Pirmasis pasaulinis karas
5 (100%) 1 vote

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas

Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys

1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis, sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu, ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūziją išstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalinti Anglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijos kolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12 kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją, sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusams isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos visos šios šalys.

I Pasaulinio karo pasekmės

Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trys imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrė daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija, Suomija, Lenkija.

I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas, daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karo pasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova už taiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas.

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos II Pasaulinio karo. kilimui.

Pirmasis pasaulinis karas

Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys

1. Netolygus ekonominis Europos ir pasaulio valstybių vystymasis, sukėlęs prieštaravimus tarp šalių, senai žengiančių kapitalistiniu keliu, ir šalių, nesenai į jį įstojusių.

2. Didžiųjų valstybių siekimas perdalinti pasaulį.

Vokietija siekė įsitvirtinti Europoje, Angliją ir Prancūziją išstumiant iš viešpataujančių pozicijų. Vokietija norėjo perdalinti Anglijos ir Prancūzijos kolonijas, nes jautėsi nuskriausta. Nors Vokietijos kolonijų teritorija buvo 5 kartus didesnė už jos pačios teritoriją, bet 12 kartų mažesnė už Anglijos kolonijų teritoriją.

Austrija siekė įsitvirtinti Balkanuose, išstumiant iš ten Rusiją, sustabdant savarankiškų valstybių kūrimąsi Balkanuose.

Anglija norėjo neleisti Rusijai įsitvirtinti Balkanuose, siekė užgrobti Turkijos valdas ir susilpninti Vokietiją.

Prancūzija norėjo susilpninti Vokietiją ir užgrobti naujų žemių.

Rusija norėjo įsitvirtinti Balkanuose, užgrobti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.

Turkija siekė užgrobti Krymą, Užkaukazę ir neleisti rusams isitvirtinti Balkanuose.

Italija norėjo įsitvirtinti Viduržemio jūroje.

Visų valstybių tikslai buvo grobikiški. Dėl I Pasaulinio karo kaltos visos šios šalys.

I Pasaulinio karo pasekmės

Didžiausias I Pasaulinio karo. rezultatas–Europoje žlugo trys imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos. Europoje susikūrė daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija, Suomija, Lenkija.

I Pasaulinio karo pasekmė yra ir bolševikinės Rusijos atsiradimas, daręs poveikį visam tarpukario politiniam gyvenimui. Svarbi politinė karo pasekmė–Tautų Sąjungos susikūrimas. Svarbiausias jos uždavinys buvo kova už taiką ir taikus konfliktų sureguliavimo būdas.

Tuo pačiu I Pasaulinio karo. rezultatai turėjo didelės įtakos II Pasaulinio karo. kilimui.

Europos perdalijimas po Versalio taikos

1919 m. Versalio sutartimi buvo pakeistos kai kurių valstybių sienos. Pasikeitė Voketijos–Lenkijos siena–Lenkijai grąžintas Gdanskas, Aukštutinė Silezija, Pamarys. Lenkija gavo išėjimą į Baltijos jūrą. Kai kurios Vokietijos teritorijos buvo atiduotos Danijai (Šlezvigas ir Holšteinas).

Prancūzija iš Vokietijos atsiėmė Elzasą, Lotaringiją, atplėšė Saro sritį. Besarabija buvo priskirta Rumunijai. Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai.

Vasario revoliucijos Rusijoje

Buržuazinės–demokratinės Vasario revoliucijos priežastys buvo tokios pat, kaip 1905–1907 m. revoliucijos. Tai–caro patvaldystė, dvarininkų žemėvalda, demokratijos nebuvimas. Visus prieštaravimus Rusijoje pagilino I Pasaulinio Jo metu carizmas parodė visišką savo bejėgiškumą, todėl buržuazija ėmė atvirai parėjinėti į opoziciją carui. Ji pradėjo reikalauti, kad caras buržuazinių partijų pagrindu sudarytų pasitikėjimo vyriausybę, kuri remtųsi Dūma. Tačiau caras atsisakė tą padaryti, o Dūmą išvaikė.

Tuo metu caro rūmuose didelę įtaką turėjo visokie perėjūnai, karjeristai (su Rasputinu priešakyje). Ministrų Kabinetas grobstė iždo lėšas, caro rūmuose veikė net išdavikai, kurie išduodavo karines valstybės paslaptis.

Buržuazija pradėjo ruošti sąmokslą prieš carą. Prie sąmokslininkų prisidėjo ir caro brolis Michailas. Jų tikslas buvo priversti Nikolajų II atsisakyti sosto sūnaus
naudai, regentu paskiriant Michailą (palyginti pažangų). Sąmokslininkai buvo išaiškinti, jiems tepavyko užmušti Rasputiną. Visa tai rodė, kad buržuazija ėmė siekti carizmo nuvertimo.

Karas visiškai sužlugdė Rusijos ūkį. Prasidėjo badas, nes į karą išėjo apie pusė darbingų kaimiečių, sumažėjo dirbamų žemių plotai. Nors grūdų atsargos Rusijos pakraščiuose ir buvo didelės, bet į centrą jų nebuvo įmanoma pristatyti, kadangi karo metais visiškai sutriko geležinkelis. Masiškai užsidarinėjo gamyklos, nes trūko kuro, žaliavų. Prasidėjo nedarbas, sutriko finansų sistema. Viena karo diena Rusijai kainavo 50 mln rublių, todėl buvo imta leisti poperinius pinigus, krito rublio vertė. Prasidėjo spekuliacija. Ūkio suirutė į kovą kėlė milijonus žmonių. Dar viena priežastis, paspartinusi revoliuciją, tai–antikarinės nuotaikos ne tik tarp civilių, bet ir tarp kareivių, nes karas užsitęsė, o Rusija buvo ant pralaimėjimo slenksčio. Kareiviai buvo basi, alkani, jie pradėjo masiškai bėgti iš fronto, kai kuriuose fronto ruožuose net broliavosi su vokiečiais. Dėl visų šių priežasčių ir kilo antroji Rusijos revoliucija.

Revoliucijos uždaviniai buvo tokie pat, kaip ir pirmosios revoliucijos: nuversti patvaldystę, paskelbti demokratinę respubliką, įvesti 8–ių valandų darbo dieną, panaikinti dvarininkinę žemėvaldą, suteikti demokratines laisves ir teises.

Dvivaldystė Rusijoje

Dar vykstant revoliucijai ėmė kurtis tarybos. Vasario 27 d. buvo išrinkta Petrogrado taryba. Bolševikai rinkimus pralaimėjo, daugumą taryboje turėjo menševikai ir eserai. Šią tarybą rėmė 200.000 Petrogrado kareivių įgula. Taryba tapo realia miesto valdžia. Tačiau paimti į savo rankas visos Rusijos valdžią taryba nenorėjo, nes menševikai laikėsi nuomonės, kad valdžią paimti turi buržuazija. Todėl taryba leido sudaryti buržuazinę Laikinąją vyriausybę. Vyriausybė buvo sudaryta iš Dūmos deputatų, jos vadovu tapo kunigaikštis Lvovas. Petrograde susidarė dvivaldystė.

Bolševikai ir toliau laikėsi nuomonės, kad buržuazinė revoliucija turi peraugti į socialistinę. Dar savo balandžio tezėse Leninas numatė du perėjimo kelius: taikų arba ginkluotą. Norint pereiti taikiu keliu, jo nuomone, reikėjo bolševizuoti tarybas ir pradėti socialistinius pertvarkymus. Todėl bolševikai iškėlė šūkį „Visa valdžia taryboms!”. O jeigu sąlygos pasikeistų, reikia ruoštis ginkluotam sukilimui. Vienaip ar kitaip, bet bolševikų uždavinys buvo paimti valdžią į savo rankas.

Vasario revoliucijos pasekmės

1. Panaikinta caro patvaldystė.

2. Rusija paskelbta demokratine respublika.

3. Legalizuotos visos partijos (ir bolševikų), iš kalėjimų paleisti tūkstančiai politkalinių.

4. Paskelbtos demokratinės teisės ir laisvės.

1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje

Rusijos liaudis iš Laikinosios vyriausybės laukė labai daug. Visų pirma, tikėtasi, kad Rusija išstos iš karo. Ypatingai to norėjo kareiviai. Valstiečiai laukė, kad kuo greičiau būtų panaikinta dvarininkinė žemėvalda. Tačiau Laikinoji vyriausybė nedarė nei vieno, nei kito. Dar balandžio mėnesį Lvovo vyriausybė sąjungininkams paskelbė, kad Rusija toliau dalyvaus kare. Tai sukėlė didžulį Rusijos žmonių nepasitenkinimą. Kilo vyriausybės krizė, buvo pakeistas ministras pirmininkas ir kai kurie ministrai. Premjeru tapo Kerenskis. O žemės klausimą Laikinoji vyriausybė ruošėsi spręsti steigiamajame suvažiavme, kuris turėjo būti sušauktas pasibaigus karui.

Normaliomis sąlygomis toks vyriausybės sprendimas gal ir būtų teisingas, bet tuo metu Rusija buvo tarsi parako statinė, pasiruošusi sprogti. Tai buvo Laikinosios vyriausybės klaidos, kuriomis puikiai sugebėjo pasinaudoti bolševikai. Jie žadėjo, kad, paėmę valdžią, nedelsiant nutrauks karą ir žemę išdalins valstiečiams.

Liepos mėnesį Kerenskio vyriausybė pradėjo demokratinių jėgų puolimą. Petrogrado taryba tam pritarė, todėl bolševikai nuėmė šūkį „Visa valdžia taryboms!”. VI–as bolševikų partijos suvažiavimas, įvykęs liepos mėnesį, priėmė nutarimą ruoštis ginkluotam sukilimui.

Pirmame visos Rusijos tarybų suvažiavime laimėjo menševikai. Bolševikai suprato, kad legaliu poltiniu keliu jie į valdžią neateis. Spalio mėnesį jie pradėjo ruoštis ginkluotam perversmui. Buvo sudarytas Karinis Revoliucinis Komitetas (KRK), kuris turėjo paruošti sukilimą pagal Lenino sudarytą planą. Plano esmę sudarė staigus puolimas, visų strateginių taškų (pašto, telegrafo, stočių, tiltų) užėmimas. Sukilimo ruošimui vadovavo L. Trockis.

Ne visi CK nariai buvo už ginkluotą perversmą. Tam priešinosi Zinovjevas ir Kamenevas. Savo abejones jie išspausdino viename menševikų laikraštyje. Taip buvo atskleistas ruošiamo perversmo planas. Spalio 24 d. vyriausybė pradėjo bolševikų puolimą (užėmė štabus…), todėl bolševikai iškart pradėjo ginkluotą perversmą. Perversmas baigėsi spalio 26 d. Žiemos rūmų šturmu. Laikinoji vyriausybė buvo areštuota, Kerenskis pabėgo. Valdžią į savo rankas paėmė bolševikai.

Tą pačią dieną prasidėjo II Rusijos tarybų suvažiavimas, kuris paskelbė, kad nuo šiol visa valdžia pereina į suvažiavimo rankas. Išrinkti valdžios organai. Darbui tarp suvažiavimų aukščiausia valdžia tapo visos
Rusijos Centro Vykdomasis Komitetas. Į jį, be bolševikų, buvo išrinkta keletas menševikų ir kairiųjų eserų. Vykdomuoju valdžios organu tapo Liaudies Komisarų Taryba, į kurią įėjo tik bolševikai.

II suvažiavimas priėmė dekretus dėl žemės ir taikos. Bolševikai atsidūrė valdžioje.

Pilietinis karas Rusijoje

Tuoj po ginkluoto sukilimo nuverstų sluoksnių atstovai, absoliuti dauguma karininkų, didžioji dalis kazokų, nemažai valstiečių stojo į pasipriešinimo kelią. Prasidėjo pilietinis karas. Rusija susiskirstė į dvi stovyklas: baltuosius ir raudonuosius.

Pirmas karo etapas truko iki 1918 m. kovo mėnesio. Šį etapą bolševikai laimėjo, nes, pradėję vykdyti žemės reformą, į savo pusę patraukė didžiąją dalį valstiečių. Tačiau 1918 m. pavasarį vyriausybė įvedė maisto produktų diktatūrą–masiškai iš valstiečių ėmė atiminėti maisto produktus. Kaimuose sovietų valdžia praktiškai buvo panaikinta ir atiduota varguomenės komitetams, turėjusiems didžiulius įgaliojimus. Tai sukėlė naują pasipiktinimo bangą kaime.

1918 m. pavasarį prasidėjo naujas pilietinio karo etapas. Bolševikų padėtį sunkino tai, kad prie Volgos ir Sibire sukilo čekų belaisvių pulkai. Į kai kuriuos Rusijos uostus įplaukė užsienio valstybių laivai. Sovietų valdžios likimas sprendėsi Rytuose, Pietuose, prie Petrogrado, prie Dono, susidarė fronto žiedas. Ypatingai pavojinga padėtis susiklostė Rytuose. Ufoje buvo įkurta Ufos direktorija–tarsi atskira valstybė, kuriai vadovavo buvęs caro admirolas Kolčakas.

1918 m. vasarą–1919 m. pavasarį visos bolševikų jėgos buvo mestos prieš Kolčaką. Tuo laiku Rusija buvo paskelbta karo stovykla, veikė karo meto įstatymai, prasidėjo žiaurios represijos–įvestas raudonasis teroras. 1919 m. pavasarį Kolčako armija buvo sutriuškinta, jai mėginant susijungti su Denikino kariuomene, veikusia Pietuose. 1919 m. buvo ypatingai sunkūs: itin aršios kovos vyko Pietuose (Ukrainoje). Denikinas jau buvo priėjęs prie Tulos (netoli Maskvos), Judeničius kelis kartus puolė Petrogradą. 1920 m. pradžioje Pietų frontas buvo likviduotas, Denikinas sumuštas. Jo armijos likučiai pasitraukė į Krymą, kur jiems vadovauti ėmė Vrangelis. 1920 m. balandį puolimą prieš Sovietų Rusiją pradėjo Lenkija. Tuo pasinaudojęs, puolimą pradėjo ir Vrangelis. Karas su Lenkija pasibaigė Rygos sutartimi, pagal kurią Lenkija gavo Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, o Vrangelis buvo sumuštas.

Pilietinis karas baigėsi 1922 m., kai prie Rusijos buvo prijungta Tolimųjų Rytų Respublika.

Viena iš priežasčių, dėl kurių bolševikai laimėjo–pačių baltųjų politika. Kadangi rajonuose, kuriuose įsitvirtindavo baltieji, iš valstiečių būdavo atimamos žemės, tai paskui juos nėjo valstiečiai. Be to, Kolčakas siekė atkurti monarchiją, o Rusijoje tokios idėjos nebebuvo gajos. Antra priežastis–bolševikai sugebėjo sukurti drausmingą daugiamilijoninę kariuomenę. Trečia priežastis–žiaurios represijos įbaugino žmones. Reikia pripažinti, kad dalis Rusijos žmonių, ypač jaunimas, patikėjo komunizmo idėjomis, geresne ateitimi, kurią bolševikai žadėjo sukurti per labai trumpą laiką. Dar viena priežastis–baltieji nesulaukė aktyvios užsienio valstybių paramos. Jie gaudavo ginklų, pinigų, tačiau nė viena užsienio šalis, išskyrus Lenkiją, atviros intervencijos nepradėjo, Sovietų Rusijai karo nepaskelbė.

Karinis komunizmas Rusijoje

Pilietinio karo metais buvo įvesta žiauri ekonominė politika, gavusi karinio komunizmo vardą. Tai buvo tarsi komunizmo ir karinės diktatūros mišinys, kurio esmę sudarė:

1. Maisto produktų nusavinimas iš valstiečių. Už nusavintus produktus praktiškai nebūdavo atlyginama.

2. Uždrausta prekyba šalies viduje. Įvestas maisto ir pramoninių prekių paskirstymas per darbovietes. Pinigai nebeteko savo funkcijų.

3. Suvalstybinta visa pramonė, net smulkios įmonės. Tuo padėtas pamatas komandiniam–administraciniam valdymui atsirasti. Panaikinta įmonių ūkiskaita, bet koks jų savarankiškumas. Įvesta darbo prievolė (visiems luomams, moterims). Tie, kas neatlikdavo darbo prievolės, negaudavo maisto produktų.

4. Įvestas nemokamas transportas, teatras, komunalinės paslaugos, laikraščiai. 1919 m. pabaigoje buvo net priimtas nutarimas nemokamai aprūpinti rūbais.

5. Darbo apmokėjime įvestas lygiavos principas (dirbk nedirbęs–gausi tiek pat).

Karinio komunizmo pasekmės buvo baisios:

1. Valstiečiai sumažino dirbamos žemės plotus, nustojo auginti gyvulius. Valstiečiai tą darė, žinodami, kad viskas, ką jie sukurs, bus atimta. Dėl to šalyje prasidėjo baisus badas.

2. Visiškai smuko darbo našumas, nes lygiavos principas neskatino gerai dirbti. Dėl to nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausių prekių. Rusijoje prasidėjo sukilimai, maištai. Sukildavo ne tik valstiečiai, bet ir miestiečiai. Ypatingai grėsmingas buvo Kronštato jūreivių maištas. Sovietų valdžiai iškilo rimtesnis nei pilietinio karo metais pavojus.

NEP’as ir jo esmė

Per pilietinį karą Rusijoje buvo vykdoma pragaikštinga karinio komunizmo politika, po kurios valstiečiai smarkiai sumažino dirbamos žemės plotus, nustojo auginti gyvulius, kilo baisus badas, miestuose dėl lygiavos principo labai krito darbo našumas, nepaprastai sumažėjo pačių būtiniausių prekių,
sukilimai ir maištai. Taigi, būtina buvo nauja ekonominė politika.

1921 m. X partijos suvažiavime tokia ekonominė politika–NEP–ir buvo priimta. Šios politikos esmę sudarė:

1. Maisto produktų nusavinimo pakeitimas natūriniu mokesču, kurio apimtis buvo dukart mažesnė už oficialią nusavinimo apimtį. Be to, mokesčio dydis buvo konkretus ir valstiečiai jį žinojo iš anksto. Taip valstiečiai vėl atgavo interesą našiau ūkininkauti, nes likusi nuo mokesčio produktų dalis priklausė jiems. Valstiečiai netgi gavo teisę nuomoti žemę ir naudoti joje samdomą darbo jėgą, nors tai ir buvo „Dekreto dėl žemės” laužymas.

2. Leidimas prekiauti. Karo metais, bijant spekuliacijos, buvo įvesta paskirstymų per darbovietes sistema. Dabar vėl galima buvo laisvai prekiauti, tik užsienio prekyba pasiliko valstybės monopoliu.

3. Pramonės liberalizacija ir dalinė denacionalizacija. Smulkiosios ir vidutinės įmonės tapo nuomos objektu–jas nuomoti galėjo ir užsieniečai, užsienio firmos. Įmonėms, likusioms valstybės žinioje, nustota komanduoti–suteikta ūkiskaita, savarankiškumas.

4. Darbo prievolės, lygiavos apmokėjime principo, įvairių nemokamų patarnavimų panaikinimas. Tai padarius vėl ėmė kurtis darbo biržos.

NEP’as teišsilaikė iki III–ojo dešimtmečio pabaigos, nors, priimant šią ekonominę politiką, Leninas teigė, kad ji bus tvirta ir ilgalaikė. Tačiau ir per trumpą savo egzistavimo laiką NEP’as spėjo duoti puikių rezultatų. Jau 1925 m. (t.y.–po keturių metų!) pasėlių plotas pasiekė 1913 m. lygį, o gyvulių skaičius net viršijo prieškarinį. Tuo pat metu Rusijos pramonė jau pajėgė aprūpinti gyventojus visomis būtiniausiomis prekėmis. Išnyko eilės, sėkimingai įveikta finansnė krizė (milžiniška infliacija)–1922 m. išleista tvirta valiuta–červoncas. Atsigavo susisiekimas: atstatytas geležinkelis, tvarkomi keliai. Ėmė formuotis prekių biržos, vykti įvairios komercinės mugės. Žodžiu, NEP’o politika buvo tikras atokvėpis porevoliucinėje sovietų istorijoje. Tik gaila, kad jis taip trumpai tegyvavo–iki 1927 m.

Paskutinių Lenino straipsnių idėjos

Paskutiniuose savo straipsniuose ir laiškuose Leninas galutinai suformavo socializmo sukūrimo planą. Straipsnyje „Apie kooperaciją” jis nurodė, kad būtina kooperuoti (kolektyvizuoti) žemės ūkį–tai, jo nuomone, yra būtina socializmo įgyvendinimo sąlyga. Straipsniuose „Apie socialistinį lenktyniavimą”, „Verčiau mažiau, bet geriau” Leninas įrodinėjo industrializacijos būtinumą. Nemaža dėmesio jis skyrė ir kultūrai–kultūrinei revolucijai (pvz., straipsnyje „Puslapiai iš dienoraščio”). Priešmirtiniame savo laiške suvažiavimui (taip ir pavadintame) Leninas perspėjo partiją dėl Stalino, kaip kandidato užimti jo postą. Jis įspėjo, kad „šis virėjas gamins tik aštrius patiekalus”, nes yra itin nuožmaus charakterio ir labai siekiantis valdžios, egoistas ir

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2815 žodžiai iš 9227 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.