Planavimas jo sudedamosios dalys eiliškumas ir reikšmė
5 (100%) 1 vote

Planavimas jo sudedamosios dalys eiliškumas ir reikšmė

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PLANAVIMAS 4

1.1. Planavimo problemos 6

1.2. Planavimo sudedamosios dalys 6

1.3. Planavimo fazės 10

1.4. Planų hierarchija 11

1.5. Planų rūšys 13

2. PLANAVIMO FUNKCIJOS REALIZAVIMO ORGANIZACINĖS FORMOS 14

IŠVADOS 17

LITERATŪRA 18

ĮVADAS

Valdymas susideda iš keturių pagrindinių funkcijų: planavimo,

organizavimo (sprendimų priėmimo), jų vykdymo ir kontrolės. Planavimas yra

svarbiausia valdymo funkcija. Visų sprendimų priėmimas ir operacijų sėkmė

didžiąja dalimi priklauso nuo šios funkcijos vykdymo kvalifikuotumo. Jis

nustato organizacijos tikslus ir uždavinius, kad kiekvienas darbuotojas

galėtų suprasti, ką turi padaryti.

Planavimas – tai procesas, vykstantis prieš imantis konkrečių veiksmų

ir padedantis priimti sprendimus dabartiniu metu galvojant apie ateitį.

Šiuolaikinėse organizacijose planavimas įgyja vis didesnę reikšmę ir tampa

vis dažniau traktuojamas kaip veiklos sėkmės garantijos pagrindas.

Darbo tikslas – išanalizuoti planavimą, jo sudedamąsias dalis ir planavimo

reikšmę.

Darbo uždaviniai:

➢ Išanalizuoti planavimą

➢ Aptarti planavimo problemas

➢ Išanalizuoti planavimo sudedamąsias dalis

➢ Aptarti planavimo fazes

➢ Išanalizuoti planų hierarchiją.

➢ Aptarti planų rūšis

1. PLANAVIMAS

Planavimas – tai veikla, kai numatomas tikslas ar tikslai,

apibrėžiamos priemonės ir būdai jiems pasiekti[2]

Planavimas – visuomenės raidos proceso kiekvieno ciklo veiklos procesų

projektavimas visose kompleksinės valdymo sistemos modelio grandyse:

➢ Konkrečių tikslų nustatymas ir jų vykdymo krypčių sudarymas;

➢ Turimų išteklių realus vertinimas – apskaita, analizė, normatyvų

sudarymas, išteklių skirstymas rinkos principais ir tikslinis jų

panaudojimas;

➢ Personalo ugdymas, paskirstymas, atskirų individų atranka ir jų

tvirtinimas atsakingais asmenimis už tam tikrų veiklos programų

įgyvendinimą konkrečiame laiko etape visuomenės savivaldos principais.

Planavimas yra grindžiamas moksliniu pagrindu, todėl įgyvendinti šią

funkciją visose valdymo ir savivaldos grandyse privalo aukštos ir

aukščiausios kvalifikacijos specialistai, turintys teorinį pagrindą ir

praktinės veiklos patirtį, priklausomai nuo planavimo funkcijos paskirties

kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos grandyse.

Planavimo funkcija yra tiek pat svarbi, kaip ir kitos valdymo ir savivaldos

sistemos funkcijos , todėl klaidinga teigti, kad planavimo funkcija yra

pati svarbiausia ir tik nuo jos priklauso veiklos efektyvumas. Tačiau

planavimas privalo užtikrinti teoriškai esamomis konkrečiomis sąlygomis

pažangą ir gamybos efektyvumą visose veiklos sferose, visose kompleksinės

valdymo ir savivaldos sistemos grandyse, nacionalinio ūkio šakose, visuose

kolektyvuose ir visame planuojamojo veiklos periodo cikle.

Priklausomai nuo tikslo planavimas skirstomas:

➢ Perspektyvinis visuomenės veiklos procesų planavimas (prognozavimas);

➢ Atskirų programų įgyvendinimo per penkerius metus veiklos

planavimas;

➢ Dvimetis planavimas;

➢ Metinis veiklos planavimas (operatyvinis planavimas), kuris

skirstomas į ketvirtinį, mėnesinį, dekadinį ir pamainos realios

veiklos planavimą.

Pažymėtina, kad atskirų kolektyvų veiklą būtina planuoti visose valdymo ir

savivaldos sistemos grandyse, nes kiekvienas kolektyvas turi savo veiklos

tikslą visuomenėje, todėl šiems tikslams vykdyti turi būti parengta

programa, numatyti pagrindiniai veiklos uždaviniai, kriterijai veiklai

realiai vertinti, ištekliai šiems uždaviniams įgyvendinti ir planuojamas

veiklos rezultatas.

Planavimo bazė yra realus pasiektų rezultatų per kelis pastaruosius veiklos

ciklus vertinimas, taip pat mokslo ir technikos pažangos išplėtojimo lygis,

turimi realūs ištekliai ir visuomenės poreikis planuojamas veiklos srityje.

Kiekviena horizontalaus lygio kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos

modelio grandis savo veiklos planus sudaro pati, remdamasi visuomenės

raidos proceso savivaldos principais.

Kolektyvo realios veiklos plane turi atsispindėti:

➢ Informacija;

➢ Sudėtis ir vieta;

➢ Pagrindiniai veiklos rodikliai;

➢ Pagrindiniai fondai (pasyvioji ir aktyvioji dalis)

➢ Pagrindinių fondų efektyvumo rodikliai;

➢ Materialiniai ištekliai (normatyvai, poreikis, ekonomija);

➢ Veiklos rezervai (atnaujinimo, išplėtimo, susiaurinimo,

perorientavimo ir kiti)

Planuojami veiklos rezultatai turi būti orientuojami žmonių pragyvenimo

lygiui gerinti, visuomenės poreikiams tenkinti pasaulio bendrijoje. Todėl

veiklos programos yra ilgalaikės strateginės ir trumpalaikės strateginės.

Tai leidžia atrinkti ir nustatyti veiklos uždavinių
svarbą:

➢ Svarbiausieji uždaviniai;

➢ Svarbūs uždaviniai;

➢ Eiliniai uždaviniai;

➢ Antraeiliai uždaviniai;

➢ Kiti uždaviniai.

Planavimo procese ypatingą vietą užima veiklos normatyvų (veiklos

išplėtojimo lygio) sudarymas. Egzistuoja teoriniai ir praktiniai tam tikros

veiklos normatyvai(lygiai), kurie planuojant bet kurios veiklos procesus

visuomenės netenkina. Būtina nustatyti realius veiklos normatyvus, kurie

yra nuolat kintantys dydžiai ir priklauso nuo bendrųjų visuomenės pokyčių.

Sudarant šiuos normatyvus kiekvienam kolektyvui, reikia laikytis šių

principų:

1. pasiektų rezultatų vertinimo;

2. pažangos lygio vertinimo;

3. esamų išteklių vertinimo;

4. veiklos ribų sudarymo; darbo vietų atestacijos; kiekvienos darbo

vietos funkcijų atnaujinimo; esamo personalo atestavimo; atrankos ir

paskirstymo (pagal kompetenciją ir kompetentingumą);

5. realių veiklos normatyvų skaičiavimo(planavimo)

Remdamiesi šiais principais skaičiuojant realius veiklos normatyvus,

pasiekiame, kad, vykdant planuotą veiklą, veiklos rezultatai gali būti

mažesni už realius veiklos normatyvus arba jiems lygūs.

Ši veiklos planavimo metodika praktikoje leidžia tiksliai palyginti atskirų

kolektyvų veiklos efektyvumą. Šiems kolektyvams priskirtinos organizacijos:

➢ valstybės institucijų;

➢ apskričių administracijų;

➢ vietos savivaldybių administracijų;

➢ politinės ir visuomeninės;

➢ nacionalinio ūkio (registruotos valstybėje).[3]

Taigi galima teigti, kad planavimas kaip garvežys, traukiantis

organizavimo, vadovavimo ir kontrolės traukinį. Planavimas nėra vienkartis

veiksmas, kurio pradžia ir pabaiga aiški. Tai nenutrūkstamas procesas,

atspindintis supančios aplinkos pokyčius bei prisitaikymą prie jų. [5]

1 Planavimo problemos

1. Laikotarpis. Kuo ilgesniam laikotarpiui planuojama, tuo daugiau

pasitaiko klaidų. Pradėdamas kurti planą, planuotojas paprastai galvoja

apie esamas sąlygas, kurioms neretai skiriama per daug dėmesio.

Pavyzdžiui, nauja patalpa kompiuteriui laikyti, pagrįsta šiandienos

supratimu( t.y. tik finansinei funkcijai atlikti), ateityje gali

pasirodyti esanti per maža; jeigu kompiuteris bus naudojamas ir kitoms

funkcijoms, gali prireikti didesnės patalpos. Puikus pavyzdys, kokį

vaidmenį planuojant turi laikas, galėtų būti ilgalaikių ir trumpalaikių

orų prognozių palyginimas.

2. Nenumatyti įvykiai ir nepakankama komunikacija. Aišku, daugelioįvykių

neįmanoma numatyti, tačiau planuoti padeda atitinkamos technikos,

padedančios numatyti įvykių tikimybę. Turi būti daugiau tariamasi su

darbuotojais, kad jie suprastų iškylančių kliūčių pobūdį ir kodėl

vadovybė imasi vienokių ar kitokių priemonių joms įveikti.

3. Organizacijos dydis. Kuo didesnė plano apimtis, tuo sudėtingiau

planuoti.( pavyzdžiui, palyginkite atskirų departamentų planus ir

departamentų skyrių planus) [1]

2 Planavimo sudedamosios dalys

Mokslinėje literatūroje išskiriamos šios planavimo sudedamosios dalys:

1. Tikslai ir uždaviniai;

2. Planavimo principai;

3. Planavimo metodologija;

4. Planų sistema;

5. Planavimo objektai;

6. Informacinė bazė

7. Planavimo organizavimas.

1. Tikslai ir uždaviniai. Jie reikalingi tam, kad kiekvienas

darbuotojas galėtų suprasti, ką turi padaryti.

2. Planavimo principai.

➢ Planuojant reikia remtis aiškiai apibrėžtais uždaviniais ir remtis

visa prieinama informacija.

➢ Planuose turi būti atsižvelgiama į aplinką, kuri padės arba trukdys

organizacijai siekti savo tikslo.

➢ Juose turi būti atsižvelgiama į esamą organizaciją ir numatomi

kontrolės būdai, kad veikla būtų tikrinama pagal nustatytus

standartus.

➢ Jie turi būti tikslūs, įgyvendinami, lengvai suprantami ir vykdomi.

➢ Planai turi būti lankstūs, kad aplinkybėms reikalaujant pokyčių, būtų

vykdomi nesugriaunant bendro plano.

3. Planavimo metodologija

4. Planų sistema. Kiekvienoje įmonėje sukuriama planavimo sistema,

apimanti planavimo objektų (veiklos ričių, padalinių, vykdytojų),

planuojamų rodiklių nurodymą. Toliau nagrinėsiu tik planinės sistemos

detalizavimą pagal valdomus gamybos ekonominius veiksnius. Kiti planavimo

sistemos aspektai reikalauja specialaus nagrinėjimo.

Kiekviena gamykla kuria savo konkrečią planavimo sistemą, su konkrečiais

plano skyriais ir planuojamaisiais rodikliais.

Galimi šie plano skyriai:

➢ Vystymo ir tyrimų planas. Čia numatomas naujų gaminių kūrimas,

organizacijos plėtros planas. Už šiuos planus atsako aukščiausio

lygio vadovai.

➢ Mokslinių tyrimų planas. Už juos atsako vidurinio lygio vadovai

➢ Operatyviniai planai. Už juos atsako žemiausio lygio vadovai

➢ Gamybos ekonominio efektyvumo didinimo planas. Čia yra numatomos

priemonės, padedančios padidinti gamybos efektyvumą.

➢ Pardavimų planas. Numatomos pardavimų apimtys, kainos, pardavimų

segmentai.

➢ Gamybos planavimas. Gaminiai paskirstomi padaliniams,

apskaičiuojamas gamybinio pajėgumo panaudojimas.

➢ Kapitalinės statybos planas. Numatomas stambių priemonių diegimas,

statybos.

➢ Gamtos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo planas. Čia

numatomos priemonės, skatinančios saugoti ir racionaliai naudoti

vandens bei mineralinius išteklius, saugoti oro baseiną.

➢ Aprūpinimo planas. Tai aprūpinimo materialiniais ištekliais planas.

➢ Personalo planas. Čia išskiriami darbo našumo, personalo ir darbo

užmokesčio planai.

➢ Finansinis planas. Čia vertine išraiška apibendrinama visos įmonės

veiklos rezultatai, apskaičiuojamas ir paskirstomas pelnas.

Didelę įtaką planavimo sistemai turi planavimo lygis pagal padalinius.

Dabar, ugdant gamybinių padalinių savarankiškumą, iš esmės keičiasi

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1335 žodžiai iš 4441 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.