TURINYS
ĮVADAS 3
1. PLANAVIMAS 4
1.1. Planavimo problemos 6
1.2. Planavimo sudedamosios dalys 6
1.3. Planavimo fazės 10
1.4. Planų hierarchija 11
1.5. Planų rūšys 13
2. PLANAVIMO FUNKCIJOS REALIZAVIMO ORGANIZACINĖS FORMOS 14
IŠVADOS 17
LITERATŪRA 18
ĮVADAS
Valdymas susideda iš keturių pagrindinių funkcijų: planavimo,
organizavimo (sprendimų priėmimo), jų vykdymo ir kontrolės. Planavimas yra
svarbiausia valdymo funkcija. Visų sprendimų priėmimas ir operacijų sėkmė
didžiąja dalimi priklauso nuo šios funkcijos vykdymo kvalifikuotumo. Jis
nustato organizacijos tikslus ir uždavinius, kad kiekvienas darbuotojas
galėtų suprasti, ką turi padaryti.
Planavimas – tai procesas, vykstantis prieš imantis konkrečių veiksmų
ir padedantis priimti sprendimus dabartiniu metu galvojant apie ateitį.
Šiuolaikinėse organizacijose planavimas įgyja vis didesnę reikšmę ir tampa
vis dažniau traktuojamas kaip veiklos sėkmės garantijos pagrindas.
Darbo tikslas – išanalizuoti planavimą, jo sudedamąsias dalis ir planavimo
reikšmę.
Darbo uždaviniai:
➢ Išanalizuoti planavimą
➢ Aptarti planavimo problemas
➢ Išanalizuoti planavimo sudedamąsias dalis
➢ Aptarti planavimo fazes
➢ Išanalizuoti planų hierarchiją.
➢ Aptarti planų rūšis
1. PLANAVIMAS
Planavimas – tai veikla, kai numatomas tikslas ar tikslai,
apibrėžiamos priemonės ir būdai jiems pasiekti[2]
Planavimas – visuomenės raidos proceso kiekvieno ciklo veiklos procesų
projektavimas visose kompleksinės valdymo sistemos modelio grandyse:
➢ Konkrečių tikslų nustatymas ir jų vykdymo krypčių sudarymas;
➢ Turimų išteklių realus vertinimas – apskaita, analizė, normatyvų
sudarymas, išteklių skirstymas rinkos principais ir tikslinis jų
panaudojimas;
➢ Personalo ugdymas, paskirstymas, atskirų individų atranka ir jų
tvirtinimas atsakingais asmenimis už tam tikrų veiklos programų
įgyvendinimą konkrečiame laiko etape visuomenės savivaldos principais.
Planavimas yra grindžiamas moksliniu pagrindu, todėl įgyvendinti šią
funkciją visose valdymo ir savivaldos grandyse privalo aukštos ir
aukščiausios kvalifikacijos specialistai, turintys teorinį pagrindą ir
praktinės veiklos patirtį, priklausomai nuo planavimo funkcijos paskirties
kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos grandyse.
Planavimo funkcija yra tiek pat svarbi, kaip ir kitos valdymo ir savivaldos
sistemos funkcijos , todėl klaidinga teigti, kad planavimo funkcija yra
pati svarbiausia ir tik nuo jos priklauso veiklos efektyvumas. Tačiau
planavimas privalo užtikrinti teoriškai esamomis konkrečiomis sąlygomis
pažangą ir gamybos efektyvumą visose veiklos sferose, visose kompleksinės
valdymo ir savivaldos sistemos grandyse, nacionalinio ūkio šakose, visuose
kolektyvuose ir visame planuojamojo veiklos periodo cikle.
Priklausomai nuo tikslo planavimas skirstomas:
➢ Perspektyvinis visuomenės veiklos procesų planavimas (prognozavimas);
➢ Atskirų programų įgyvendinimo per penkerius metus veiklos
planavimas;
➢ Dvimetis planavimas;
➢ Metinis veiklos planavimas (operatyvinis planavimas), kuris
skirstomas į ketvirtinį, mėnesinį, dekadinį ir pamainos realios
veiklos planavimą.
Pažymėtina, kad atskirų kolektyvų veiklą būtina planuoti visose valdymo ir
savivaldos sistemos grandyse, nes kiekvienas kolektyvas turi savo veiklos
tikslą visuomenėje, todėl šiems tikslams vykdyti turi būti parengta
programa, numatyti pagrindiniai veiklos uždaviniai, kriterijai veiklai
realiai vertinti, ištekliai šiems uždaviniams įgyvendinti ir planuojamas
veiklos rezultatas.
Planavimo bazė yra realus pasiektų rezultatų per kelis pastaruosius veiklos
ciklus vertinimas, taip pat mokslo ir technikos pažangos išplėtojimo lygis,
turimi realūs ištekliai ir visuomenės poreikis planuojamas veiklos srityje.
Kiekviena horizontalaus lygio kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos
modelio grandis savo veiklos planus sudaro pati, remdamasi visuomenės
raidos proceso savivaldos principais.
Kolektyvo realios veiklos plane turi atsispindėti:
➢ Informacija;
➢ Sudėtis ir vieta;
➢ Pagrindiniai veiklos rodikliai;
➢ Pagrindiniai fondai (pasyvioji ir aktyvioji dalis)
➢ Pagrindinių fondų efektyvumo rodikliai;
➢ Materialiniai ištekliai (normatyvai, poreikis, ekonomija);
➢ Veiklos rezervai (atnaujinimo, išplėtimo, susiaurinimo,
perorientavimo ir kiti)
Planuojami veiklos rezultatai turi būti orientuojami žmonių pragyvenimo
lygiui gerinti, visuomenės poreikiams tenkinti pasaulio bendrijoje. Todėl
veiklos programos yra ilgalaikės strateginės ir trumpalaikės strateginės.
Tai leidžia atrinkti ir nustatyti veiklos uždavinių
svarbą:
➢ Svarbiausieji uždaviniai;
➢ Svarbūs uždaviniai;
➢ Eiliniai uždaviniai;
➢ Antraeiliai uždaviniai;
➢ Kiti uždaviniai.
Planavimo procese ypatingą vietą užima veiklos normatyvų (veiklos
išplėtojimo lygio) sudarymas. Egzistuoja teoriniai ir praktiniai tam tikros
veiklos normatyvai(lygiai), kurie planuojant bet kurios veiklos procesus
visuomenės netenkina. Būtina nustatyti realius veiklos normatyvus, kurie
yra nuolat kintantys dydžiai ir priklauso nuo bendrųjų visuomenės pokyčių.
Sudarant šiuos normatyvus kiekvienam kolektyvui, reikia laikytis šių
principų:
1. pasiektų rezultatų vertinimo;
2. pažangos lygio vertinimo;
3. esamų išteklių vertinimo;
4. veiklos ribų sudarymo; darbo vietų atestacijos; kiekvienos darbo
vietos funkcijų atnaujinimo; esamo personalo atestavimo; atrankos ir
paskirstymo (pagal kompetenciją ir kompetentingumą);
5. realių veiklos normatyvų skaičiavimo(planavimo)
Remdamiesi šiais principais skaičiuojant realius veiklos normatyvus,
pasiekiame, kad, vykdant planuotą veiklą, veiklos rezultatai gali būti
mažesni už realius veiklos normatyvus arba jiems lygūs.
Ši veiklos planavimo metodika praktikoje leidžia tiksliai palyginti atskirų
kolektyvų veiklos efektyvumą. Šiems kolektyvams priskirtinos organizacijos:
➢ valstybės institucijų;
➢ apskričių administracijų;
➢ vietos savivaldybių administracijų;
➢ politinės ir visuomeninės;
➢ nacionalinio ūkio (registruotos valstybėje).[3]
Taigi galima teigti, kad planavimas kaip garvežys, traukiantis
organizavimo, vadovavimo ir kontrolės traukinį. Planavimas nėra vienkartis
veiksmas, kurio pradžia ir pabaiga aiški. Tai nenutrūkstamas procesas,
atspindintis supančios aplinkos pokyčius bei prisitaikymą prie jų. [5]
1 Planavimo problemos
1. Laikotarpis. Kuo ilgesniam laikotarpiui planuojama, tuo daugiau
pasitaiko klaidų. Pradėdamas kurti planą, planuotojas paprastai galvoja
apie esamas sąlygas, kurioms neretai skiriama per daug dėmesio.
Pavyzdžiui, nauja patalpa kompiuteriui laikyti, pagrįsta šiandienos
supratimu( t.y. tik finansinei funkcijai atlikti), ateityje gali
pasirodyti esanti per maža; jeigu kompiuteris bus naudojamas ir kitoms
funkcijoms, gali prireikti didesnės patalpos. Puikus pavyzdys, kokį
vaidmenį planuojant turi laikas, galėtų būti ilgalaikių ir trumpalaikių
orų prognozių palyginimas.
2. Nenumatyti įvykiai ir nepakankama komunikacija. Aišku, daugelioįvykių
neįmanoma numatyti, tačiau planuoti padeda atitinkamos technikos,
padedančios numatyti įvykių tikimybę. Turi būti daugiau tariamasi su
darbuotojais, kad jie suprastų iškylančių kliūčių pobūdį ir kodėl
vadovybė imasi vienokių ar kitokių priemonių joms įveikti.
3. Organizacijos dydis. Kuo didesnė plano apimtis, tuo sudėtingiau
planuoti.( pavyzdžiui, palyginkite atskirų departamentų planus ir
departamentų skyrių planus) [1]
2 Planavimo sudedamosios dalys
Mokslinėje literatūroje išskiriamos šios planavimo sudedamosios dalys:
1. Tikslai ir uždaviniai;
2. Planavimo principai;
3. Planavimo metodologija;
4. Planų sistema;
5. Planavimo objektai;
6. Informacinė bazė
7. Planavimo organizavimas.
1. Tikslai ir uždaviniai. Jie reikalingi tam, kad kiekvienas
darbuotojas galėtų suprasti, ką turi padaryti.
2. Planavimo principai.
➢ Planuojant reikia remtis aiškiai apibrėžtais uždaviniais ir remtis
visa prieinama informacija.
➢ Planuose turi būti atsižvelgiama į aplinką, kuri padės arba trukdys
organizacijai siekti savo tikslo.
➢ Juose turi būti atsižvelgiama į esamą organizaciją ir numatomi
kontrolės būdai, kad veikla būtų tikrinama pagal nustatytus
standartus.
➢ Jie turi būti tikslūs, įgyvendinami, lengvai suprantami ir vykdomi.
➢ Planai turi būti lankstūs, kad aplinkybėms reikalaujant pokyčių, būtų
vykdomi nesugriaunant bendro plano.
3. Planavimo metodologija
4. Planų sistema. Kiekvienoje įmonėje sukuriama planavimo sistema,
apimanti planavimo objektų (veiklos ričių, padalinių, vykdytojų),
planuojamų rodiklių nurodymą. Toliau nagrinėsiu tik planinės sistemos
detalizavimą pagal valdomus gamybos ekonominius veiksnius. Kiti planavimo
sistemos aspektai reikalauja specialaus nagrinėjimo.
Kiekviena gamykla kuria savo konkrečią planavimo sistemą, su konkrečiais
plano skyriais ir planuojamaisiais rodikliais.
Galimi šie plano skyriai:
➢ Vystymo ir tyrimų planas. Čia numatomas naujų gaminių kūrimas,
organizacijos plėtros planas. Už šiuos planus atsako aukščiausio
lygio vadovai.
➢ Mokslinių tyrimų planas. Už juos atsako vidurinio lygio vadovai
➢ Operatyviniai planai. Už juos atsako žemiausio lygio vadovai
➢ Gamybos ekonominio efektyvumo didinimo planas. Čia yra numatomos
priemonės, padedančios padidinti gamybos efektyvumą.
➢ Pardavimų planas. Numatomos pardavimų apimtys, kainos, pardavimų
segmentai.
➢ Gamybos planavimas. Gaminiai paskirstomi padaliniams,
apskaičiuojamas gamybinio pajėgumo panaudojimas.
➢ Kapitalinės statybos planas. Numatomas stambių priemonių diegimas,
statybos.
➢ Gamtos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo planas. Čia
numatomos priemonės, skatinančios saugoti ir racionaliai naudoti
vandens bei mineralinius išteklius, saugoti oro baseiną.
➢ Aprūpinimo planas. Tai aprūpinimo materialiniais ištekliais planas.
➢ Personalo planas. Čia išskiriami darbo našumo, personalo ir darbo
užmokesčio planai.
➢ Finansinis planas. Čia vertine išraiška apibendrinama visos įmonės
veiklos rezultatai, apskaičiuojamas ir paskirstomas pelnas.
Didelę įtaką planavimo sistemai turi planavimo lygis pagal padalinius.
Dabar, ugdant gamybinių padalinių savarankiškumą, iš esmės keičiasi