Platonas ir popperis palyginimas
5 (100%) 1 vote

Platonas ir popperis palyginimas

Turinys 2

Įvadas 3

1 Platono pažinimo ir idėjų teorija 5

2 K. R. Popperio pasaulis 3 8

3 Panašumai ir skirtumai 13

3.1 Tiesa 13

3.2 Objektyvumas ir realizmas 13

3.3 Metodas 16

3.4 Žinojimo genezė 18

3.5 Sąvokos 20

4 Teorijų pritaikymas 21

Išvados 23

Literatūros sąrašas 24

Įvadas

Karlas Popperis savo filosofijoje teigė būtinumą ieškoti ir iškelti kuo drąsesnes hipotezes. Tai darė ir jis pats neigdamas indukciją kaip mokslo metodą ar teigdamas, kad vienintelis mokslo metodas yra „bandymų ir klaidų“ metodas, kurį filosofas taikė ne tik savo mokslo, bet ir socialinėje filosofijoje. Ir kai pagaliau Popperis paskelbė pasaulio 3* teoriją, kuri daugeliui priminė jau Platono skelbtąją idėjų teoriją, daugelis pamanė, kad tai tėra senatvės kliedesiai.

Popperis yra vienas paskutiniųjų pasaulinio garso filosofų, Platonas savo ruožtu – vienas pirmųjų. Juos abu skiria daugiau nei du tūkstančiai metų, todėl visai nenuostabu būtų, kad disponuodami kardinaliai skirtinga patirtimi bei pasaulėžiūra, jie abu turėjo sukurti itin skirtingas teorijas apie objektyvų žinojimą. Tačiau abiejų jų teorijos buvo sulygintos, ir pats Popperis teigia, kad tarp jo ir Platono panašumo vis dėlto esama. Todėl bandyti įžvelgti panašumus ir skirtumus tarp teorijų, kurias skiria beveik visas Vakarų filosofijos laikotarpis, būtų be galo įdomu.

Betyrinėjant abiejų filosofų teorijas iškilo nemažai klausimų. Visų pirma – kodėl iš viso abiem filosofams prireikė pasaulio, pažymėto predikatu – „objektyvus žinojimas“? Kaip atrodo abiejų filosofų objektyvaus žinojimo pasauliai? Kokių kitų mąstytojų mintys buvo panaudotos kuriant šias teorijas? Koks yra tiems pasauliams iškeltas tikslas? Kokia pasaulių paskirtis? Koks yra pasaulių ontologinis statusas? Epistemologinis? Ar šie pasauliai nepriklausomi? Kokiais metodais yra pažįstami ar kuriami šie pasauliai? Kokiais principais vystosi šie pasauliai, o jei nesivysto, tai kodėl? Galiausiai, kokią vietą Platono idėjų ir Popperio pasaulio 3 teorijos užima tarp kitų šių filosofų idėjų? Ar jos organiškai įsilieja į jų siūlytą pažinimo ar mokslo interpretaciją?

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus buvo remiamasi įvairia literatūra. Popperio pasaulio 3 problema buvo tiriama labiausiai remiantis jo paties darbais: „Objektyvus žinojimas“ (1995), paskelbtu 1972 metais; autobiografija (1992), parašyta 1976 metais bei Popperio paskaitų medžiaga (1996), išleista 1994 metais. Tai sąlygojo konkretus ir sistemingas filosofo teorijos išdėstymas jo paties darbuose bei faktas, kad dar nėra ypatingai daug kritinės literatūros, ypač Lietuvoje, apie Popperio pasaulį 3, nes ši idėja nėra labai populiari ir daugelis į ją žvelgia skeptiškai bei linkę svarstyti Popperio idėjas be jos.

Aiškinantis Platoną remtasi buvo jo paties kūryba – „Valstybe“ (2000b), „Faidru“ (1996), „Teatetu“ (1970b), „Timajumi“ (1995), „Faidonu“ (1998), „Puota“ (2000a) bei „Parmenidu“ (1970a), tačiau visgi didesnis dėmesys buvo skirtas kritinei literatūrai, ypač tai, kuri išryškindavo idėjų teorijos bruožus, visų pirma todėl, kad tiesiog esama daugiau tokios literatūros, o ir todėl, kad visgi Popperis, o ne Platonas, yra šio darbo pagrindinis tyrimo objektas.

Iš kritinės literatūros tiek apie Popperį, tiek Platoną, labiausiai buvo remtasi lietuvių tyrinėjimais, ypač paskelbtaisiais „Problemose“: V. Burovo (1979), S. Jankausko (1987, 1983, 1993), J. Karoso (1979), E. Nekrašo (1977a, 1977b), A. Plėšnio (1984) ir V. Valevičiaus (1987) straipsniai. Apie Platono idėjų teoriją buvo pasiskaityta ir E. Taylor‘o (1960) bei A. F. Losevo (1990, 1991, 1993) darbuose. Informacija apie A. Tarski, stoikų, B.Bolzano ir G. Frege‘s pažiūras buvo paimta iš D. Baltzly (2000), A. Gupta (1998), A. Heck‘o (1998), W. Künne (1998), D. Sedley (1998) ir E. Zalta (2002) straipsnių. Kai kurių Platono vartojamų terminų reikšmės buvo peržvelgtos senosios graikų kalbos žodyne (Liddel, Scott 1996).1 Platono pažinimo ir idėjų teorija

Pagrindinė tiek ankstyvosios, tiek klasikinės antikos filosofijos problema buvo būties pradų paieškos. Šio nusistatymo nepakeitė net Sokrato bei sofistų perėjimas nuo natūrfilosofijos prie etikos ir humanizmo, nuo būties tyrimo prie žmogaus tyrimo. Platonas, nors ir žymėdamas kokybiškai kitokį laikotarpį, nepajėgė atsiskirti nuo Jonijos filosofų problematikos, tačiau būtį aiškino ne penkiais gamtos elementais, kaip tai darė pastarieji, o savo atrastaisiais principais, kurie galėjo pateikti atsakymus į klausimus jau ne tik apie būtį, bet kartu ir apie žmogų. Norint ištirti bet kurį dalyką ar reiškinį, teigė Platonas, reikia parodyti jo prigimtį (Platonas 1996: 271a). Tam, kad šią prigimtį parodytų Platonas ir pristato idėjų teoriją.

Ieškodamas pradų Platonas manė, kaip ir kai kurie ankstesni antikos filosofai, kad tai turi būti nekintančios esybės, o matydamas nuolat kintantį juslinį pasaulį galvojo, kad šio pasaulio pažinimo procese įgytos žinios nėra tikros. Tik suradęs tikrąjį žinojimą, t. y. pažindamas esybes, kurios nekinta, Platonas tikėjosi įgyti tikrąjį, visuotinį ir objektyvų žinojimą.

Visą pažinimą Platonas dalina į dvi nelygias dalis, kurios žymi sielos būsenas. Pirmoji dalis atitinka
juslinį pažinimą, o antroji, didesnė – protinį pažinimą. Kiekviena iš šių dviejų dalių Platono yra padalintos dar į dvi dalis pagal didesnį ar mažesnį aiškumą (Platonas 2000b: 509d). Taigi iš viso Platonas išskiria keturias pažinimo būsenas: įsivaizdavimą, tikėjimą, mąstymą* ir tiesioginį supratimą (Platonas 2000b: 511e).

Įsivaizdavimas (eákas%a) Platonui yra pati žemiausia pažinimo būsena, kadangi tai yra daiktų, kurie patys jau yra idėjų kopijos, šešėlių ir atvaizdų pažinimas. Šiek tiek aukštesnė pažinimo būsena – tikėjimas arba įsitikinimas (p%stiV) – irgi nėra žinojimas, o tik nuomonė, nes apie daiktus mes nieko tikro negalime pasakyti, pavyzdžiui priklausomai nuo aplinkybių tas pats daiktas gali atrodyti visiškai skirtingai. Ypatingai sensualizmo kritika išsiskiria Platono „Teatetas“.

Apie kitas dvi aukštesnes žinojimo būsenas Platonas buvo kur kas geresnės nuomonės. Nors mąstymas (di@noia) ir nėra Platonui tikras žinojimas, tačiau tai, kad mąstome remdamiesi protu, pastato šią būseną į aukštesnę poziciją. Tačiau ši sielos būsena nėra tai, ko ieškojo Platonas. Šis mąstymas „negali pakilti aukščiau už prielaidas“ (Platonas 2000b: 511a), jis vis dar remiasi hipotezėmis ir prielaidomis, kurių teisingumo žmogus nesugeba įrodyti, ir todėl jas priima kaip teisingas. Taip pat protas „naudojasi kaip atvaizdais pačiais daiktais, kurių atvaizdai yra žemutinėje grupėje“ (Platonas 2000b: 511a), pavyzdžiui brėžiniais, todėl išlieka jutimiškumas, nors ir netiesioginis.

Paskutinė ir aukščiausia pažinimo būsena, kuri atsisako bet kokio ryšio su jusliniu pasauliu, anot Platono, yra tiesioginis idėjų supratimas (n^hsiV) arba tikrasis žinojimas. Ši sąvokų analizės būdu, t. y. dialektika, ir idėjų prisiminimo, t. y. anamnezės, dėka pasiekiama pažinimo pakopa jau reikalauja nebesinaudoti „jokiais juslėms prieinamais dalykais“, o remtis „tik pačiomis idėjomis“ (Platonas 2000b: 511a), kuriose ir slypi tikrasis žinojimas ir kurių teisingumo net nereikia įrodyti. Tokiu būdu ir judama link visų idėjų vienio mąstymo.

Taigi sukrėstas juslinio pažinimo subjektyvumo ir polinkio klysti, bet vis dar tikėdamas tikruoju objektyviu žinojimu, Platonas pristato nekintančią ir amžinąją būtį – idėjas (Notturno 1995: 7).

Idėjų teoriją Platonas dėsto daugelyje savo kūrinių: „Faidone“, „Faidre“, „Puotoje“, „Valstybėje“, „Parmenide“, „Timajuje“ bei kituose, tačiau „užbaigtos idėjų sampratos jis niekur nepateikia, be to sąvokas e¿doV ir ád#a, kuriomis dažnai žymi idėjas, vartoja nevienareikšmiškai“ (Rickevičiūtė 2000: 419). Senojoje graikų kalboje žodis e¿doV reiškia formą, pavidalą, rūšį, esmę, o žodis ád#a – formą, atvaizdą, išvaizdą, rūšį, klasifikavimo principą, reikšmę. Tai yra „labai gerai sveikam protui ir tiksliesiems mokslams žinomas vienybės reikalavimas“ (Юркевич 2001: 27).

„Platono idėjas galima aiškinti įvairiais aspektais: loginiu gnoseologiniu, ontologiniu, etiniu, estetiniu ir kitais“ (Rickevičiūtė 2000: 419), tačiau šiame darbe svarbiausias yra loginis gnoseologinis ir ontologinis. „Loginiu gnoseologiniu aspektu idėja – tai gryna mintis, loginė abstrakcija, apimanti vienarūšių objektų aibę“ (Rickevičiūtė 2000: 419). Ontologiniu aspektu idėja – tai savarankiška, nuo daiktų nepriklausoma būtis. „Jis ją vadina „tikrąja būtimi“. Tai jau ne žodis ir ne sąvoka. Ontologiniu požiūriu idėja Platonui yra savarankiška esybė, minties ieškoma tobulybė, kurioje dialektiškai jungiasi į visumą galimi apibrėžimai ir santykiai“ (Rickevičiūtė 2000: 419).

Visi šie Platono teorijos bruožai nėra unikalūs jo paties kūriniai. Galima būtų teigti, kad Platonas savo pažinimo bei idėjų teorijoje sujungė trijų ankstesnių antikos filosofų pažiūras: Herakleito, Parmenido ir Sokrato.

Platono juslinio pasaulio suvokimas yra pakankamai panašus į Herakleito. Platono regimasis pasaulis kaip ir Herakleito būtis nuolat kinta, apie pasaulį nieko negalima tikro ir teisingo pasakyti, išskyrus šį faktą, taigi kitimas yra suvokiamas kaip vienintelis tikras ir nekintantis dalykas. Tačiau Platonas neperima Herakleito vaido idėjos. Vienintelis, tačiau ir pagrindinis dalykas, kurį pritaiko Platonas yra juslinio pasaulio kitimas.

Parmenido požiūris visiškai priešingas nei Herakleito. Šiam elėjiečiui iš viso nėra ko nors kintančio, yra tik viena, nejudanti, nekintanti, amžina, nedaloma, pastovi ir vienoda, nejuslinė, bet vien tik mąstyti galima būtis. Šias savybes Platonas ir suteikia idėjoms, taip iš dviejų kardinaliai skirtingų teorijų sukurdamas jų sintezę, vieną kraštutinumą priskirdamas jusliniam pasauliui, kitą gi – tik protu suvokiamam. Abu kraštutinumai negali būti įsivaizduojami vienas be kito: idėjos prarastų savo esmę, jei nebūtų daiktų, o jei nebūtų idėjų, tai nebūtų ir daiktų, nes nebūtų pagal ką sukurti šiuos daiktus.

Tačiau didžiausią įtaką Platonui padariusiu filosofu visgi yra linkstama vadinti jo mokytoją Sokratą, ir ne veltui. Šio mąstytojo pažiūrą, kad yra tik viena objektyvi ir visuotinė tiesa, kuri yra užfiksuota sąvokose, tokiose kaip gėris (d%kaion), teisingumas (àgaq^n) ar kilmingumas (kal^n), ir suformuluotą tik etikos tyrimui,
Platonas pritaikė visos būties tyrimui (Tatarkiewicz 2001: 98). Taip kiekvieną idėją išreiškia sąvoka, kuri savo ruožtu, įkūnydama idėją, žymi tikrąjį žinojimą.2 K. R. Popperio pasaulis 3

Popperis mano, kad mokslo tikslas yra „atrasti patenkinamus paaiškinimus tam, kas mums beatrodytų reikalauja paaiškinimo“ (Popper 1995: 191). Vieni paaiškinimai jam yra patikimesni už kitus, o atrasdami vis patikimesnes teorijas mes artėtume prie objektyvaus žinojimo, kuris paaiškintų viską ir visada. Mes gautume teoriją, kuri būtų universali ir paaiškintų visų dalykų esmę. Tačiau Popperis netiki tokia, jo terminais kalbant, esencialistine doktrina. Jis laikosi požiūrio, kurį pats vadina „modifikuotu esencializmu“ (Popper 1995: 195). Šis požiūris atmeta galutinio aiškinimo galimybę – kiekvienas aiškinimas ar teorija gali būti aiškinama toliau remiantis universalesne teorija arba, pagal Popperį, – spėjimu, kurį be to reikia nuolat bandyti falsifikuoti, ir negali būti tokios teorijos, kuri pati save paaiškintų. Taigi, Popperio manymu, teorija, kuri visiškai viską paaiškintų, negali egzistuoti.

Tačiau, atmesdamas galutinio paaiškinimo idėją, Popperis neatmeta galutinės arba objektyvios tiesos idėjos. Tokia tiesa yra, tik nemokame atpažinti teorijos, kuri tą tiesą išreikštų. Kitais žodžiais tariant, Popperiui mokslo tikslas taip pat yra ir tiesos ieškojimas, atrandant vis labiau tą tiesą atitinkančias teorijas, t.y artėjimas prie tiesos. Tam, kad galima būtų suprasti, kuri teorija ar aktualios problemos aiškinimas labiau tą tiesą, kurią Popperis supranta kaip teiginių atitikimą dalykų padėčiai, atitinka, Popperis prieina prie objektyvaus žinojimo teorijos.

Šis objektyvus žinojimas sudaro objektyvaus žinojimo pasaulį arba Popperio pasaulį 3. Tai minties turinio pasaulis. Ši mintis yra vienu ar kitu bet kuriam žmogui suprasti galimu būdu užfiksuota rašte ar kitokioje informacijos laikmenoje. Taip Popperis atskiria mąstymo rezultatą, t. y. tą užfiksuotą mintį kaip pasaulio 3 objektą, nuo prote mąstomos minties kaip pasaulio 2 objekto. Pirmiausiai šiam pasauliui 3 Popperis priskiria visų pasaulio knygų, žurnalų ar bibliotekų turinius (Popper 1995: 107), jam ši pasaulio 3 dalis yra svarbiausia. Taip pat filosofas šiam pasauliui priskiria ir meno kūrinius (Popper 1996: 5-6), nes jie kaip ir raidės knygoje žymi tik protui suvokti galimą prasmę, o ši reikšmė ir yra pasaulio 3 objektas. Popperiui jo pasaulis 3 yra „žmogaus proto produktai“ (Popper 1996: 5)

Be pasaulio 3 Popperis išskiria ir pasaulį 1 bei pasaulį 2.

Pasauliu 1 Popperis vadina „fizinių objektų ar fizinių būvių pasaulį“ (Popper 1995: 106), kurį sudaro fiziniai bei biologiniai objektai. Tai nėra G. Berkley idėjų rinkiniai, bet visi pasaulyje sutinkami objektai ir santykiai tarp tų objektų, kuriuos pažinti bei paaiškinti ir turi mokslas. Žmogus kaip ir kiti biologiniai organizmai Popperio irgi yra priskiriami pasauliui 1, tačiau kai kreipiamės į žmogų, kreipiamės ne į jo kūną, bet į protą, šitaip pasiekdami Popperio išskiriamą pasaulį 2.

Pasaulis 2 yra „sąmonės būvių ar protinių būvių pasaulis“ (Popper 1995: 106). Tai mintys, kurios kyla atskirų žmonių galvose, minčių eiga, žmonių nusistatymai, emocijos, visa, be ko nebūtų galima įsivaizduoti žmogaus kaip asmens. Tai lyg siela, kaip ją įsivaizdavo visi antikos mąstytojai, o kartu ir Platonas. Ir tik kai šios žmonių mintys įgauna kitiems žmonėms perteikti galimą pavidalą, t. y. kalbą, raštą ir t. t., jos tampa pasaulio 3 objektais.

Popperio išskirti pasauliai sąveikauja: galima yra pasaulio 1 sąveika su pasauliu 2 ir pasaulio 2 su pasauliu 3, taip pat įmanoma ir pasaulio 1 sąveika su pasauliu 3, tačiau šiuo atveju ji yra netiesioginė bei reikalauja pasaulio 2 kaip tarpininko (Popper 1992: 185). Pagrindinė pasaulio 2 paskirtis, mano Popperis, yra „pasaulio 3 objektų gamyba“ (Popper 1996: 7). Šiuos objektus pasaulis 2, arba žmogaus protas, kuria tiek sąveikos su pasauliu 1 (pvz. bandant paaiškinti reiškinius), tiek su pasauliu 3 (pvz. aiškinantis jau sukurtus paaiškinimus) pasekoje. Tačiau ir jau sukurti pasaulio 3 objektai, veikdami juos mąstančius žmones, t. y. pasaulį 2, veikia pasaulį 1 (pvz. perskaičius instrukciją ir bandant ką nors sumontuoti).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2256 žodžiai iš 7195 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.