Mėnulis – Žemės palydovas
Mėnulis – vienintelis natūralus Žemės palydovas ir kol kas vienintelis dangaus kūnas, kurį aplankė žmogus. Pirmieji ant Mėnulio paviršiaus nužengė Nylas Armstrongas ir Edvinas Oldrinas. Tai įvyko 1969 m. liepos 21 d.
Mėnulis skrieja aplink Žemę gana ekscentriška orbita, o jo vidutinis nuotolis lygus 384 400 km. Dabar Mėnulis apskrieja Žemę per 27,3 paras. Per lygiai tokį pat laiką jis apsisuka apie savo ašį. Todėl iš Žemės matoma visada ta pati Mėnulio pusė.
Mėnulis labai mažai skiriasi nuo taisyklingo 1738 km spindulio rutulio (1/4 Žemės spindulio). Jo masė 81,3 karto mažesnė už Žemės masę, vidutinis tankis lygus 3340 kg/m3. Laisvojo kritimo pagreitis Mėnulyje 1,6 m/s2, antrasis kosminis greitis – 2,4 km/s.
Mėnulis susidarė prieš 4,6 milijardo metų. Tačiau kaip vis tai vyko – dar mįslė.
Marso palydovai
Marsas turi du mažus netaisyklingos formos (pailgus) palydovus, vadinamus Fobu ir Deimu. Jie matyti tik pro didelį teleskopą. Fobas (27x21x19 km) skrieja 9400 km atstumu nuo Marso centro, Deimas (15x12x11 km) -23500 km atstumu. Abu skrieja beveik planetos pusiaujo plokštumoje ir visą laiką atsukę į ją vieną šoną. Palydovai išmarginti kraterių daug smarkiau negu pats Marsas. Fobe yra krateris, kurio skersmuo net 10 km. Krateriai Marso palydovuose aiškiai rodo jų smūginę kilmę, nes mažuose kūnuose vulkaninė veikla neįmanoma. Abu palydovai labai tamsūs – atspindi vos du procentus šviesos. Tai, matyt, yra asteroidų tipo kūnai. Fobą dengia maždaug metro storio smulkių dulkelių sluoksnis.
Jupiterio palydovai
Iki 2003 m. vidurio rasta 61 Jupiterio palydovas. Jie skrieja tarp 0,13 ir 28 mln. km nuo planetos centro. Trys palydovai, Ganimedas, Kalista ir Ija didesni už Mėnulį, o Europa truputį mažesnė už jį. Ganimedas apskritai yra didžiausias palydovas visoje Saulės sistemoje: jis dydžiu pralenkia net Merkurijų. Šiuos keturis didžiuosius Jupiterio palydovus atrado G. Galilėjus, nes jie matomi pro mažą teleskopą ar žiūroną. Galilėjaus palydovų rikiuotė tokia: arčiausiai planetos yra Ija, toliau Europa, Ganimedas ir Kalista. Kiti Jupiterio palydovai daug mažesni (nuo200 iki 1 km) ir, matyt, nesferiški.
Didieji Jupiterio palydovai skrieja planetos pusiaujo plokštumoje beveik apskritiminėmis orbitomis tiesiogine, t. y. planetos sukimosi apie ašį kryptimi. Šių palydovų apskriejimo aplink planetą periodas sutampa su apsisukimo apie ašį periodu. Taigi jie skrieja aplink Jupiterį atsigręžę į jį visada ta pačia puse.
Didžiųjų palydovų vidutinis tankis mažėja tolstant nuo Jupiterio, bet visų yra didesnis už pačios planetos vidutinį tankį. Štai Ijos vidutinis tankis 3570 kg/m3, o Kalistos – jau 1850 kg/m3. Tatai rodo, kad jų vidus nėra vienodas. Ne mažiau įvairūs ir šių palydovų paviršiai.
Ija (skersmuo 3640 km) – unikalus palydovas. Jo paviršiuje tarpplanetiniai erdvėlaiviai aptiko apie 300 kelių kilometrų aukščio veikiančių ugnikalnių, iš kurių dideliu greičiu išmestos dujos ir dulkės pakyla iki 200 ir daugiau km. Tai pirmieji aktyvūs vulkanai, rasti už Žemės ribų. Nuotraukose dar matyti dešimtys tuo tarpu neveikiančių kalderų. Vulkanų paskleistos sieros dioksido dujos aukštai stingsta ir šerkšnu krinta ant paviršiaus. Pro vulkanų kraterių žiotis liejasi išsilydžiusi siera ir jos junginiai, kurie nudažo palydovo paviršių oranžine spalva. Išsiliejusos sieringos lavos ežerai ir nusėdusios vulkaninės dulkės visą laiką keičia Ijos paviršių. Lava užlieja smūginius kraterius, ir jų nematyti.
Iją turėtų sudaryti gana metalinis branduolys, karšta išsilydžiusi silikatų mantija ir plona vulkaninių nuosėdų užklota pluta. Ijoje vandens nėra. Pagrindinės Ijos gelmių įkaitimo priežastys, galimas daiktas, yra dvi: Jupiterio, Ganimedo ir kaimynės Europos potvyninių jėgų sukeliamos deformacijos bei elektros srovės, atsirandančios palydovui skriejant stipriame Jupiterio magnetiniame lauke. Ija turi labai retą vulkaninės kilmės atmosferą: aptikta (be sieros dioksido) natrio, kalio, deguonies ir sieros atomų. Be to, išilgai palydovo orbitos išsibarstę sieros ir deguonies jonai. Kai Ija pasislepia Jupiterio šešėlyje , matomas jos dujinio apvalkalo silpnas įvairiaspalvis švytėjimas. Jį žadina energingos Jupiterio radiacijos juostų dalelės ir elektringų dalelių srautai, jungiantys Iją su Jupiterio jonosfera. Ija neturi savo dipolinio magnetinio lauko.