PIRŠLYBOS
Renata Samuseva KMEI I kursas
Asist. Laimutei Kisilienei
Vilniaus pedagoginis universitetas 2005
PRATARMĖ
Papročius ir apeigas, vykstančius prieš sudarant santuoką, kurių metu partneriai susipažįsta, suderina santuokos ekonomines ir kitas sąlygas bei pasirengia jungtuvėms, vadiname piršlybomis.
Seniausiame, kiek išsamesnių žinių apie lietuvininkų piršlybų papročius pateikusiame 1638 m. bažnytinės vizitacijos dokumente sakoma, kad lietuviai „pirmiausia atvyksta apžiūrėti, paskui – užsakyti, trečią kartą – piršti, o tik ketvirtą kartą – tikrai susižieduoti. Iš šio ir kitų XVII a. šaltinių matyti, kad tais laikais piršlybos trukdavo ilgokai, turėjo tradicijos nustatytą sandarą. Maža ką tepakitusi ji išliko iki XX a. pradžios: pirmiausia buvo siunčiamas žmogus atklausais – sisižinoti, ar piršliai bus priimti. Po to derėtasi su merginos tėvais dėl santuokos sąlygų, stengtasi susipažintisu vaikino ekonomine padėtimi. Radus visa tėvams ir merginai priimtina, tartasi dėl vestuvių, prieš tai namuose atlikus juridinę galią turinčias sakralias, įvairiai vadinamas sužadėtuvių apeigas. Su krikščionybe jau nuo XVI a. į piršlybas įsiterpė užsakai, t.y. viešas pranešimas bažnyčioje tikinčiųjų bendruomenei apie numatomą poros santuoką. Taigi galima išskirti tokias sudėtines piršlybų dalis: atklausus, pažintuves, pasogos derybas, peržvalgas, suderėtuves, užsakus, sužadėtuves.
ATKLAUSAI
Pasak T. Lepnerio, vaikino tėvų parinktas piršlys pirmiausia atjoja pas merginos tėvus sužinoti, ar jie leistų dukrą tekėti. Tuokart jis netgi neprašomas sėstis. Piršlys „negali nei eiti pėsčias, nei važiuoti vežimu, o būtinai turi joti raitas, rankoje iškėlęs žalią lazdyno rykštę su rūtų puokšte“. Merginos tėvams jis prisistato esąs „svečias nuo Dievo ir gerų žmonių ir ieškąs malėjos, grėbėjos, grūdėjos, darbininkės ūkininkės. K. Kapeleris, aprašęs Stalupėnų apylinkių lietuvininkų XIX a. vidurio vestuvių papročius, teigia, jog piršlys į merginos namus pirmiausia siunčiąs savo žmoną: „Tokia piršlienė tai buvo, kaip lietuvininkai sakė, kales liežuvis: ta pirmučiau vinčiavojo, nekaip kunigas“. XIX a.-XX a. pradžioje šiaurės Lietuvoje, Žeimelio apylinkėse, atklausai vadinti tulka, o atsiklausėja – tulkininke: dažniausiai tai būdavusi neturtinga pagyvenusi moteris. „Tulkos moteris papasakodavo apie besiperšančio namus, tėvus, turtą ir jį patį. Jei jaunikis būdavo pageidaujamas, tulkininkę vaišindavo, kartais duodavo dovanų: dešrą, linų grįžtę. Po atklausų atvažiuodavo ir piršliai.“
XVII a. pirmuosius tris kartus piršlys pas merginos tėvus jodavo vienas, be jaunikio. Tiktai trečiąkart atvykęs ir galutinai dėl visko susitaręs, būdavęs gerai pavaišinamas ir pačios merginos apdovanojamas: kaip ženklą, jog sutinkanti tekėti už peršamo vaikino, mergina „prie piršlio lazdos pririša juostą, dovanoja du rankšluoščius, kuriais jis apsijuosia, juostą, nosinę ir rištuvus. Vasarą jo žirgą apkaišo visokiausiais žolynais, o žiemą – skudurėliais. Vieną gautųjų rankšluosčių piršlys atiduoda jaunikio tėvams, kitą pasilieka sau, o nosinę su rištuvais ir juostą atiduoda kaip ženklą jaunikiui; trečią kartą atvykęs, piršlys „neša nuotakos ženklą, kuris yra kvietka, t.y. rūtų vainikas, nosinė ir juosta. Iš to jaunikis žino jau esąs tikras.
Vėlesniais šimtmečiais piršlybų sandara kiek keitėsi: vaikinas su piršliu ėmė joti (ilgainiui – važiuoti) iš anksto neatsiklausę, kartais tik prie sodybos ant kelio palūkėdavo, kol piršlys atsiklaus priimamas. Apie nepriimtus piršlius Ramygalos apylinkėse sakyta, kad jie „gavo silkę“, o Mažojoje Lietuvoje – „gavo pintinę (krepšį). T. Lepnerio teigimu, lietuvininkai dėl to neįsižeisdavę.
PAŽINTUVĖS
Nereikia manyti, kad istoriniais laikais lietuviai būtų sutuokę vienas kito nemačiusius laikais lietuviai būtų sutuokę vienas kito nemačiusius jaunuosius, kaip yra buvę Rytų kraštuose. Pasak M. Pretorijaus, dar piršliui su tėvis besiderant, vaikinas stengdavosi rasti progą su nusižiūrėta mergina susitikti, pašokti, pasikalbėti užeigoje, kad išgautų jos palankumą piršlyboms. Dažniausiai jaunieji, ypač iš to paties kaimo, jau buvo susipažinę dirbdami talkose, susitikę šventadieniais miestelyje ir pan. Nors liaudies dainose kalbama apie jaunosios nutekėjimą „toli“, didele garbe laikyta ištekėti savaime kaime. Pavyzdžiui, E. Karaliūtė, tyrinėjusi gervėtiškių lietuvių vestuvinius papročius, remdamasi šaltinių duomenimis, nurodo jog 1827 – 1847 m. Iš 725 santuokų 375 buvo sudarytios tame pačiame kaime. Suprantama, tai lėmė ano meto socialinės ir ėkonominės baudžiavinių valstiečių gyvenimo sąlygos. Po baudžiavos panaikinimo padidėjus turto reikšmei, imta ieškoti kuo turtingesnės nuotakos, kartais net kelintoje parapijoje. Tada ypač reikšmingas tapo jaunųjų ir jų tėvų susipažinimas, ir tam jau praversdavo jaunojo ūkio apžiūra. Dažnai vaikinas turgaus ir atlaidų proga stengdavosi patinkamą merginą su jos draugėmis kaip nors
pavaišinti.
DERYBOS
Tikrosos piršlybos XVII a.prasidėdavo piršliui į merginos namus atjojus trečią kartą. Vėlesniais laikais to jau nebebuvo griežtai paisoma: kalba apie dukrai duosimą iš namų jos turto dalį – pasogą – galėjo prasidėti net pirmąkart piršliams atvykus. Piršlių dienomis Lietuvoje buvo laikoma ketvirtadienis ir šeštadinis, rečiau – antradienis. Taikyta, kad būtų „valgoma dieną“, t.y. ne pasninkas. Iš tradicijos ir XX a. pradžioje atvykusieji dėdavosi pirkliais. Tikrąjį tikslą buvo galima nuspėti iš to, kad savo žirgus piršliai visaa rišo prie klėties ar rūtų darželio tvoros, o labiausiai – iš piršlio kalbos bei elgesio. Paprašytas prie stalo, jis tiesdavo ant jo savo baltą skarelę, statė ant jos gėrimo butelį, apvainikuotą rūtų vainikėliu. Atsiklausęs tėvų sutikimo, eidavo į kamarą susiieškoti ten pasislėpusios merginos, kad ji „atkimštų“ butelį – nuimtų rūtas. Sutikimas gerti piršlių gėrimą reiškė piršlybų pradžią. Kartais ant butelio dar būdavo uždėta balta nosinė – dovana merginai už „atkimšimą“.
Marcinkoniškės minėtąjį vainikėlį padėdavo užkrosnyje, „kad apkalbų nebūtų“. Arba, padalijusos į tris dalis, vieną užkišdavo už durų staktos, antrą – po vartų bėgūnais, trečią, piršliams, išvykstant, pamesdavo po jų žirgų kojomis. Tikėta, kad „ tada kiemo vartai nuo piršlių neužsivers“. Neketindama tekėti už besiperšančio vaikino, užgėrų butelio rūtas ar vainikėlį mergina įdėdavo į girnių prapiestį ir triskart „sumaldavo“. Žinoma įvairių magiškų būdų tiek patinkamam vaikinui pritraukti, tiek pasiūlymą atmetusiai merginai atkeršyti. Kad piršlybos pavyktų, Rytų Lietuvoje, anot papročio, reikėjo nešerti piršlių arklių arba paduoti jiems trejų metų senumo avižų, o jei piršliai buvo atvažiavę važiuoti – užmindyti ratų vėžes. Piršliai kartais tyčia užmazgydavo arkliams uodegas, ir mergina palankumo ženklan tutėjo jas atrišti. Tuo tarpu Šiaurės Lietuvoje priešingai – kad piršlybos pasisektų, mergina pati turėjo piršlių arkliams užmazgyti uodegas. Rytų Aukštaitijoje sėkmingai piršlybų baigčiai nulemti mergina, slapta apnešusi aplink pirkią duonos kepalą, pirmąja jo rieke pavaišindavo vaikiną.
Žinoma nemaža piršlių atsikeršijimo būdų merginai atsisakius tekėti, linkint, kad ji paliktų senmergiauti: piršlys ar vaikinas, išeidami iš pirkios, duris tik pečiais uždaro, sudaužo į vartus išgertą butelį, palieka neužrištą abrakinę tarbą, vartus užkėlę, kuoleliu užkiša – „tai merga liks vilnų verpti“. Dar smarkiau atsikeršydamas, vaikinas triskart prijoja iki jos durų ir triskart arklį atatupstą atitraukia. Ši magiška praktika sietina su trikarčiu atsitraukimu durų link išlydint mirusįjį, kad jo vėlė namo nesugrįžtų.