis buvo išgirstas. Netrukus tūkstančiai krikščionių su raudonais kryžiais ant dešnio peties patrauke i Šv. žemę. Bet tai nebuvo šiaip sau prastomenė. Trukstant lenų Europoje, daug jaunų kilmingų žmonių buvo pasiyižę rizikoti gyvybe, kad įsigitu žemių svetimuose kraštuose.
Miestų augimas ir prekybos plėtimasis sukėlė feodalams nepasotinama pelno troškulį. Miestų turgavėtese jie galėjo nusipirkti amatininkų dirbinių ir prabangos dalykų iš užjūrio kraštų. Norėdami padidinti savo pajamas, feodalai stengėsi įsygiti naujų valdų ir baudžiaunikų. Bet į XI a. pb. Laisvų žemių Vakarų Europoje jau nebebuvo, beveik visi valstečiai buvo paversti baudžiaunikais. Atsirado daug bežemių riterių. Tai buvo jaunieji feodalų sūnūs, nepaveldėje žemės. Jų įprastas užsiėmimas buvo karai ir plešikavimai.
Vakarų feodalų žvilgsniai į Rytų šalis, apie kurių nesuskaičiojamus turtus pasakodavo pirkliai. Feodalai norėjo užgrobti ten naujų žemių ir apiplešti turtingus miestus.
Vakarų Europos ekspancijai į Artimuosius Rytus buvo palankios sąlygos. Palestinoje viešpataujančius musulmonus susilpnino vidaus karai. XI a. turkai seldžiukai užkariavo arabų valdas Azijoje. Iš arabų jie perėmė islamą. Didžiulė turkų valstybė viekiai suskilo į atskiras kunigaikštystes, kurios nuolat tarpusavyje kariavo. Todel Vakarų feodalai tikėjosi lengvai užkariauti turtingas rytų šalis.
Dalis istorikų pirmąjį kryžiaus žygį skiria į du atskirus žygius ar bent jau į dvi dalis t. y. Vargomenės ir Feodalų.
Vargomenės žygis. Ankščiau už kitus į Jeruaalę iškeliavo Vakarų Europos šalių valstiečiai. Neviltis ir badas varė kaimų gyventojus iš gymtųjų vietų. Feodalų priespauda darėsi nepakeliama. Be to XI a. pb. Vakarų europa pergyveno „septynerius lietaus metus“ – ištisą nederliaus, gyvulių kritimo, epidemijų laikotarpį. Traugdami į Rytus, valstečiai tikėjosi išsivaduoti iš savo ponų. Naujose žemėse jie vylėsi tapti laisvais žemdirbiais. 1096 m. pavasarį Reino aukštupiu, o paskui padunoju žemin patraukė padrikos varguomenės minios. Girgždančiais ratais leidosi jie kartu su šeimomis į svetimus kraštus, ieškodami geresnio gyvenimo. Metraštininkas raše, kad jų buvo tiek daug, kaip žvaigždžių danguje arba smelio jūros pakrsntėje. Beveik beginkliai, be maisto atsargų ėjo valstiečiai į nežinomą Jeruzalė, pakeliui elgetaudami ir plėšikaudami. Išvydę bet kurį didelį miestą, jie klausdavo, ar tai ne Jeruzalė.
Smarkiai nukentėje kelyje, vargoliai pagaliau pasieke Konstantinopolį. Bizantijos imperatorius paskubėjo jais atsikratyti ir perkėlė valstečių būrius į Mažąją Aziją. Čia jau pirmame susirėmime su seldžiukais jie buvo beveik vis išžudyti. Tik nedaugelis išsigelbėjo pabėgdami. Nelaisę, o pražuti rado valstečiai rytuose.
Feodalų žygis. 1096 m. rudenį iš Prancuzijos, Voketijos, Italijos įvairiais keliais leidosi į rytus stambiųjų feodalų vadovaujami riterių būriai. Jie buvo apsirūpinę pinigais ir gerai
apsiginklavę. Feodalai pasiėmė su savimi tarnų ir juokdarių, medžioklinjų šunų ir sakalų. Susirinkę Bizantijos sostinėje, kryžiuočiai persikėlė į Mažąją Aziją. Pereiti per kalnuotas, bevandenes šios šalies vietoves buvo labai sumku. Kryžiuočius be paliovos puldinėjo musulmonų lengvieji raitininkai. Bet „viešpaties karsto vaduotojai“ nelabai skubėjo į savo tikslą. Pakeliui jie užiminėjo miestus, plėšė ir žudė vietinius gyventojus. Ne karta dėl grobio tarp būrių vadų kildavo vaidai.
Kryžininkų kelias iš Nikėjos į Antiochiną. Kitą dieną (1097 m. birželio 27 d.) visi žmonės pajudėjo ir, pasiėmę viską, kas reikalinga toliau keliavo per vidurinę Romaniją (t. y. Mažąją Aziją), nesibijodami ateityje jokių nelaimių. Piligrimai, 2 d. pakeliavę jungtine armija kalnų tarpekliais ir siaurais praėjimais, paskui nutarė suskalditi savo pajegas, kad butu lengviau keliauti ir kurti stovyklas, kad lengviau gautu maisto sau ir pašaro arkliams. Susijunge tarp dvėjų kalnų jie tiltų persikėlė per kažkokią upę ir Boemudas vel atsiskyrė su savo kariuomenė nuo hercogo Gotfrido. 9 val. Boemudo pajegos atvyko į Dogorgano slėnį… Piligrimai išsiskirste po pievas kurti stoviklų.