XIX amžiaus pradžioje Europos techninis išsivystymas buvo
nevienodas. Po truputi jis plėtėsi iš vakarų į rytus. Labiausiai
išsivysčiusios šalys buvo vakaruose (Anglija, Belgija) ir plėtėsi į rytus
(Prancūziją, Vokietiją). Kai Rusijoje buvo panaikinta baudžiava ji irgi
smarkiai pradėjo žengti industrializacijos keliu. Pramonės požiūriu labai
nevienalytė buvo Austrijos – Vengrijos imperija. Pramonėje dažnai kildavo
krizės todėl daugelis įmonių jungėsi į susivienijimus, kūrėsi monopolijos.
Didžiausias visų pramoninkų prašymas buvo, kad valstybės užgrobtų naujų
teritorijų ir kad būtų daug naujų rinkų. Taip šalys įsitraukė į kovą dėl
užjūrio teritorijų. Tokia politika sukėlė ne vieną susidūrimą tarp šalių,
pretenduojančių į tas pačias kolonijas. Europos valdovai buvo įsitikinę,
kad savo galingumą galima rodyti tik taip, kaip jie moka – plėšti žemes ir
jėga užimti teritorijas. Augo įtampa.
Susivienijo ir sustiprėjo Vokietija ir Italija, ieškojusios “savo
vietos po saule”.
Patyrusi pralaimėjimą 1870m. Prancūzija greitai atgavo jėgas ir siekė
revanšo.
Rytuose dominavo Rusijos imperija. Nukariavusi Vidurinę Aziją,
Sibirą, ji veržėsi į Kiniją, siekė užgrobti kitas Azijos valstybes,
įsivyrauti Rytų ir Vidurio Europoje. Sutriuškinusi Turkiją, Rusija
puoselėjo planus kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius. Tačiau šie
Rusijos interesai kirtosi su Austrijos – Vengrijos, norėjusios įsivyrauti
Balkanuose,siekiais.
Ilgus amžius didžiausia jūrų valstybe buvusi Anglija ėmė prarasti
savo pozicijas. Pradėjusi sparčiai statyti jūrų laivyną, Vokietija siekė ne
tik pasivyti Anglija, bet ir ją pralenkti. Ji aktyviai grobė kolonijas,
ekonomiškai įsitvirtino Artimuosiuose Rytuose. Tai kėlė Anglijos ir
Prancūzijos nepasitikėjimą.
Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir Europos tautų
nacionalizmas.
Reikėjo tik kibirkšties, ir tai tapo įvykis 1914m. birželio 28d.
Bosnijos provincijos sostinėje Sarajeve nuo samdomo žudiko Principo kulkų
krito Austrijos – Vengrijos sosto įpėdinis hercogas Francas Ferdinandas ir
jo žmona, atvykęs į Bosniją paminėti 525–ųjų serbų pergalės prieš turkus
metinių. Visi kaltinimai krito Serbijai kuri buvo pagarsėjusi teroro
aktais. Terorinį aktą organizavusi serbų slaptoji policija pripažino, kad
tai jų darbas ir kad jie norėjo parodyti pasauliui, jog Austrija – Vengrija
neteisėtai valdo pietų slavų žemės. Tačiau visose Europos sostinėse tas
įvykis buvo įvertintas kaip pasikėsinimas į Austrijos – Vengrijos imperiją.
Serbijai buvo įteiktas įsakymas nedelsiant atsiprašyti Austrijos –
Vengrijos už padarytą žmogžudystę. Tuojau į tą konfliktą įsitraukė ir
Rusija. Ji sakė serbams, kad jie neturi atsiprašyti ir jeigu austrai,
kurie po Sarajevo įvykių ėmė reikalauti, kad jų vyriausybė imtųsi pačių
ryžtingiausių priemonių prieš Serbiją, įves ten savo kariuomenę, rusai
stosią ginti Serbijos.
Vokietijos imperijos vadovybė suprato, kad Austrijos –
Vengrijos ir Serbijos konfliktas gali sukelti didelį karą, tačiau naujų
žemių užgrobimui atėjo tinkamas laikas ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas
II pareiškė:”Dabar arba niekada. Serbai turi būti įveikti ir, be kita ko,
greitai”. Vokietija, paskelbus karą serbams, kuriuos gynė rusai, tuo pačiu
paskelbė karą Rusijai bei Prancūzijai. Į karą įstojo Anglija, vėliau ir
Austrija – Vengrija. Taip prasidėjo pirmasis pasaulinis karas.
Prancūzija savo tikslus išdėstė 1914m. spalį. Viskas, ko norėjo
Prancūzija, tai tik nugalėti Vokietijos imperiją, bei atsiimti Elzasą ir
Lotaringiją.
Vokietija norėjo prisijungti Belgiją bei šiaurines prancūzų žemes.
Visose kariaujančiose šalyse susiklostė palanki vidaus politika, visi
piliečiai sveikino karą.Vokiečiai smarkiai veržėsi į vakarus, o labiausiai
į Paryžių, bet ten jų jau laukė Prancūzijos ir Anglijos kariuomenė. 1914m.
rugsėjo 5-9d. prie Marnos užvirė įnirtingi mūšiai. Sąjungininkams pavyko
sustabdyti vokiečių kariuomenę. Vokiečių staigaus smūgio planas žlugo.
Prasidėjo pozicinis karas. Fronto linijos buvo nusidriekusios nuo
Šiaurės jūros iki Šveicarijos sienos, tai buvo apie 700km. Abiejose fronto
pusėse kareiviai iškasė apkasus, supylė pylimus ir sutvirtino pozicijas
minų laukais bei spygliuotos vielos užtvaromis. Buvo iškastos perėjos iki
toliau nuo fronto buvusių armijų štabų, ginklų ir maisto sandėlių. Buvo
sukurtas ištisas požeminių slėptuvių tinklas. Įveikti šiuos įtvirtinimus