Platonas apie sielų persikūnijimus
5 (100%) 1 vote

Platonas apie sielų persikūnijimus



“Platonas apie sielų persikūnijimus”

“Platonas apie sielų persikūnijimus”

“Asmenybė, kurioje įsikūnijimo kiekvienas mūsų, yra nepaprastai sena, užgrūdinta daugelio gyvenimo laužų žaizdruose”

H. R. Haggard

Visa žmonijos istorija yra amžina kova su mirtimi. Kiekvieną kartą, kai žmogus ryžtasi aukai, ar žygdarbiui, jis įrodo, kad gyvena ne mirčiai, bet nemirtingumui. Ateitis priklauso ne tiems, kurie laiko save būties nuomininkais, o tiems, kurie tiki esą būties šeimininkai. Tie, kurie mąsto ir jaučia sielos kuždesį, žino ir sako: artėjame prie naujo supratimo, prie naujos mąstysenos. Reinkarnacija- sielų persikūnijimą ir atgimimą naujam gyvenimui – IV amžiuje prieš mūsų erą pripažino dar Platonas, juo domėjosi ir savo tikėjimą grindė budistai ir indusai, jį pripažino ankstyvoji krikščionybė, įvairių Graikijos ir Romos filosofijos mokyklų atstovai bei dabarties filosofai, bet Naujajame Testamente apie ją neužsimenama nė žodžiu. Bet ar gali ja tikėti krikščionis? Daugelis katalikų kategoriškai atmeta bet kokią mintį apie sielos persikėlimą į kitą kūną.Tvirtindami, jog tai prieštarautų Kristaus ir Bažnyčios mokymui. Tačiau paradoksas: skelbiamos tiesos anaiptol nėra naujos, o senos kaip pasaulis.

Taigi reinkarnaciją tikėjo Antikos graikai, Platonas rėmėsi šia teorija savo sielos nemirtingumo koncepcijoje.

“Kas žino

aš gyvenimas nėra mirtis

o mirtis – gyvenimas?”

Platonas “Georgijus”.

Platonas – idealistinės filosofijos Europoje pradininkas. Giliamintėje jo sistemoje graikų filosofiniai apmąstymai pasiekė, ko gero, nepraaugtas aukštumas. Jis sukūrė visą apimančią būties sistemą “mokymą apie idėjas”. Atskyręs du pasaulius – idėjų ir realų daiktų pasaulį, ir atskleisdamas idėjų pasaulį žmogaus sąmonėje, teigia, kad aukštesniojoje Dieviškoje sąmonėje glūdi visos būties idėjos. Pasaulis – tai Dieviškojo proto amžinų idėjų harmonija. Žmogus, kaip aukščiausia gyvybės forma, sujungia savyje protą ir idėjas su kūniškaisiais reiškiniais ir kartu su pasauliu nuolat kinta, pereidami iš vienos būties formos į kitą.

Taigi kūnas miršta, o siela nemirtinga. Ji vėl grįžta į žemę. Kaip, kokiu būdu ji tai daro? Atsakydami į šį klausimą, Rytų tikėjimai, teigia, kad siela kitą kartą ne būtinai įsikūnija žmoguje, kad ji gali atgimti kaip augalas ar gyvulys. Vakarų pasaulio renikarnatoriai šią problemą siauriau aiškina: žmogus yra žmogus, jis niekada nepavirs gyvuliu. reinkarnacijos sąvoka sutinkama beveik visose religijose ir pačiose nesuprantamiausiose, ir labiausiai filosofiškai pagrįstose. Tai buvo kertinis akmuo. Pitagoriečių mokyme pasak jo žmogaus siela esanti savarankiška būtis, kuri dėl kažkokio nusikaltimo buvusi uždaryta kūno kalėjime. Pitagoriečiai sakė, kad dalis nusikaltusių sielų turinčios atlikti bausmę Tartuose – požemio pasaulio Hado gelmėse, o dalis pereiti apsivalymo išbandymus žmonių kūnuose. Toks sielų keliavimas ir esanti reinkarnacija. Platoniškoji kosmologinė teologija glaudžiai siejasi su aiškia sielos nemirtingumo idėja, ji neatskiriama nuo apvalančiojo sielos persikūnijimo. Apie tai Platonas, dažniausiai savo mokytojo Sokrato lūpomis, kalba visuose pagrindiniuose savo dialoguose. Tikrąją žmogaus esmę sudaranti siela yra pirminė kūno atžvilgiu. Pirminėje savo būsenoje ji sudaro dalį Pasaulinės Sielos ir klajoja amžinų ir nekintančių idėjų pasaulyje. Ji suteikia kūnui, anot Platono, sielos kalėjimui gyvybę; kūnui mirus, siela nuo jo atsiskirianti: “sielos nuėjusios ten, pabūva ir paskui grįžta čionai, ir vėl gimsta” (Fedonas). Reinkarnacijos doktrina skelbia: gyvename ir mirštame ne vieną kartą, o daug kartų, gimimų ir mirimų grandinė panaši į dienos ir nakties kaitą. Tai be galo ilgas procesas, kurio pagrindu ir vyksta tikras vidinis žmogaus tapsmas: jis auga ir bręsta, sąmonėje iki visiško atsiskleidimo, iki kosminės Dieviškosios Sąmonės. Tik išsivystę iki Dieviškosios Sąmonės, patenkame “Dievo Karalystėn”. Šia prasme ir suprantame, kad Dievas yra visame kame, ir mumyse, nes be šios Energijos nieko ir nebūtų tuo proceso metu dvasia mokosi vis efektyviau reikštis per materiją ir ją valdyti. Tai ir yra dvasios evoliucija. Ne pati dvasia tobulėja, bet jos sugebėjimas pasireikšti per materiją, nes dvasia būdama “Dievo” savaime yra tobula. Tai tas grynasis pradas mumyse, tas tikrasis Aš, kurį visi – vieni dažniau, kiti rečiau – jaučiame.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 729 žodžiai iš 2204 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.