R E F E R A T A S
Nuo XIXa. vid. iki Pirmojo pasaulinio karo Europoje ir visame pasaulyje įvyko daug reikšmingų pasikeitimų. Keitėsi valstybės santvarkos, sienos, ekonomika, žmonių gyvenimo būdas. Keitėsi ir pasaulio žemėlapis, nes galingiausios valstybės stengėsi išplėsti kolonijų valdas, padidinti savo įtaką.
Pirmoje XIXa. pusėje Europos šalių pramonės techninis išsivystymas nebuvo vienodas ir pamažu plėtėsi iš Vakarų į Rytus. Labiausiai pramonė pažengusi buvo Anglijoje. Belgija taip pat nedaug atsiliko nuo jos. 1830-1870m. prasidėjo sparti Prancūzijos, o kiek vėliau – Vokietijos industrializacija.
Pramonės raida antroje XIXa. pusėje dažnai patirdavo krizę. Europoje plintant industrializacijai buvo ieškoma būdų, kaip išvengti krizių, apriboti nevaržomą lenktyniavimą. Įmonės jungėsi į didelius susivienijimus, koncernus, trestus. Kūrėsi monopolijos. Labiausiai pramoninkai reikalavo iš valstybės naujų rinkų, kolonijų užkariavimo. Taip Europos valstybės įsitraukė į kovą dėl užjūrio teritorijų grobimą.
Europos valstybių vadovai buvo įsitikinę, kad valstybės savo galingumą gali įrodyti tik demonstruodamos jėgą, plėsdamos savo teritorijas, grobdamos kolonijas. Daugelis politikų teigė, kad jeigu Anglija ir Prancūzija nevykdys imperialistinės politikos, tai jas aplenks Rusija ar net Graikija bei Rumunija.
Kolonijų politiką rėmė ir profsąjungos bei socialistinės partijos. Buvo tikima, kad europiečiai padės vystytis atsilikusioms tautoms. Iš tiesų daug kolonijų valdytojų, misionierių pasišventę kovojo prieš vietinių gyventojų išnaudojimą, steigė mokyklas, ligonines, administracijos aparatą.
1902m. Japonija ir Anglija pasirašė sąjunginę sutartį, kurioje numatė kilus karui viena kitai padėti. Turėdama tokį užnugarį, 1904m. vasario mėn. Japonija užpuolė Rusiją. Rusijos sausumos kariuomenė ir laivynas buvo sutriuškinti. Apie 1905m. pasaulio dalybos praktiškai baigėsi. Vis didėjo nesutarimai ir įtampa tarp Europos valstybių. Pusiausvyros ir Europos saugumo sistema buvo sugriauta.
Europos valstybių interesai susidūrė visuose žemynuose. 1898m. tarp Anglijos ir Prancūzijos dėl Afrikos teritorijos dalies prie aukštutinio Nilo, kurią buvo užėmę prancūzai, kilo Fašodo krizė. Karas tarp šalių neprasidėjo tik todėl, kad Prancūzija atitraukė savo kariuomenę.
Dar rimtesnis susidūrimas tarp Prancūzijos ir Vokietijos kilo Maroke, į kurį pretendavo abi šalys. 1905m. pirmoji ir 1911m. antroji Maroko krizės buvo išspręstos taikiai. Panašūs konfliktai tarp Europos šalių įsiplieskė ir kituose žemynuose. Visiškai nusilpusioje Osmanų imperijoje siekė įsigalėti ir jos teritorija apkarpyti Rusija, Austrija, Vokietija, Anglija, Prancūzija. Būtent ši valstybių konkurencija paskatino Europos šalis diplomatinėmis priemonėmis Artimuosiuose Rytuose užtikrinti “status quo”.
1879m. Austrija – Vengrija ir Vokietija pasirašė taikos sutartį, kuria įsipareigojo viena kitai padėti. Ši sutartis buvo nukreipta prieš Rusiją. Tai buvo vieno pirmųjų Europoje politinio ir karinio bloko kūrimosi pradžia. Jau vien tai, kad sutartis buvo slapta, paskatino ir kitas šalis ieškoti partnerių ir sudaryti panašius susitarimus.
Tuo metu ryšių su Vokietija ir Austrija – Vengrija ėmė ieškoti Italija. Kai 1881m. prancūzai užėmė Tunisą, italai išsigando, kad kelias į Afriką jiems gali būti užkirstas. Po neilgų pasitarimų Italija 1882m. prisijungė prie Austrijos – Vengrijos ir Vokietijos sutarties. Taip buvo sudaryta Trilypė sąjunga, prie kurios po metų prisijungė Rumunija, o vėliau dar keletas šalių. Taip susikūrė karinis blokas, kurio šalys įsipareigojo viena kitai padėti kilus karui.
1907m. rugpjūčio mėn. tarp Anglijos ir Rusijos buvo sudaryta sutartis, kuria abi šalys apribojo savo įtakos sferas ir išsprendė buvusius nesutarimus Azijoje. Rusija sutiko nebesikišti į Afganistaną ir paliko jį Anglijos įtakos sferai. Persija buvo padalyta taip: šiaurinė dalis tapo Rusijos įtakos sfera, o pietinė – atiteko Anglijai. Abi šalys sutarė nepretenduoti į Tibetą, kuriame pripažino Kinijos įtaką.
Pasirašius šią sutartį, Rusija ir Anglija tapo sąjungininkėmis. Kadangi jau prieš tai buvo pasirašytos Anglijos ir Prancūzijos bei Prancūzijos ir Rusijos sutartys, šios šalys dabar susivienijo į vieningą bloką, kuris buvo pavadintas Antantės sąjunga. Taip Europa suskilo į du priešiškus karinius ir politinius blokus.
1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnojo karinis konfliktas. Vėliau dėl plataus karinių veiksmų masto ir didelio kariaujančių valstybių skaičiaus jis buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai, visos kariaujančios šalys turėjo neregėtai daug aukų. Planuotas žaibiškas karas užtruko kelerius metus ir labai nualino Senąjį žemyną. Karas paaštrino krizes kariaujančiose šalyse, todėl jam baigiantis žlugo iki tol Europoje dominavusios Vokietijos, Austrijos – Vengrijos ir Rusijos imperijos.
Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir Europos tautų nacionalizmas. Buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė. Tokia propaganda buvo veiksminga,
ir didesnė dalis europiečių pritarė karui.
Austrija – Vengrija, būdama tikra dėl Vokietijos paramos ir nepaisydama Rusijos perspėjimo, 1914m. liepos 23d. Belgradui įteikė ultimatumą. Jame buvo reikalaujama pasmerkti žmogžudystę ir atsiprašyti, imtis priemonių prieš radikalus; jose turėtų dalyvauti ir slaptoji Austrijos – Vengrijos policija. Ultimatumą reikėjo įvykdyti per 48 val. Nors, kaip jau buvo minėta, Europos valstybės suprato Austrijos – Vengrijos pasipiktinimą, toks griežtas ultimatumas buvo sutiktas nepalankiai. Serbija, patariant Antantės valstybėms, Austrijai – Vengrijai pasiuntė atsakomąjį notą, kad priima beveik visas padiktuotas sąlygas. Berlynui ir Vienai tai buvo staigmena, todėl jie, užuot apsvarstę susidariusią padėtį, toliau vadovavosi iš anksto numatytu planu. Liepos 28d. Austrija – Vengrija nutraukė diplomatinius santykius su Serbija. Kitą dieną Rusija paskelbė dalinę mobilizaciją, o Austrija – Vengrija, atsakydama į tai, – visuotinę mobilizaciją.
Rugpjūčio 1d., nieko nelaukdama, Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, o rugpjūčio 3d. jos armija įžengė į Belgiją. Tą pačią dieną Vokietija paskelbė karą Prancūzijai. Vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus, rugpjūčio 4d. į karą įstojo Anglija. Per kitas dienas į karą įsitraukė ir Austrija – Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
Prancūzija savo tikslus išdėstė 1914m. spalio mėn. Jos pagrindinis tikslas buvo sutriuškinti Vokietijos imperiją bei susilpninti jos karinę bei politinę galią, atsiimti Elzasą ir Lotaringiją. Hamburgas turėjo tapti laisvuoju miestu, pavaldžiu Anglijai, Šlezvigas ir Holšteinas turėjo būti prijunktas prie Danijos. Anglija savo kolonijų valdas Afrikoje turėjo išplėsti Vokietijos sąskaita.
Rusiją labiausiai domino Juodosios jūros baseinas, ji norėjo kontroliuoti jo sąsiaurius.
Per karą šie tikslai buvo ne kartą taisomi ir tikslinami. 1916 – 1917m. Vokietija galutinai nusprendė atskirti buvusias Rusijos vakarines gubernijas, o ten gyvenusių tautų teritorijoje sukurti vasalines valstybes. Vokietijos vadovybė siekė atkurti nuo jos priklausomą Lietuvos valstybę. Ji turėjo tapti patikimu barjeru, skiriančiu Prūsiją nuo Rusijos, bei atsvara Lenkijai. Prasidėjusį karą visi Europos šalių gyventojai sutiko labai entuziastingai. Minios demonstrantų užtvindė miestų gatves ir aikštes, buvo reiškiamas solidarumas su vyriausybėmis. Apskritai Europa tuo metu išgyveno ypatingą dvasinę būseną: žmonėms atrodė, kad štai dabar atėjo metas praktiškai įrodyti meilę tėvynei.
1915m. pavasarį ir viena, ir kita kariaujanti pusė mėgino perimti iniciatyvą ir pralaužti fronte įrengtus įtvirtinimus. Prancūzai ir anglai ne kartą sunkiąją artileriją bandė su žemės paviršiumi sulyginti vokiečių apkasus ir pralaužti gynybą. Visi puolimai buvo nesėkmingi.
1916m. vasario mėn. Vokiečiai pradėjo didelį puolimą prieš pagrindinę prancūzų tvirtovę gynybinėje grandinėje – Verduną. Jie tikėjosi, kad, patyrę daug nuostolių, sąjungininkai ims trauktis. Tačiau per devynis mėnesius prie Verduno tvirtovės trukusiose kovose, vokiečiams taip ir nepavyko pralaužti prancūzų ir anglų gynybos. Mūšiuose abi pusės patyrė nepaprastai didelių nuostolių. Žuvo per 700 tūkst. kareivių. 1916m. lapkričio mėn. Vokiečių kariuomenė buvo priversta nutraukti puolimą.