Įvadas
Nuo seno žmonės stengėsi numatyti savo ateitį, kūrė įvairius planus. Senovėje jie buvo vadinami burtininkais, žyniais. Vėliau atsirado planuotojai, gerai išmanantys šią specifinę veiklos sritį. Visi žino, kad tik gerai suplanuotas ir apgalvotas darbas duoda rezultatų. Tad šio referato tikslas susipažinti su planavimu, planų įvairovėmis, taip pat atskleisti skirtumus, kuriuos įžvelgiau analizuodama šią temą.
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas apskritai yra planavimas. Skirtingi autoriai pateikia kiek skirtingus apibrėžimus. Pagal James A. F. Stoner „planavimas – ypatinga sprendimų rūšis, nukreipta į konkrečią ateitį, kurios savo organizacijai trokšta vadovai “. Tuo tarpu F.S.Butkus teigia, kad „planavimas – tai priėmus vadybos sprendimą, pirmasis vadybos ciklo veiksmas siekiant, kad tas sprendimas būtų pavaldinių pastangomis įgyvendintas“ . Mano manymu, geriausiai planavimą apibūdina N. Paliulis ir E. Chlivickas: „planavimas numato kokie turi būti organizacijos tikslai ir ką turi daryti jos nariai norėdami juos pasiekti. Iš esmės tai yra pasiruošimas rytdienai, apibrėžimas to, ko organizacijai reikia ir kaip tai pasiekti“ .
Pradėjus analizuoti planavimą, iš karto dėmesys krypo į tai, kad skirtingi autoriai pateikia kiek kitokius planavimo proceso etapus. E. Bagdonas ir E. Kazlauskienė išskiria tik keturis etapus :
1. Situacijos įvertinimas.
2. Alternatyvų išaiškinimas.
3. Alternatyvų įvertinimas.
4. Apsisprendimas.
Tuo tarpu M. Jėčiuvienė išskiria penkis etapus :
1. Analizės (kur mes esame dabar?).
2. Prognozės (kur galime būti?).
3. Uždavinių (kur turime būti?).
4. Planų (kaip mums tą pasiekti?).
5. Kontrolės (kaip sužinosime, ką pasiekėme?).
N. Paliulis ir E. Chlivickas knygoje „Vadybos pagrindai“ (76psl.) rašo, kad planavimo rezultatai duos naudą tik tada kaip įmonės veiklos orientyrai ir rodikliai, jei jie bus tarpusavyje susieti ir vieningi pagal turinį. Pagrindinė nuostata struktūrizuojant ir tvarkant planavimo rezultatus yra – planas. Ši nuostata atspindi ir pagrindinius planavimo etapus:
1. Tikslų formulavimas, politikos, strategijos pagrindinių tarpinių uždavinių, pagrindinių prielaidų ir kt. nustatymas.
2. Ilgalaikio (daugiau kaip trejų metų) ir trumpalaikio (metinio ir trumpesnių) planų formavimas projektų ir pagrindinių padalinių lygiu.
3. Plano analizavimas biudžeto ir analizės grupėse.
4. Plano nagrinėjimas aukščiausioje įmonės valdymo struktūroje.
5. Galutinis plano nagrinėjimas ir priėmimas.
B. Melnikas, A. Jakubavičius, R. Strazdas išskiria dar detalesnius planavimo etapus : padėties analizė, prognozė, misijos formavimas, tikslo formulavimas, strategijos numatymas, taktikos parengimas, biudžeto formavimas(1pav.). Mano manymu, šie išskirti etapai yra paprasčiausi ir aiškiausi, tačiau norint pasiekti geresnių rezultatų reikėtų parašyti planą ir viską planuoti taip, kaip siūlo N. Paliulis ir E. Chlivickas.
Dabar reikėtų išsiaiškinti, kokie yra planavimo modeliai. James A. F. Stoner išskiria tik du planavimo modelius, tai strateginį ir operatyvinį planavimą. N. Paliulis ir E. Chlivickas išskiria tris planavimo modelius :
1. Strateginis planavimas (yra atliekamas aukščiausiu valdymo lygiu) – tai mėginimas pažvelgti į pagrindines organizacijos sudėtines dalis iš ilgalaikės perspektyvos; įvertinti, kokios tendencijos gali egzistuoti jos aplinkoje. Pagrindinis uždavinys – numatyti, kaip organizacija elgsis savo „rinkos nišoje“ .
2. Taktinis planavimas (vidutiniu lygiu) – nustatomi tarpiniai tikslai siekiant strateginių tikslų. Taktinis planavimas iš esmės siejamas su strateginiu. Skirtingų padalinių vadovų atsakomybė taktinio planavimo atžvilgiu yra ta, kad į planavimą būtų įtrauktos idėjos, kurios susiformavo strateginio planavimo metu.
3. Operatyvinis planavimas (žemesniu lygiu) – tai yra planavimo pagrindų pagrindas. Kiekvienas vadovas operatyvinio plano pagrindu formuoja kasdieninę trumpalaikę taktiką, kuri užtikrintų visų veiksmų teisingumą, nustatytų stiprias bei silpnas organizacijos funkcionavimo puses.
F. S. Butkus skiria planavimą :
1. pagal būsimosios veiklos kryptis, tai trajektorinis planavimas. Būdingi bruožai: kryptis nustatoma daugiau remiantis organizacijos vidinės sandaros ir veiklos organizavimo pagrindais, organizacijos veiklos erdvė sunkiai apibrėžiama, užduotis suprantama labai plačiai, planuojama kartu su veikla, planai intuityvūs, kiekybiškai sunkiai įvertinami. Toks planavimas labiau tinka, kai organizacijos aplinka smarkiai keičiasi, sudėtinga ir sunkai įvertinama.
2. pagal konkrečius uždavinius, tai taškinis planavimas. Būdingi bruožai: uždaviniai technologiški, aiškus jų sprendimo būdas, jie nukreipti į išorinius organizacijos veiklą lemiančius veiksnius, planai racionalūs, uždaviniai aiškūs, tikslūs ir išmatuojami. Toks planavimas labiau tinka, kai aplinka yra paprasta, pastovi ar nusakomai kintanti, kurios būklė gali būti aiškiai ir tiksliai įvertinta, kai sistema gali būti nagrinėjama remiantis uždaros sistemos modeliu, o valdymas yra artimas mechanistiniam, kai organizacijos nariai mėgsta aiškumą, apibrėžtumą, tikslumą.