Pirmieji gyventojų surašymai Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Pirmieji gyventojų surašymai Lietuvoje

1121

“Svarbiausi duomenų apie gyventojus šaltiniai yra gyventojų surašymai, einamoji gyventojų apskaita, atrankiniai tyrimai, gyventojų sąrašai ir kiti informacijos šaltiniai” (1, 3). Atskiri duomenų surašymo šaltiniai vienas nuo kito skiriasi duomenų turiniu, kadangi surašymo tikslai galėjo būti nevienodi, programos skirtingos. Įvairiuose surašymo šaltiniuose skiriasi duomenų surinkimo laikas, tuo būdu jie (šaltiniai) laiko atžvilgiu gali papildyti vienas kitą, tačiau dėl nevienodų surašymams taikytų būdų, besiskiriančių savo tikslais ir programomis, duomenys netenka palyginamumo.

Vis tik seniausia ir plačiausiai naudojama stebėjimo forma yra gyventojų surašymas. Tačiau anot demografų, iki XVIII amžiaus vestos įvairios gyventojų apskaitos nėra laikomos gyventojų surašymais, kadangi jos neapimdavo visos valstybės teritorijos, visų gyventojų kategorijų, būdavo epizodiškos ir pan.

Gyventojų surašymas – tai toks statistinis duomenų apie kiekvieną atitinkamos teritorijos stebėjimo vienetą surinkimas, kuris vedamas pagal iš anksto sudarytą programą ir vienu metu arba laikotarpiu visoje teritorijoje. Prieš pradedant kiekvieną surašymą , turi būti suformuluojamas konkretus surašymo tikslas, uždaviniai, sudaroma programa.

Pavyzdžiui, surašymo tikslu gali būti gyventojų skaičiaus nustatymas, jų pasiskirstymas teritorijoje, taip pat jų (gyventojų) struktūra pagal lytį, šeimos padėtį, išsimokslinimą ir pan. “Gyventojų surašymo uždavinys – gauti duomenis apie gyventojų skaičių, sudėtį, pasiskirstymą pagal socialinius, demografinius, teritorinius ir kt. požymius” (1, 7). Gyventojų surašymo stebėjimo vienetu gali būti atskiras asmuo ar šeima.

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad gyventojų apskaitos Lietuvoje vedamos jau labai seniai. XIII amžiaus pirmoje pusėje, susikūrus Lietuvos valstybei , duomenys apie gyventojus būdavo renkami per inventorizacijas. “Pavyzdžiui, labai reikšmingos yra XVI a. gyventojų apskaitos (1528 m., 1565 m. ir kt.), kurių metu buvo apskaitomi dvarų ir sodžių gyventojai, inventorizuojamas jų turtas” (1, 10). Dar yra žinomos tokios inventorizacijos, kurios buvo pravestos 1658 m. Jurbarko seniūnijoje, 1670 m. – Trakų seniūnijoje, 1710 m. – Alytuje. Viena didesnių gyventojų apskaitų buvo pravesta 1789 m., kuri jau apėmė visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, tačiau į ją nebuvo įtrauktas privilegijuotas luomas, t.y. bajorai ir dvasininkai. Iki tol jokia visuotina šalies gyventojų apskaita LDK nebuvo vykdyta. 1789 metų apskaitą paskatino tas faktas, kad keturių metų seimui (1788-1792) reikėjo svarstyti klausimus apie rekrūtų prievolės įvedimą, šalies gynybos, administracinio aparato, valstybės finansų tvarkymą, apie įvairias ūkines reformas, kurioms pravesti trūko duomenų apie krašto gyventojus. Tiesa, “1777 metais Lietuvos-Lenkijos valstybėje buvo įvykdytas I-sis miestų gyventojų surašymas” (2, 7). Truputėlį vėliau, maždaug nuo 1785 m. buvo pradėta vykdyti eksportuojamų-importuojamų prekių apskaita, o 1775 m. ir 1789-1790 m. visoje šalies teritorijoje įvykdytos dūmų liustracijos.

Vykdant 1789 m. apskaitą, buvo numatyta, kad surašant dūmas kaimuose bei miestuose, reikia užrašyti ir juose gyvenančių žmonių skaičių. “Gyventojų surašymo reikalui Lenkijos iždo komisija sudarė schemas, pagal kurias gyventojai skirstomi į valstiečius-žemdirbius, činšininkus-daržininkus, kampininkus, pirklius, fabrikantus, amatininkus, smuklininkus, laisvuosius samdinius ir elgetas” (2, 8). Iš šios gyventojų apskaitos Lietuvos-Lenkijos valstybėje yra išlikę duomenys iš Gardino, Naugarduko, Polocko, Slonimo , taip pat Ukmergės bei Upytės pavietų . Dar yra išlikę Pinsko bei viso Ukmergės pavieto gyventojų surašymo duomenų santraukos. Šioje apskaitoje gyventojai buvo skirstomi į penkias amžiaus grupes: nuo 1 iki 16, nuo 16 iki 30, nuo 30 iki 45, nuo 45 iki 60 bei nuo 60 ir daugiau metų. “1789 m. gyventojų surašymo programa LDK buvo platesnė negu Lenkijoje, kur pagal amžių buvo skirstomi tik sūnūs, ir tai tik į 2 grupes: jaunesnius kaip 15 metų amžiaus ir vyresnius” (2, 10).

1789 m. pabaigoje Seimas priėmė gyventojų surašymo LDK įstatymą. Tuo būdu 1790 m. visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo pravestas pirmasis visuotinis gyventojų surašymas, kuris jau apėmė visus gyventojų sluoksnius, visas grupes visoje LDK teritorijoje. Kaip buvo atliktas pats 1790 m. LDK gyventojų surašymas, yra žinoma labai mažai, tačiau “…išlikę gyventojų surašymo duomenys apima 11 pavietų, kuriuose pagal 1790 m. dūmų liustraciją buvo 225,7 tūkst. dūmų” (2, 13). Tuo metu visoje LDK teritorijoje buvo 451,7 tūkst. dūmų. Iš viso to matyti , jog yra išlikę duomenys apie beveik pusę LDK dūmų, taigi ir apie pusę šalies gyventojų. “…Kadangi 11 pavietų buvo 1409 tūkst., tai visoje LDK pagal 1790 m. surašymą turėjo būti apie 2,8 mln. gyventojų” (2, 13).

Iš šio 1790 m. LDK gyventojų surašymo yra išlikusi Trakų pavieto Kalvarijos parapijos pirminė medžiaga, iš kurio galima spręsti apie to surašymo metodiką ir programą.

Yra išlikę vardiniai kaimiečių ir miestiečių sąrašai. Bajorai buvo surašomi spausdintuose blankuose, o kiti žmonės – ranka standartiškai išgrafuotoje knygoje. Šalies
gyventojai buvo surašomi namais: pirmiausia užrašytas būdavo šeimos galva, t.y. jo pavardė, vardas, tėvo vardas ir profesija, po jo buvo “…surašyti kiti šeimos nariai ir įnamiai, nurodant vardą ir ryšį su šeimos galva” (1, 11), be šių duomenų taip pat buvo nurodomas ir kiekvieno gyventojo amžius. Tuometinis LDK gyventoj surašymas apibūdino žmonių socialinę, šeimyninę sudėtį, jų pasiskirstymą pagal lytį, amžių, profesijas, tikybą ir tautybę, apimdamas visus šalies gyventojų sluoksnius ir grupes: valstiečius, bajorus, dvarininkus, miestiečius, krikščionis, žydus, karaimus ir kt.

Suvedus 1790 m. surašymo duomenis, paaiškėjo , jog didžiąją šalies daugumą, t.y. 80 % visų gyventojų sudarė valstiečiai, toliau ėjo miestiečiai, kurie sudarė apie 10 %, o bajorija – tik apie 5-8 % visų krašto gyventojų. Taip pat išryškėjo tai, jog daugiau nei pusę gyventojų buvo vyrai (t.y. vyrai sudarė 52,8 %, o moterys – 47,2 %). Išsamiai sumuojant duomenis, buvo nustatyta šalies gyventojų struktūra ir išskirta 15 amžiaus grupių: iki vienerių metų, po metų dydžio grupės vaikų nuo 1 metų amžiaus iki 8-erių metų, toliau 8-13, 14-17, 18-29, 30-49, 50-69, 70-89, 90 ir daugiau metų. Pagal surašymo duomenis “… iki vienerių metų amžiaus vaikai sudarė 4 % visų gyventojų, 45 % – vaikai ir paaugliai iki 18 metų, 10,4 % penkiasdešimtmečiai ir vyresni žmonės” (1, 11). Taigi matyti, jog demografine prasme LDK vyravo jauni žmonės, tačiau tokią amžiaus struktūrą (kai vyrauja didelė vaikų ir paauglių dalis, bet maža – senų ir pagyvenusių) sąlygojo didelis gimstamumas ir mirtingumas.

Pradedant nuo 1790 metų naujiesiems valdžios organams buvo pavesta vykdyti gyventojų skaičiaus ir jų natūralaus judėjimo apskaitą. Tuo būdu parapijų klebonai kiekvienų metų pradžioje turėjo komisijoms pateikti “…praėjusių metų santuokų, gimimų ir mirimų metrikas, o taip pat jų parapijose esančių visų gyventojų sąrašą, nurodant kiekvieno asmens lytį, amžių ir gyvenamąją vietą” (2, 10). Iš tokių sąrašų pavietų komisijos turėjo sudaryti bendrus sąrašus atskirai krikščionims, žydams, totoriams, karaimams ir pateikti juos Iždo komisijai, kuri jau informuotų Seimą apie bendrą šalies gyventojų stovį.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1120 žodžiai iš 2051 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.