Planavimas jo sudedamosios dalys ir reikšmė
5 (100%) 1 vote

Planavimas jo sudedamosios dalys ir reikšmė

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PLANAVIMAS 4

1.1. Planavimo problemos 6

1.2. Planavimo sudedamosios dalys 6

1.3. Planavimo fazės 10

1.4. Planų hierarchija 11

1.5. Planų rūšys 13

2. PLANAVIMO FUNKCIJOS REALIZAVIMO ORGANIZACINĖS FORMOS 14

IŠVADOS 17

LITERATŪRA 18

ĮVADAS

Valdymas susideda iš keturių pagrindinių funkcijų: planavimo, organizavimo (sprendimų priėmimo), jų vykdymo ir kontrolės. Planavimas yra svarbiausia valdymo funkcija. Visų sprendimų priėmimas ir operacijų sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo šios funkcijos vykdymo kvalifikuotumo. Jis nustato organizacijos tikslus ir uždavinius, kad kiekvienas darbuotojas galėtų suprasti, ką turi padaryti.

Planavimas – tai procesas, vykstantis prieš imantis konkrečių veiksmų ir padedantis priimti sprendimus dabartiniu metu galvojant apie ateitį.

Šiuolaikinėse organizacijose planavimas įgyja vis didesnę reikšmę ir tampa vis dažniau traktuojamas kaip veiklos sėkmės garantijos pagrindas.

Darbo tikslas – išanalizuoti planavimą, jo sudedamąsias dalis ir planavimo reikšmę.

Darbo uždaviniai:

 Išanalizuoti planavimą

 Aptarti planavimo problemas

 Išanalizuoti planavimo sudedamąsias dalis

 Aptarti planavimo fazes

 Išanalizuoti planų hierarchiją.

 Aptarti planų rūšis

1. PLANAVIMAS

Planavimas – tai veikla, kai numatomas tikslas ar tikslai, apibrėžiamos priemonės ir būdai jiems pasiekti[2]

Planavimas – visuomenės raidos proceso kiekvieno ciklo veiklos procesų projektavimas visose kompleksinės valdymo sistemos modelio grandyse:

 Konkrečių tikslų nustatymas ir jų vykdymo krypčių sudarymas;

 Turimų išteklių realus vertinimas – apskaita, analizė, normatyvų sudarymas, išteklių skirstymas rinkos principais ir tikslinis jų panaudojimas;

 Personalo ugdymas, paskirstymas, atskirų individų atranka ir jų tvirtinimas atsakingais asmenimis už tam tikrų veiklos programų įgyvendinimą konkrečiame laiko etape visuomenės savivaldos principais.

Planavimas yra grindžiamas moksliniu pagrindu, todėl įgyvendinti šią funkciją visose valdymo ir savivaldos grandyse privalo aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos specialistai, turintys teorinį pagrindą ir praktinės veiklos patirtį, priklausomai nuo planavimo funkcijos paskirties kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos grandyse.

Planavimo funkcija yra tiek pat svarbi, kaip ir kitos valdymo ir savivaldos sistemos funkcijos , todėl klaidinga teigti, kad planavimo funkcija yra pati svarbiausia ir tik nuo jos priklauso veiklos efektyvumas. Tačiau planavimas privalo užtikrinti teoriškai esamomis konkrečiomis sąlygomis pažangą ir gamybos efektyvumą visose veiklos sferose, visose kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos grandyse, nacionalinio ūkio šakose, visuose kolektyvuose ir visame planuojamojo veiklos periodo cikle.

Priklausomai nuo tikslo planavimas skirstomas:

 Perspektyvinis visuomenės veiklos procesų planavimas (prognozavimas);

 Atskirų programų įgyvendinimo per penkerius metus veiklos planavimas;

 Dvimetis planavimas;

 Metinis veiklos planavimas (operatyvinis planavimas), kuris skirstomas į ketvirtinį, mėnesinį, dekadinį ir pamainos realios veiklos planavimą.

Pažymėtina, kad atskirų kolektyvų veiklą būtina planuoti visose valdymo ir savivaldos sistemos grandyse, nes kiekvienas kolektyvas turi savo veiklos tikslą visuomenėje, todėl šiems tikslams vykdyti turi būti parengta programa, numatyti pagrindiniai veiklos uždaviniai, kriterijai veiklai realiai vertinti, ištekliai šiems uždaviniams įgyvendinti ir planuojamas veiklos rezultatas.

Planavimo bazė yra realus pasiektų rezultatų per kelis pastaruosius veiklos ciklus vertinimas, taip pat mokslo ir technikos pažangos išplėtojimo lygis, turimi realūs ištekliai ir visuomenės poreikis planuojamas veiklos srityje.

Kiekviena horizontalaus lygio kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos modelio grandis savo veiklos planus sudaro pati, remdamasi visuomenės raidos proceso savivaldos principais.

Kolektyvo realios veiklos plane turi atsispindėti:

 Informacija;

 Sudėtis ir vieta;

 Pagrindiniai veiklos rodikliai;

 Pagrindiniai fondai (pasyvioji ir aktyvioji dalis)

 Pagrindinių fondų efektyvumo rodikliai;

 Materialiniai ištekliai (normatyvai, poreikis, ekonomija);

 Veiklos rezervai (atnaujinimo, išplėtimo, susiaurinimo, perorientavimo ir kiti)

Planuojami veiklos rezultatai turi būti orientuojami žmonių pragyvenimo lygiui gerinti, visuomenės poreikiams tenkinti pasaulio bendrijoje. Todėl veiklos programos yra ilgalaikės strateginės ir trumpalaikės strateginės.

Tai leidžia atrinkti ir nustatyti veiklos uždavinių svarbą:

 Svarbiausieji uždaviniai;

 Svarbūs uždaviniai;

 Eiliniai uždaviniai;

 Antraeiliai uždaviniai;

 Kiti uždaviniai.

Planavimo procese ypatingą vietą užima veiklos normatyvų (veiklos išplėtojimo lygio) sudarymas. Egzistuoja teoriniai ir praktiniai tam tikros veiklos normatyvai(lygiai), kurie planuojant bet kurios veiklos procesus visuomenės netenkina. Būtina nustatyti realius veiklos normatyvus, kurie yra nuolat kintantys dydžiai ir priklauso nuo bendrųjų visuomenės pokyčių.

Sudarant šiuos normatyvus kiekvienam kolektyvui, reikia laikytis šių
principų:

1. pasiektų rezultatų vertinimo;

2. pažangos lygio vertinimo;

3. esamų išteklių vertinimo;

4. veiklos ribų sudarymo; darbo vietų atestacijos; kiekvienos darbo vietos funkcijų atnaujinimo; esamo personalo atestavimo; atrankos ir paskirstymo (pagal kompetenciją ir kompetentingumą);

5. realių veiklos normatyvų skaičiavimo(planavimo)

Remdamiesi šiais principais skaičiuojant realius veiklos normatyvus, pasiekiame, kad, vykdant planuotą veiklą, veiklos rezultatai gali būti mažesni už realius veiklos normatyvus arba jiems lygūs.

Ši veiklos planavimo metodika praktikoje leidžia tiksliai palyginti atskirų kolektyvų veiklos efektyvumą. Šiems kolektyvams priskirtinos organizacijos:

 valstybės institucijų;

 apskričių administracijų;

 vietos savivaldybių administracijų;

 politinės ir visuomeninės;

 nacionalinio ūkio (registruotos valstybėje).[3]

Taigi galima teigti, kad planavimas kaip garvežys, traukiantis organizavimo, vadovavimo ir kontrolės traukinį. Planavimas nėra vienkartis veiksmas, kurio pradžia ir pabaiga aiški. Tai nenutrūkstamas procesas, atspindintis supančios aplinkos pokyčius bei prisitaikymą prie jų. [5]

1.1. Planavimo problemos

1. Laikotarpis. Kuo ilgesniam laikotarpiui planuojama, tuo daugiau pasitaiko klaidų. Pradėdamas kurti planą, planuotojas paprastai galvoja apie esamas sąlygas, kurioms neretai skiriama per daug dėmesio. Pavyzdžiui, nauja patalpa kompiuteriui laikyti, pagrįsta šiandienos supratimu( t.y. tik finansinei funkcijai atlikti), ateityje gali pasirodyti esanti per maža; jeigu kompiuteris bus naudojamas ir kitoms funkcijoms, gali prireikti didesnės patalpos. Puikus pavyzdys, kokį vaidmenį planuojant turi laikas, galėtų būti ilgalaikių ir trumpalaikių orų prognozių palyginimas.

2. Nenumatyti įvykiai ir nepakankama komunikacija. Aišku, daugelioįvykių neįmanoma numatyti, tačiau planuoti padeda atitinkamos technikos, padedančios numatyti įvykių tikimybę. Turi būti daugiau tariamasi su darbuotojais, kad jie suprastų iškylančių kliūčių pobūdį ir kodėl vadovybė imasi vienokių ar kitokių priemonių joms įveikti.

3. Organizacijos dydis. Kuo didesnė plano apimtis, tuo sudėtingiau planuoti.( pavyzdžiui, palyginkite atskirų departamentų planus ir departamentų skyrių planus) [1]

1.2. Planavimo sudedamosios dalys

Mokslinėje literatūroje išskiriamos šios planavimo sudedamosios dalys:

1. Tikslai ir uždaviniai;

2. Planavimo principai;

3. Planavimo metodologija;

4. Planų sistema;

5. Planavimo objektai;

6. Informacinė bazė

7. Planavimo organizavimas.

1. Tikslai ir uždaviniai. Jie reikalingi tam, kad kiekvienas darbuotojas galėtų suprasti, ką turi padaryti.

2. Planavimo principai.

 Planuojant reikia remtis aiškiai apibrėžtais uždaviniais ir remtis visa prieinama informacija.

 Planuose turi būti atsižvelgiama į aplinką, kuri padės arba trukdys organizacijai siekti savo tikslo.

 Juose turi būti atsižvelgiama į esamą organizaciją ir numatomi kontrolės būdai, kad veikla būtų tikrinama pagal nustatytus standartus.

 Jie turi būti tikslūs, įgyvendinami, lengvai suprantami ir vykdomi.

 Planai turi būti lankstūs, kad aplinkybėms reikalaujant pokyčių, būtų vykdomi nesugriaunant bendro plano.

3. Planavimo metodologija

4. Planų sistema. Kiekvienoje įmonėje sukuriama planavimo sistema, apimanti planavimo objektų (veiklos ričių, padalinių, vykdytojų), planuojamų rodiklių nurodymą. Toliau nagrinėsiu tik planinės sistemos detalizavimą pagal valdomus gamybos ekonominius veiksnius. Kiti planavimo sistemos aspektai reikalauja specialaus nagrinėjimo.

Kiekviena gamykla kuria savo konkrečią planavimo sistemą, su konkrečiais plano skyriais ir planuojamaisiais rodikliais.

Galimi šie plano skyriai:

 Vystymo ir tyrimų planas. Čia numatomas naujų gaminių kūrimas, organizacijos plėtros planas. Už šiuos planus atsako aukščiausio lygio vadovai.

 Mokslinių tyrimų planas. Už juos atsako vidurinio lygio vadovai

 Operatyviniai planai. Už juos atsako žemiausio lygio vadovai

 Gamybos ekonominio efektyvumo didinimo planas. Čia yra numatomos priemonės, padedančios padidinti gamybos efektyvumą.

 Pardavimų planas. Numatomos pardavimų apimtys, kainos, pardavimų segmentai.

 Gamybos planavimas. Gaminiai paskirstomi padaliniams, apskaičiuojamas gamybinio pajėgumo panaudojimas.

 Kapitalinės statybos planas. Numatomas stambių priemonių diegimas, statybos.

 Gamtos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo planas. Čia numatomos priemonės, skatinančios saugoti ir racionaliai naudoti vandens bei mineralinius išteklius, saugoti oro baseiną.

 Aprūpinimo planas. Tai aprūpinimo materialiniais ištekliais planas.

 Personalo planas. Čia išskiriami darbo našumo, personalo ir darbo užmokesčio planai.

 Finansinis planas. Čia vertine išraiška apibendrinama visos įmonės veiklos rezultatai, apskaičiuojamas ir paskirstomas pelnas.

Didelę įtaką planavimo sistemai turi planavimo lygis pagal padalinius. Dabar, ugdant gamybinių padalinių savarankiškumą, iš esmės keičiasi planavimo sistema. Svarbiausias yra ne įmonės centralizuotas planavimas, bet atskirų padalinių išdalies savarankiškas veiklos planavimas. Čia padaliniams suteikiamas pelno, kaštų, ar valdymo centrų
atitinkamai planuojama jų veikla. Valdymo centrai užsiima bendro valdymo problemomis, ir jų veiklos efektyvumas vertinamas netiesiogiai – pagal jų vadovaujamų padalinių veiklos efektyvumą. Pavyzdžiui, aukščiausiojo lygio vadovų veikla gali būti vertinama pagal šiuos rodiklius: pelną, rentabilumą, kapitalo apyvartumą, darbuotojų išdirbį ir pan.

5. Planavimo objektai. Tai yra veiklos sritis, gamybos veiksniai ir pan, o planavimo subjektai tai yra vadovaujantis personalas, planavimo specialistai ir pan.

6. Informacinė bazė. Planavimas turi remtis patikima informacija, todėl įmonėje turi būti sukurta patikima informacinė bazė. Ją kuriant reikia laikytis šių pagrindinių principų:

 Turi būti sukurta planinių apyskaitinių rodiklių sistema, kuri teisingai rodytų susidariusią situaciją, būtų lengvai ir tiksliai apskaičiuojama.

Planinė sistema – tai ne pasiektojo lygio tąsa, tačiau pasiekta būklė vis dėlto vaidina labai svarbų vaidmenį planuojant. Pasiektosios būklės panaudojimas planavimui smerktinas tik tada, kai neatsižvelgiama į pasikeitusias vidaus ir išorės sąlygas.Kiekvienai sistemai yra būdinga plėtros inercija, kuri reiškiasi net ir tada, kai keitimo būtinumas yra akivaizdus. Kuo sistema didesnė, tuo ši inercija ryškesnė.

 Svarbų vaidmenį vaidina normatyvinė bazė. Ji turi būti moksliškai pagrįsta (apimties, struktūros ir sudarymo požiūriu), pažangi(atitikti bent vidutinius laimėjimus), atitikti rinkos pripažįstamas sąnaudas. Planavimo normatyvinę bazę sudaro ištisas normatyvų kompleksas.

 Ekspertinio vertinimo duomenys. Juos galima būtų sutapatinti su normomis. Skirtumas tas, kad normos dažniausiai nustatomos analitiniu skaičiuotiniu būdu, ekspertiniai vertinimai priskiriami patyrimo metodams.Kartais ekspertiniai duomenys gali būti labai tikslūs ir padėti planuotojui. Įmonės normatyvinė planavimo bazė įteisinama žurnaluose, kortelėse ir pan. Dėl šios bazės dydžio jos naudojimas yra labai komplikuotas. Todėl planavimo informacinės bazės saugojimui ir paieškai pasitelkiama automatizuota duomenų apdorojimo sistema.

7. Planavimo organizavimas. Planavimo funkcijos vykdymo organizavimą sąlygoja daug veiksnių. Tai yra:

 Įmonės dydis. Didelėje įmonėje valdymo funkcijos atliekamos specializuotų padalinių ir vykdytojų (strateginio planavimo, atskirų programų sudarymo ir valdymo, operatyvinio planavimo skyriuose). Priklausomai nuo priimtos planavimo koncepcijos gali būti skirtingas šios funkcijos centralizavimo ir decentralizavimo lygis. Planavimo funkcija gali būti centralizuota centriniame aparate, gali būti atliekama decentralizuotai atskiruose gamybos padaliniuose, arba gali būti taikoma mišri sistema (strateginis planavimas centralizuotas, taktinis ir operatyvinis – decentralizuotas). Mažose įmonėse specializacija dažnai netikslinga, ten dažniausiai vienas darbuotojas atlieka kelias valdymo funkcijas: planavimo, apskaitos ir kontrolės. Todėl ten planavimo funkciją gali atlikti apskaitos padalinys.

 Įmonės specializavimo lygis. Technologinė specializacija dažniausiai susijusi su centralizuotu planavimu, nes technologiškai specializuoti, susiję padaliniai negali būti savarankiški; kurti juose savarankiškus planavimo organus netikslinga. Remiantis daiktine ar regionine specializacija, kuriami pelno centrai, todėl planavimas dažnai decentralizuojamas.

 Planavimo, valdymo specialistų kvalifikacija ir nuostatos. Čia veikia personalinis veiksnys. Realiose struktūrose labai dažnai atskirų funkcijų vykdymas priskiriamas tam žmogui, kuris geriausiai tai sugeba atlikti, nesvarbu, kuriame skyriuje jis formaliai dirba. Labai svarbi vadovybės nuostata – planavimo koncepcija. Yra demokratinio – kolektyvinio planavimo šalininkų, kurie suteikia kolektyvams daugiau teisių, sprendžia daugelį klausimų kolegialiai. Yra autokratų, kuriems arčiau širdies centralizuoto planavimo modeliai.

 Informacijos apdorojimo metodas. Informacijos apdorojimo automatizuotos duomenų sistemos (ADAS) leidžia pritaikyti įmonėje iš esmės kitus organizavimo variantus. Nedidelėse įmonėse personalinių kompiuterių įdiegimas leidžia sumažinti informacijos apdorojimo gaišlumą ir sujungti anksčiau specializuotas darbo vietas. Didelėse įmonėse skaičiavimo tecnikos įdiegimas leidžia centralizuotai pateikti duomenis pagal visus reikalingus (sričių, padalinių, darbo vietų) pjūvius ir taip patenkinti decentralizuotų padalinių poreikius. Yra ir priešinga galimybė: decentralizuotos personalinius kompiuterius turinčios darbo vietos gali būti sujungtos į vientisą tinklą ir užtikrintas informacijos naudojimas bet kuriame gretutiniame kompiuteryje, t.y. nekeičiant decentralizuotos organizacinės struktūros, įgyvendinamas centralizavimo principas.

Šie teiginiai tvirtina, kad planavimo organizacinės struktūros gali būti labai įvairios ir priklauso ne tik nuo objektyvių sąlygų, bet ir nuo jas diegiančio personalo nuostatų. Sukurtosios struktūros dirba ne izoliuotos, bet glaudžiai susietos su kitomis tarnybomis ir visų bendradarbių kolektyvu.

Kai kurie dalykai (pvz., naujų gaminių diegimas, pardavimo apimčių analizė) daro didelę įtaką planams, tačiau šiuos uždavinius spręsti nebūtina vien planavimo tarnybai. Juos sprendžia atitinkami techniniai, marketingo skyriai. Planavimo skyrius
šių skyrių parengta medžiaga.

Į planavimo procesą svarbu įtraukti kuo daugiau bendradarbių; kiekvieno kolektyvo nario pastangos deramai vertinamos. Kolektyvas suaktyvinamas specialiomis priemonėmis.

1. Bendradarbiai skatinami pateikti darbo gerinimo pasiūlymus iš savo tiesioginio darbo ir planavimo ar kitų sričių. Įmonėse numatytos specialios formos, kurias užpildžius pateikiami pasiūlymai, numatyta jų svarstymo, vertinimo, stimuliavimo tvarka.

2. Pats planavimo procesas organizuojamas švytuoklės principu:

 Pagrindinės idėjos, kryptys suformuluojamos aukštesniu lygiu, atlikti pirminiai skaičiavimai pateikiami padaliniams svarstyti, padaliniai pateikia pasiūlymus ir, į juos atsižvelgus, planas koreguojamas, sudaromas galutinis jo variantas;

 Pradinį variantą galima formuoti ir padaliniuose, o po to apibendrinti jį aukštesniuose lygiuose.

Pasirinkus tinkamą įmonei planavimo realizavimo schemą, planavimo kokybė kur kas pagerėja.[4]

1.3. Planavimo fazės

Išskiriamos šios planavimo proceso fazės:

 Analizės fazė. Planavimas prasideda nuo planavimo objektui turinčių įtakos veiksnių išaiškinimo.Išaiškinami galimi plėtros rezervai. Labai svarbi informacijos rinkimo problema. Planai orientuoti į ateitį, todėl turima informacinė bazė turi būti koreguojama, išaiškinama, ar dabar susiklosčiusios tendencijos išliks ir ateityje.

 Tikslo nustatymo ir koregavimo fazė. Tikslas gali būti užsibrėtas, tačiau analizės metu išaiškėjusi reali situacija dažnai verčia jį koreguoti. Nereta ir tokia situacija, kai žinoma tik kryptis, o realus tikslas suformuluojamas tik atlikus analizę. Čia pasireiškia tikslo ir planavimo prieštaringumas ir kartu jų vienovė.

 Strategijos fazė. Žinant situaciją ir siekiamus tikslus, suformuluojamos kelios alternatyvinės jų pasiekimo strategijos, iš kurių atrenkama viena tinkamiausia

 Disponavimo fazė. Sudarytoji planų sistema aprūpinama reikalingais ištekliais, numatomi vykdytojai, terminai, kontrolės formos.[3]

1.4. Planų hierarchija

Planai rengiami įvairiuose organizacijos lygiuose, todėl juos galima išdėstyti pagal hierarchiją.(1.1pav.) Organizacijos paprastai valdomos pagal du pagrindinius planų tipus. Aukščiausio lygio vadovai sukuria strateginius planus ir apibrėžia pagrindinius organizacijos tikslus. Operatyviniai planai sudaromi iš detalių, kaip įgyvendinti tuos strateginius planus kasdienėje veikloje. Strateginiai ir operatyviniai planai susiję su esminiais santykiais, su kurių pagalba siekiama organizacijos tikslų. Strateginiai planai susiję su santykiais tarp žmonių organizacijose bei su žmonėmis, dirbančiais kitose organizacijose. Operatyviniai planai susiję su žmonių santykiais vienos organizacijos viduje. Ir strateginiai ir operatyviniai planai sudaromi bei įgyvendinami hierarchiškai.{5}

Svarbu apibrėžti verslo siekius ir misiją. Tai gana sunku, tačiau labai svarbu, nes tuomet lengviau nustatyti aiškius ir tikroviškus uždavinius, strategiją ir planus.

Tikslai suteikia organizacijos veiklai kryptingumą. Jie apibrėžia gaires, kuriomis paremti smulkesni konkretūs planai. Juos sudaro siekiai, misija ir uždaviniai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2501 žodžiai iš 8296 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.