Pirmasis pasaulinis karas
5 (100%) 1 vote

Pirmasis pasaulinis karas

I PASAULINIS KARAS

KARO PRADŽIA

Mėginti rasti vienintelę priežastį, lėmusią tokį visuotinį ir galingą įvykį kaip Pirmasis pasaulinis karas, būtų išties absurdiška. Galima kalbėti tik apie daugybę veiksnių; 1914-ųjų rugpjūtį Amerikos amba¬sadorius Londone padarė dar paprastesnę išvadą: „Visa tai turėjo prasidėti“.

Tačiau ir tada, kai visi pripažino konflikto neišvengiamybę, kai sutiko su mintimi, jog karas kilo dėl daugybės motyvų, didžiausia 1914-ųjų karo kibirkštimi ambasadorius laikė Vokietijos militarizmą. Tuo metu buvo savaime aišku, kad Sąjungininkų pajėgos dėl prasidėjusio karo kaltino Vokietiją; niekas neabejojo, jog 1919-aisiais pasirašant Taikos sutartį teko išskirti „karo kaltininko„ paragrafą, kuriame nugalė¬tojai šią kaltę atvirai primetė vokiečiams; taip pat ne¬nuostabu, kad patys vokiečiai tuo labai piktinosi. Tie, kurie tarpukariu tikėjosi palaikyti draugiškus visų šalių tarpusavio santykius, nesutiko su kaltinimais Vokietijai, nenorėdami dar labiau aitrinti nemalonaus klausimo ir kelti grėsmę taikai. Nacių propagandininkai pasinaudojo šiomis nuostatomis, mėgindami nupiešti Vokietiją kaip nekaltai nukentėjusią, įžeistą šalį, o vokiečių tautą — ne daugiau „prasikaltusią“ už kitas tautas. Tačiau dvidešimtojo amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje nauja vokiečių istorikų karta dar sykį išanalizavo tuometinę situaciją ir iš esmės patvirtino, labai nesidairydama į šalis, kad vokiečių militarizmas buvo tragedijos kaltininkas. Tokiam sprendimui aktyviai pritarė britų istorikai, palaikydami 1979 m. Polo Kenedžio nuostatą: „…viskas prasidėjo tik nuo Vokietijos plano, pagal kurį buvo numatyta pulti kitas pajėgas (Prancūziją), neatsižvelgiant į tai, ar pastarosios nori dalyvauti kare; būtent pagal šį vokiečių planą buvo smurtaujama neutralioje teritorijoje, siekiama įgyvendinti militaristinę tvarką; be to, ir tai yra svarbiausia, tik Vokietijos planuose mobilizacija reiškė karą„.

Taigi aiškėja, jog Vokietija — vokiečių politika ir instrumentas, nuo kurio ji priklausė, Vokietijos armija — atsiduria visų įvykių centre. Kitaip neįmanoma suvokti Pirmojo pasaulinio karo; nuo 1914-ųjų rugpjūčio iki 1918-ųjų rugpjūčio visus svarbiausius karo veiksmus inicijavo Vokietija, taigi net jos priešams nebeliko nieko kita, kaip šokti pagal vokišką dūdelę. Visa tai paaiškina daugelį kitu atveju sunkiai suprantamų dalykų — Vakarų fronto dominavimą, ten vykusių brangiai kainavusių puolimų būtinybę, tradicinės britų jūrų pajėgų strategijos neefektyvumą (ši strategija niekada anksčiau nebuvo panaudota prieš Europos centre esančias pajėgas) ir dar daug ką.

Taigi Vokietija buvo daugelio svarbiausių veiksmų akstinas, tačiau karo pobūdį diktavo ištisa pasaulinė sąjungų sistema, suponavusi faktą, jog karas bus pasaulinis. Šios sąjungos buvo kaltinamos kaip turėjusios įvairių grobikiškų kėslų, bet iš tikrųjų jų tikslas buvo ne karas, o taika: jos turėjo būti savotiškos saugumo investicijos, kurios tada atrodė patikimos ir įmanomos; bet kaip paaiškėjo vėliau, sąjungų kūrimas tebuvo grįstas tuščiomis viltimis.

Austrijos ir Serbijos ginčas, kilęs po 1914 m. birželį įvykdytos Austrijos sosto įpėdinio žmogžudystės, tuoj pat įtraukė ir Rusiją, pasiūliusią paramą Serbijai, o Vokietija stojo Austrijos pusėn (pagal centri¬nės sąjungos punktus). Rusijos įsikišimas buvo žen¬klas, paskatinęs Vokietiją nedelsiant pulti Rusijos sąjungininkę Prancūziją; būtent toks buvo Vokietijos karo planas, sukurtas feldmaršalo fon Šlifeno. Šitaip įsitraukė ir Prancūzijos imperija, nusidriekusi nuo Maroko iki Indokinijos. Tokį patį žingsnį žengė ir jos sąjungininkė Britanija bei jos ištisa imperija; ši šalis turėjo dvigubus įsipareigojimus — Prancūzijai, kaip Antantės narei, ir Belgijai, kurios neutralitetą fon Šlifenas pasiūlė nedelsiant sulaužyti (nepaisant Vokietijos, Prancūzijos ir Britanijos garantijų). Vėliau į karą įstos Japonija, Turkija, Bulgarija, Italija, Rumunija, Portugalija, Jungtinės Valstijos ir daugelis kitų. Karo čiuptuvai apglėbs visą Žemės rutulį.

Karas kilo dėl Vokietijos militarizmo, karo eigą lėmė sąjungos; na, o tai, kad karas buvo nepa¬prastai atkaklus ir žiaurus, sąlygojo dvidešimto amžiaus technologijos. Dabar ne tik visos ginklų rūšys neabejotinai sėjo mirtį ir buvo pavojingesnės nei kada nors anksčiau, bet atsirado visiškai naujų ginkluotės tipų, pagamintų pagal pramonės revoliucijos metu išrastas technologijas. Atsirado naujos karo dimensijos — karo veiksmai ore ir po vandeniu.

Būtent dėl Pirmosios pramonės revoliucijos technologijos pagrindinis energijos šaltinis tapo garas (iš¬gaunamas panaudojant anglį), o svarbiausios gamybos medžiagos — plienas ir geležis. Visa tai padėjo tautoms perkelti į mūšio laukus milijonines armijas, nuo kurių viskas ir priklausė. Naujų technologijų dėka didžiuliai karo ir prekybos laivai galėjo jūromis ga¬benti milijonus žmonių ir nesuskaičiuojamas tonas

maisto bei kitokių atsargų, o šimtus tūkstančių mylių besidriekiančiais bėgiais didžiuliai garvežiai į mūšio zonas vežė vis naujus karius.

Po Antrosios pramonės revoliucijos, kurios es¬minis laimėjimas buvo nafta kaip energijos šaltinis,
aprūpinantis degalais vidaus degimo variklius, ir tokios svarbiausios gamybos medžiagos kaip lengvieji metalai bei metalų lydiniai, atsirado naujas dydis — aviacija. Būtent tada prasidėjo oro žvalgyba (kartu ir fotografavimas) ir oro mūšiai; kariaujančios pusės išnaudojo oro erdvės pranašumus, — pirmąkart panaudoti artimojo ir tolimojo nuotolio bombardavimai; visa tai bylojo, kad pats karo pobūdis radikaliai skirsis nuo ankstesnių. Karo veiksmai žemėje irgi buvo aukštesnio lygio dėl plačiai naudojamų vidaus degimo variklių, sukėlusių revoliuciją transporto srityje: kariuomenę gabeno sunkvežimiai ir autobusai, atsirado tokios susisiekimo priemonės kaip automobiliai ir motociklai. Taip pat pirmąkart buvo pagamintas šarvuotas automobilis, o vėliau visiškai naujas ginklas — tankas.

Mūšio laukuose dažniausiai naudota artilerija ir automatiniai ginklai. Jau iš pat pradžių manyta, kad šis karas bus artilerijos karas; būtent artilerija 1914-ųjų rugpjūtį sunaikino Belgijos fortus; artilerija suvaidino didžiulį vaidmenį, priversdama armijas trauktis į apkasus ir kastis į žemę; artilerija pateikdavo daugiausia nemalonių staigmenų, dažnai nulemdavo mūšių rezultatus. Vis labiau stiprėjanti artilerijos galia ir nuolatinis jos modernėjimas buvo šio karo esminis bruožas; įvairiausiems tikslams imtos naudoti įvai¬riausios „užtveriamosios ugnys“; neretai baterijos pasitelktos garsiniams efektams ir šviesos blyksniams išgauti; galiausiai artilerija buvo naudojama vadina¬miesiems „planuotiems šaudymams“, kurių efektyvu¬mą didino tikslūs žemėlapiai, sudaryti nufotografa¬vus vietovę iš oro ir pasitelkus jūrų laivyno kalibravi¬mo praktiką; taigi artilerijos galia vis didėjo, ir 1918m. ji tapo lemtingu ginklu. Automatiniai ginklai (kulkos¬vaidžiai ir sunkieji kulkosvaidžiai) pasirodė esą mirti¬ni įrankiai sulaikant einančiuosius atviru lauku, kai būdavo geras matomumas; bene efektyviausias papildomas šių ginklų privalumas buvo dūmai, kuriuos sukeldavo artilerija.

Mūšiai apkasuose reikalavo atgaivinti daugelį senų kovos būdų, naudotų apgulčių metu; teko prisiminti ir senus ginklus, kaip kad apkasų mortyros ir granatos (mėtomos mechaniškai arba rankomis). Chemijos pramonė ir naujos technologijos leido kurti modernius kitokio pobūdžio senų ginklų variantus: ugnį svaidė liepsnosvaidžiai, o dusuliui sukelti naudotos įvairios nuodingos dujos. Iš pradžių pastarosios būdavo paleidžiamos iš paprasčiausių rezervuarų, o jų poveikis priklausė nuo vėjo „malonės„; vėliau dujos būdavo nukreipiamos į taikinius cilindruose su projektoriais, kol galiausiai visur esanti artilerija įgalino kuo taikliausiai pasiekti tikslą už di¬delių atstumų.

Mūšio laukų ryšio priemones galima apibūdinti kaip revoliucingai pažangias ir kartu beviltiškai ne¬tobulas. Lauko telefonas tapo nepamainomu karo ginklu, — frontus vienus su kitais jungė tūkstančiai mylių kabelio, tačiau kabelį bet kada galėjo pažeisti sviediniai. Bevielio telegrafo ir radiotelefono pažanga buvo neabejotina. Šias priemones papildė radijo ryšys ir kriptografija, neatsiejamos nuo pastangų rasti transliacijos kryptį ir priklausiusios nuo radijo trukdžių. Pasidarė įmanoma bendrauti dideliu atstu¬mu, tačiau tada dar nežinota, kaip padėti palaikyti ryšį artimais atstumais, o tai vykstant mūšiui buvo gyvybiškai svarbu (Antrojo pasaulinio karo metu tokios priemonės jau buvo, — tai mobilūs siųstuvai-imtuvai). Pirmasis pasaulinis karas buvo vieninte¬lis, koks tik yra žinomas, kurio metu niekas nevado¬vavo balsu, o tai reiškė, jog būtent tada, kai iš ge¬nerolų kariai tikėdavosi sulaukti jų patirties ir sumanumo įrodymų, tuo laiku, kai jie turėdavo vesti savo dalinius į mūšį, vadai tapdavo bejėgiai. Šis paprastas faktas buvo daugelio tragedijų kaltininkas, tačiau pati didžiausia tragedija — pats karo pobūdis, sąlygotas pramonės technologijų, kurių negailestin¬ga ir neišvengiama pažanga kitą didįjį karą pavertė dar siaubingesne katastrofa.

Karas Vakaruose1914-aisiais

1914-ųjų rugpjūtį Vokietijos imperinė kariuomenė Vakarų fronte išskleidė 1 485 000 karių, suskirstytų į septynias armijas. Jų užduotis buvo kuo greičiau sutriuškinti besipriešinančias prancūzų pajėgas, o pasiekus pergalę vakaruose, sukti į rytus ir susido¬roti su rusais. Pagal Šlifeno planą, trys didelės šiau¬rinės armijos (750 000 karių) turėjo veržtis pirmyn per Belgiją, taip apeidamos Prancūziją, kurios kariuomenę turėjo sukaustyti kitos keturios vokiečių armijos, iš pradžių vaidinusios tik besiginančiųjų vaidmenį. Nors Šlifeno planas, turint galvoje gana ribotas kaizerio pajėgas, buvo per daug pretenzingas, jį verta vadinti vaizdingu mėginimu išspręsti Vokietijos dviejų frontų strateginę dilemą. Šios drąsios iniciatyvos ėmėsi aktyvusis Vokietijos kariuomenės vyriausiasis vadas, Generalinio štabo viršininkas generolas pulkininkas Helmutas fon Moltkė. Tačiau tokios atsakomybės našta pasirodė per sunki nekonkrečiam ir temperamentingam fon Moltkei; greitai jis pamatė, jog prasidėjus didžiajam puolimui nebeįstengia kontroliuoti savo pajėgų.

Didysis Prancūzijos planas išplėšti pergalę buvo pavadintas „XVII planu“; pagal jį buvo numatytas tiesioginis veržimasis į Lotaringiją ir dar vienas papildomas Elzaso
Sudarant „XVII planą“ buvo tikėta, jog puolimas neabejotinai bus pranašesnis už kitus. Prancūzų karo teoretikai strategijos vaidmenį sumenkino iki paprasčiausio armijos nugabenimo į karo lauką, o svarstydami karo taktiką vylėsi, jog pakaks prancūziško elan (ryžto) ir cran (ištvermės). Tačiau įvykiai susiklostė visiškai kitaip.

Ankstyvą 1914-ųjų rugpjūčio 4-osios rytą prie¬šakiniai vokiečių armijų būriai kirto neutralios Belgijos sieną. Nors iš Belgijos armijos nebuvo tikimasi rimto pasipriešinimo (belgų armiją tesudarė 117 000 karių, kuriems vadovavo karalius Albertas), potencialios kliūtys, galėjusios trukdyti vokiečių pajėgoms lengvai pereiti visą šalį, buvo Liežo ir Namiūro tvirtovės. Liežas, esantis prie paties svarbiausio kelio j Belgiją, buvo ypač didelė problema, todėl vokiečių karo kurstytojai itin gerai pasirūpino, kad ji būtų sumažinta: supersunkios haubicos — 30,5 cm Skoda ir 42 cm Krupp — plieno ir betono įtvirtinimus pavertė skaldos kalnais truputį daugiau negu per savaitę (rugpjūčio 8-16 dienomis). Generolo Aleksandro fon Kliuko vadovaujama Pirmoji armija į Briuselį įžygiavo 20-tą dieną. Belgijos armijos likučiai ėmė trauktis į šiaurėje esančias Antverpeno tvirtoves; 21 -ąją dieną generolo Karlo fon Biulovo Antroji armija pradėjo Namiūro puolimą.

Tuo metu Prancūzijos vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Žozefas Žofras pradėjo vykdyti „XVII planą“. Šalutiniai karo veiksmai Elzase davė menkus rezultatus. Po keliolikos atakų ir kontratakų dešinysis generolo Ogiusto Diubajo Pirmosios armijos flangas tebesilaikė siaurutėje vokiečių teritorijos juostoje prie Miulhauzeno. Už svarbiausią puolimą buvo atsakinga Antroji armija (jai vadovavo generolas Noelis de Kastelno), žygiavusi į Lotaringiją; ją papildė Diubajo dalinių likučiai. Iš pradžių vokiečiai atsitraukė, tuo paskatinę žengti pirmyn per daug pasitikėjimo įgavusius prancūzus;_vėliau, 20-ąją rugpjūčio, sosto įpėdinio Ruprechto Šeštoji armija pradėjo žūtbūtinį kontrapuolimą (Moranžo ir Sareborgo mūšiai), kurio metu prancūzai per penkias dienas buvo nublokšti atgal prie savo sienos.

Ir šiauriau prancūzams sekėsi ne ką geriau. Armijos kairysis flangas (Trečioji ir Ketvirtoji armijos, vadovaujamos generolo Riufi ir generolo Fernano de Langlo de Kari) mėgino įsiveržti į Ardėnus. Prancūzų žvalgyba buvo prasta, po kelių mūšių kariai jau atro¬dė gerokai išsekę. Rugpjūčio 25-ą puolimo buvo atsisakyta.

Generolas Šarlis Lanrezakas buvo vienas iš nedaugelio prancūzų vadų, suvokęs vokiečių manevrų per Belgiją prasmę ir perpratęs jų ketinimus; jis gavo Zofro leidimą sujungti kairįjį prancūzų flangą su Penktąja armija. Greta jo kariuomenės mūšiuose dalyvavo 110 000 Britų Ekspedicinių Pajėgų (BEP) karių, kuriems vadovavo feldmaršalas seras Džonas Frenčas.

Rugpjūčio 22 d. fon Kliuko Pirmoji armija pastebėjo BEP pagalbą, kurių II korpusas (jam vadovavo generolas seras Horacijus Smitas-Dorienas) buvo išsidėstęs palei Mons Kondė kanalą; kitą rytą vokiečius sustabdė smarki britų ugnis, tačiau priešams apeinant jų sparną BEP buvo priverstos trauktis jau kitą dieną. Penktoji prancūzų armija jau buvo visiškai atsitraukusi, todėl BEP, mėgindamos sulai¬kyti vokiečių veržimąsi, buvo priverstos dalyvauti keliuose mūšiuose, įskaitant ir skaudžiai pralaimėtą Le Kato mūšį.

Iki rugpjūčio 25 dienos sąjungininkų padėtis pasidarė kritiška: visi prancūzų puolimai baigdavosi beviltiškai. Vokiečiai nesulaikomai veržėsi pirmyn, o prancūzų armijos iš visur trau¬kėsi. Šiuo krizės momentu susidariusią padėtį išgelbėjo šaltakraujiškas Žofro sprendimas. Žlugus „XVII planui“ jis ėmėsi reorganizuoti savo dalinius, norėdamas sutelkti jėgas kontrasmūgiui, — iš ryti¬nės Prancūzijos jis geležinkeliu nukreipė divizijas į kraštutinį kairįjį sąjungininkų flangą; šitaip buvo suformuota Šeštoji armija, kuriai vadovavo Mišelis Žo-zefas Monuri. Iš pradžių Žofras įsakė svyruojančiam Lanrezakui kontratakuoti tarp Gizo ir Šen Kanteno. Nepaisydamas asmeninio atsargumo, Lanrezakas vadovavo mūšiui, atskleisdamas visus savo gabumus: pirmieji kariniai veiksmai prasidėjo prie Šen Kanteno — atakavo prancūzai, tačiau tikrasis mūšis vyko priešais Gizą, kur fon Biulovo Antroji armi¬ja sukaustė dešinįjį prancūzų flangą. Prancūzų kontrataka smogė Antrajai vokiečių armijai; fon Biulovas pareikalavo skubios fon Kliuko armijos para¬mos. Užuot nuo Paryžiaus pasukusi į vakarus, kaip buvo planuota, vokiečių Pirmoji armija dabar pakeitė kryptį ir patraukė į pietus.

Kuo toliau vokiečiai veržėsi į pietus, tuo lengviau sąjungininkai galėjo užpulti iš flango jų dešinįjį sparną. Pačioje rugsėjo pradžioje Monuri armija jau buvo išsidėsčiusi šiauriau nuo Paryžiaus kartu su prancūzų pajėgų likučiais, įsitvirtinusiais į pietus nuo Marnos upės. Sostinės karo vadas generolas Žozefas Simonas Galjenis primygtinai reikalavo, kad Monuri drauge su juo pultų fon Kliuko flangą. Žofras sutiko, tuo pačiu įsakydamas pradėti ryžtingą kontrataką visoje prancūzų linijoje.

Marnos mūšis prasidėjo stipriu Monuri puolimu prieš vokiečių Pirmąją armiją, įsitvirtinusią prie Urko upės. Fon Kliuko daliniai nesunkiai sulaikė prancūzus, tačiau
vokiečių pajėgoms pajudėjus link deši¬niojo flango atsivėrė tuščias tarpas tarp fon Kliuko vyrų ir fon Biulovo Antrosios armijos. Fon Moltkei ir jo karo vadams prancūzų kontratakos galybė sukėlė šoką, o kai BEP ir prancūzų Penktoji armija (dabar jai energingai vadovavo generolas Luji Franšė d’Es-perė) įsiveržė į atsivėrusį tarpą, vokiečiai ėmė svyruoti. Rugsėjo 8 d. jie pradėjo trauktis.

Sąjungininkai persekiojo ne itin energingai, todėl vokiečiai galėjo tvarkingai trauktis ir įsitvirtinti aukštumose, nuo kurių matėsi Eno upė. Rezervinių kariuomenės dalinių atvykimas stiprino vokiečių liniją, kuri tvirtai laikėsi, nepaisant karštligiškų prancūzų ir britų atakų rugsėjo 13 ir 14 dienomis. Įtvirtindami savo pozicijas, vokiečiai neprarado laiko; jie buvo geriau pasirengę mūšiams apkasuose nei sąjungininkai, todėl mėnesio pabaigoje sąjungininkai atsidūrė aklavietėje. Visas frontas virto aklaviete, — abi pusės po kelis kartus manevravo, mėgindamos apeiti priešininkus iš flangų; vėliau visi šie veiksmai buvo pavadinti „bėgimu prie jūros“. Kai priešiškos armijos pasiekė Belgijos pakrantę ties Nivportu, ištisinė mūšio linija tęsėsi 725 km (450 mylių) nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos, todėl dingo bet kokia galimybė išnaudoti flangus. Taip žlugo Šlifeno planas.

Pirmasis už pralaimėjimą sumokėjo fon Moltkė, kurį kaizeris pakeitė, o vyriausiuoju kariuomenės vadu rugsėjo 14-ą paskyrė generolą Eriką fon Falkenheiną. Kol mūšio linijos „varlės šuoliais“ per Prancūziją slinko į šiaurę, spalio 9-ąją vokiečius ėmė spausti belgai prie Antverpeno; belgų armija slinko pakrante žemyn, norėdama prisijungti prie sąjungininkų už Izero upės. Prie Antverpeno vokiečių veržimąsi sulaikė ryžtingi belgų gynėjai, kuriems padėjo prancūzų daliniai ir laivynas. Belgams atidarius šliuzus ir užtvindžius miesto žemumas, kovos šiame sektoriuje baigėsi, o už kelių kilometrų į pietryčius prie senojo Ipro miesto virė įnirtingas mūšis.

Pirmasis Ipro mūšis buvo paskutinis atviro karo proveržis Vakaruose. Vienas paskui kitą trys BEP armijos korpusai žygiavo į šiaurę nuo Eno į Iprą; prie jų prisijungė dalis ketvirtojo korpuso, laivais atplukdyto tiesiai iš Anglijos; taip pat pasirodė Indijos, pirmosios Britų imperijai priklausiusios šalies, korpuso kariniai daliniai, l korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto sero Duglo Heigo, atvyko spalio 19-ą — pačiu laiku, kad palaikytų paskutinius sąjungininkų mėginimus pereiti į puolimą. Tačiau jų puolimas labai greitai liovėsi, nes teko susidurti su stipresnėmis vokiečių pajėgomis, su ypač galinga, gerokai aukštesnio lygio vokiečių artilerija. Taigi šis mūšis greitai virto itin rimta gynybine kova, kurioje ir vėl svarbiausią vaidmenį suvaidino britų šauliai. Ir britai, ir prancūzai stengėsi iš paskutiniųjų; nuostoliai buvo labai dideli, tačiau vis dėlto prie Ipro jie sulaikė vokiečius. Taip atsirado garsusis „Ipro kyšulys“. Šis mūšis labai susilpnino reguliariąją britų kariuomenę, tačiau dar svarbesnis buvo kitas dalykas: šis mūšis taip pat žymėjo pozicinio karo pradžią, o Vokietijai žadėjo perspektyvas, dėl kurių ji labiausiai nuogąstavo, — ilgą karą dviem frontais.

KARO EIGA

Karas Rytuose 1914-1915 m.

Karas Rytų fronte prasidėjo 1914-ųjų rugpjūtį Austrijos-Vengrijos „baudžiamąja ekspedicija“ prieš Serbiją, tačiau serbai, vadovaujami feldmaršalo Ra-domiro Putniko, stebėtinai lengvai atrėmė užpuolikus. Nors serbų armija nebuvo gausi ar gerai apsiginkla¬vusi, ji galėjo didžiuotis ryžtingais ir stipriais kariais, besikaunančiais ir ginančiais savo tėvynę nuo priešo. Antrojo puolimo lapkritį austrams metu pavyko įžengti į Serbiją vos keletą kilometrų, o gruodžio 3 d. serbai pradėjo puolimą, po kurio austrai buvo priversti trauk¬tis už sienos. 15d. serbai oficialiajame pranešime gyrėsi: „Visoje serbų valdomoje teritorijoje nebėra nė vieno priešų kareivio“. Didžiulį austrų pažeminimą dar labiau sustiprino Rytų fronte karo su rusais metu dė¬jęsi siaubingi įvykiai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3078 žodžiai iš 9897 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.