Platonas
5 (100%) 1 vote

Platonas

1121

Įvadas

Valstybės valdymo formos yra visuotinių ginčų ir diskusijų objektas. Šis ginčas užgimė tik atsiradus valstybei. Kokia yra ir turi būti valstybė- šie ir kiti klausimai yra dažnai analizuojami spaudoje, žiniasklaidoje. Diskutuojami įvairūs valstybinės santvarkos modeliai, demokratijos privalumai ir trūkumai. Kiekvienas savaip apibrėžia ir įsivaizduoja idealią valstybę. Politiko ir žemdirbio ar verslininko pasaulėžiūra ir požiūris į valstybę skiriasi iš esmės. Jau senovės Graikijoje filosofai tyrinėjo valstybę kaip valdymo modelį, ieškojo pačio geriausio sprendimo. Pats žymiausias iš tų laikų išlikęs veikalas yra Platono- Valstybė. Šioje knygoje randame daugelį netgi nūdienai aktualių pasvarstymų, minčių ir pastebėjimų. Savo darbe nagrinėju tobulos valstybės sampratą, valdžios padalijimą, užsienio politikos veikimo būdus. Darbas rašomas remiantis Platono veikalu „Valstybė“, ketvirtąja knyga.

Valstybės sargybiniai

Valstybės sargybinius reikia suprasti kaip žmones, kurie valdo šalį, ją saugo nuo išorės ir vidaus priešų. Kitaip tariant šiais laikais tai būtų paprasčiausi valdininkai, biurokratai. Valstybės tarnyba visais laikais buvo siejama su prestižu. Garbė buvo dalyvauti savo valstybės valdyme. Mūsų krašte dalyvavimas valdyme dažnai suprantamas kaip savo paties poreikių tekinimas, savo gerbūvio siekimas. Juk pirma patekęs į valdžią žmogus siekia gerinti savo padėtį, kuo daugiau užsidirbti ir ne visada pačiais teisingiausiais būdais. Kalbu apie visuomenėje išsikerojusią nuomonę, kad visi žmonės, dirbantys valstybės aparate yra korumpuoti ir savo darbą atlieka prastai. Tam matyt pagrindo duoda iškilę politiniai skandalai ir asmeninė žmonių patirtis. Tarpukario Lietuvoje valstybės tarnautojas gaudavo minimalų atlyginimą ir buvo priverstas imtis kitokios veiklos, kuri jį galėdavo išlaikyti. Nepaisant to, kiekvienas žmogus laikė garbe tarnauti valstybei ir pavestus darbus visada atlikdavo kruopščiai ir sąžiningai. Platonas kalba apie panašią situaciją senovės Graikijoje, kai valstybės sargybiniai dirbti turi tik už pavalgymą, negali išlaidauti ir panašiai. Tobulos valstybės sargybiniai yra jau savaime laimingi, nes jie saugo tobulą valstybę. Kuriama valstybė nesiekia padaryti kurį nors sluoksnį laimingu, bet norima, kad visi gyventojai būtų laimingi. Platonas kalba apie darbų pasiskirstymą. Pateiktame pavyzdyje apie žemdirbius ir amatininkus teigiama, kad žemdirbiams apsikarsčius auksu, leidus dirbti savo žemę tik savo paties malonumui, puodžiams įsitaisius prie vyno, puotaujant- žemdirbys nebebūtų žemdirbiu o amatininkas amatininku. Tačiau valstybei iš to mažai žalos ar naudos. Kaip ir nėra žalos, jeigu batsiuvys dėsis tuo, kuo visai nėra ir imsis žiesti kiaurus puodus, kadangi nieko apie tai neišmano. Tačiau jeigu taip elgsis įstatymų ir valstybės sargybiniai, tuomet ištiks didžiulė nelaimė. Jie pražudys visą valstybę, o patys įsitaisys gerai ir klestės kitų sąskaita. „Jei mes sargybinius padarysime tikrais sargybiniais tai jie jokiu būdu nekenks valstybei“- (1, p 136).

Manome, kad Platono mintys yra aktualios ir šiandieną. Valstybės sargybiniai, arba tarnautojai gali būti laimingi. Tačiau tai pasiekti sunku. Sunku todėl, kad jeigu tik valdžios atstovai turės jaukius namus, gerus atlyginimus ir socialines garantijas- tuomet tai nebebus ideali valstybė. Jeigu kita visuomenės dalis skursta, o valdžia rūpinasi tik naujų automobilių pirkimu ar vilų statymu- tuomet tai neatitiks idealios valstybės. Jeigu imtume analizuoti darbo rinką Lietuvoje, tuomet pamatysime, kad valstybiniame sektoriuje atlyginimai yra stabiliausi, mokami laiku, darbo krūvis paprastai nėra didelis. Tuo tarpu privačiame sektoriuje pasitaiko dažni darbuotojų išnaudojimo, mokesčių slėpimo atvejai. Todėl turėti valstybės tarnybą yra didžiulis privalumas. Valstybinėje tarnyboje sunkiau žmogų atleisti, čia yra paisoma darbo ir poilsio rėžimas bei daugelis kitų bet kuriam žmogui svarbių dalykų. Todėl manau galima teigti, kad valstybės sargybiniai yra laimingi, tačiau tobulos valstybės atveju jie nebūtų laimingi, kadangi negalima išskirti vieno kurio sektoriaus, sluoksnio ar klasės.

Turto ir neturto poveikis

Turto ir neturto poveikis žmonėms yra matomas kasdieniniame gyvenime. Platonas pateikia keletą pavyzdžių. Praturtėjęs puodžius nenorės rūpintis savo amatu. Jis taps vis tingesnis ir išpuiks. Taip jis taps tik blogesniu puodžiumi. Tačiau neturtas irgi yra problema. Juk jeigu tas pats puodžius neturės pinigų įsigyti savo puodų gaminimui, jo gaminiai bus prasti, negalės mokyti mokinių. Ir dėl neturto ir turto tampa prastesni patys amatininkai ir jų gaminiai. Toliau Platonas kalba apie valstybės sargybinių funkcijas tokioje situacijoje. Jie turi stebėti, kad turtas ir neturtas neprasiveržtų į valstybę. Nes vienas iš jų gimdo ištižimą, tinginystę, o kitas gali privesti iki niekšiškumo ir piktadarysčių. Turtas žmones išpuikina, jie nebenori dirbti, ima mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais ir gyvena tik šia diena. Tačiau turtas nebūtinai atneša tik blogį. Tas pats amatininkas praturtėjęs gali pasukti kitu keliu. Užuot ilsėjęsis ir lėbavę jis gali plėsti gaminių gamybą, priimti daugiau mokinių,
tiekti prekes užsieniui- taip dar labiau turtėti ir tobulinti savo amato žinias. Taip būtų geriau, negu neturto spaudžiamam, bei alkanam žmogui nusikalsti.

Daug yra pasaulyje žmonių, kurie netgi ir turėdami gerų sumanymų, kurie galėtų atnešti didžiulę naudą visam pasauliui- jie tų sumanymų paprasčiausiai neįvykdo, kadangi neturi tam pinigų. Tai išties labai didelė problema. Šiuolaikinė visuomenė tai bando spręsti. Jeigu turite verslo planą, sugalvojote kažką tikrai originalaus, galite gauti pradiniam kapitalui paskolą. Tačiau čia slypi dar daugybė sunkumų. Netgi jei gausite paskolą, reikalingas bus laiduotojas, kuris jus užtartų ar gražintų skolą nesėkmės atveju. O kiek yra paprastesnių atvejų, kai nereikalingi dideli kapitalo įdėjimai, bet skurdas sutrukdo siekti svajonių. Jeigu vaikas turi idealius muzikinius gebėjimus, bet tėvai jo neišgali leisti į privačias muzikos pamokas, ar pirkti brangius instrumentus- tuomet vaiko gebėjimai, talentai žūsta net jiems neprasiskleidus visu savo gražumu. Kartais atsiranda žmonių, kurie priima tokius vaikus ir jiems padeda lavinti gabumus. Istorijoje daugybė atvejų, kai vaikai, gabūs ir imlūs matematikai ar literatūrai meta mokslus ir eina sau ir savo tėvams ar broliams ir seserims duonos uždirbti.

Turto ir neturto poveikis yra milžiniškas. Jis skatina karų, nesantaikos atsiradimą. Vadinamojo vidutinio sluoksnio atstovų yra labai mažai. O šis sluoksnis yra valstybės stabilumo ir demokratijos garantas. Yra sakoma- padėkime vargšams, kad išgelbėtume turtinguosius. Skamba keistai, tačiau čia yra dalis tiesos. Jeigu visas pasaulio turtas koncentruojasi kelių žmonių rankose, o kita dalis, kuri yra žymiai didesnė alksta ir skursta- tai susivienijusi varguomenė nušluos turtinguosius. Sugriaus fabrikus ir tiltus, elektros įrengimus, nes vis vien neturi lėšų jais naudotis. Todėl turtuoliai negali visą pelną pasiimti sau, turi mokėti atlyginimus, tam ir yra nustatomi minimumai ir kiti atlygio vienetai, kad žmogus galėtų išgyventi kukliai, kad nesukiltų prieš turtuolius. Susivienijusi neturtingųjų dalis bus pati galingiausia jėga. Todėl turtingieji kartas nuo karto turi savo pinigų išleisti bendruomenės projektams, tai suprantama kaip mažas mokestis už galimybę naudotis savo asmeniniais turtais.

Užsienio politikoje tobula valstybė yra tiesiog nepralenkiama diplomatė. Silpna, neturtinga valstybė gali atsilaikyti prieš kelis kartus už ją galingesnę, turtingesnę valstybę. Tačiau tam turi pasitarnaut ir puikiai išmanyti diplomatiją valstybės sargai.

Vienas gerai išsimankštinęs, užsigrūdinęs karys gali įveikti du išlepusius, persivalgiusius ir tingius karius. Romos imperija sužlugo, kadangi nebepajėgė kovoti su daug menkesnėmis, prastai organizuotomis barbarų gentimis. Romos kariai labiau mėgo lėbauti ir gerti, negu aktyvias ir daug jėgų reikalaujančias treniruotes. Tokius karius lengva įveikti.

Yra dar kitas būdas, kuris gali padėti kovoje su turtingomis užsienio valstybėmis. Tai mano minėtoji diplomatija. Jeigu užpuola dvi valstybės, reikia nusiųsti pasiuntinius į vieną pasirinktąją. Pasiuntiniai pasakytų visą teisybę, kad kovojanti ir užpulta valstybė neturi aukso nei sidabro, nes jiems tai uždrausta. O jeigu anie, turtingieji prisidės pri vargšų kovos, tai visas karo laimikis atiteks turtingiesiems. Taip iš priešo galima įgyti sąjungininką. Vytautas didysis šį metodą panaudojo praktiškai gindamas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo kryžiuočių ordino antpuolių. Lietuvius puldinėdavo ne tik kryžiuočiai, bet ir karaimai. Tuomet Vytautas pasiūlė vykti kartui karo žygi ir plėšti turtingesnes Vokietijos žemes. Tai tik mažas pavyzdys, kaip galima priešą paversti draugu.

Idealios valstybės užsienio politikos tikslai yra nekonfliktuoti su kaimynėmis, valdovai esamą valstybę turi plėsti iki pačio optimaliausio dydžio- „Valstybę galima didinti tol, kol ji išlieka vieninga, bet ne daugiau“- (1, p. 139). Valstybės sargybiniai turi žiūrėti, kad valstybė nebūtų pernelyg maža ar pernelyg didelė. Ji turi būti pakankamo dydžio ir vieninga. Didelę valstybę sunku administruoti, negalima viską sužiūrėti ir taip prarandama vienybė.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1493 žodžiai iš 2887 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.