PLATONAS „PUOTA arba apie meilę“
Savo veikale „Puota arba apie meilę“ Platonas aiškina apie meilės svarbą gyvenime. Savo teiginius Platonas iliustruoja siedamas meilę su dievu Erotu. „Puotoje“ taip pat aptariamos grožio, gėrio, laimės bei pergalės sąvokos, patariama, kaip reikia bendrauti su dievais, ir kaip išmokti gražiai ką nors girti. Be to, čia vystoma teorija apie dualią žmogaus prigimtį bei jos likimą. Derėtų paminėti, jog Platonas paprastai savo veikaluose kalba kito žymaus filosofo Sokrato lūpomis.
„Kalbėdamas apie filosofiją tikiuosi ne naudos, bet patirti malonumą,“ – teigia Sokratas. Iš to seka ir patarlės pakeitimas: „Į gerųjų vaišes patys ateina gerieji“ (mano, jog Homeras ne tik paneigė, bet ir išniekino šį posakį).
Gera būtų, jei išmintis būtų toks daiktas, kad, vienam prie kito prisilietus tekėtų iš pilnesnio į tuštesnį, kaip vanduo vilnoniu siūlu iš pilnesnės taurės teka į tuštesnę.
Erotas yra seniausias dievas. Jis visų gėrybių žemėje priežastis. Didžiausia gėrybė – nuo jaunystės turėti gerą įsimylėjėlį, o įsimylėjėliui reikia turėti mylimąjį. Juk nei jaunystė, nei garbinga padėtis, nei turtas nepajėgia geriau už meilę sukelti tai, kas priverstų žmogų gyventi garbingą gyvenimą. Kitaip tariant, meilė suteikia gebėjimą gėdytis gėdingų dalykų ir veržliai trokšti garbingų dalykų. Be šito, nei valstybė, nei paskiras žmogus neįstengia nuveikti didelių ir gražių darbų.
Anot Homero, dievas įkvėpė kai kuriems herojams veržlumo, padedančio įveikti sudėtingiausias kliūtis. Mylintieji tokį pat veržlumą gauna iš Eroto. Galbūt dėl to mylintieji pasiryžta mirti už savo mylimąjį: tai liečia tiek vyrus, tiek moteris.
Teigiama, jog savaime pats veiksmas nėra nei gražus, nei gėdingas (pvz.: gėrimas, giedojimas, šnekėjimas), tačiau tampa toks priklausomai nuo to, kaip yra nuveiktas. Gražiai ir teisingai padarytas veiksmas tampa gražus, netisingai atliktas veiksmas atrodo gėdingas.
Reikia išleisti įstatymą draudžiantį mylėti vaikus, kadangi neaišku kokį menkumą ar iškilumą bręstant pasieks vaiko siela bei kūnas.
Pergalė yra laikoma gražia, tuo tarpu kai pralaimėjimas yra gėdingas. Netgi įsimylint yra negražu greitai pasiduoti, – nepaisant ar tai būtų pasidavimas dėl pinigų, ar dėl politinės įtakos, ar dėl politinės sėkmės, – kadangi tai nepastovu, netvirta, nekilnu ir toks ryšys neturi ateities. Vis dėlto savanoriška vergystė nesmerkiama, nes tai vergystė dorybės vardan.
Reikėtų paisyti dviejų taisyklių: meilės berniukams ir meilės išminčiai bei dorybėms. Tokiu atveju įsimylėjėlis teikia paslaugas jį patenkinusiam mylimajam, o mylimasis, savo ruožtu, turi būti įsitikinęs, jog esą teisinga patarnauti jį išmintingesniu ir geresniu darančiam žmogui. Įsimylėjėlis gali suteikti mylimajam protingumo bei dorybių. Mylimasis gi jaučia poreikį įgyti išsilavinimo ir išminties. Sudėjus taisykles kartu, gaunama išvada, kad mylimajam yra gražu ir teisinga tenkinti įsimylėjusįjį, bet atvirkščiai – niekados. Taigi, gražu tenkinti gerus žmones, o pasileidėlius – gėda.
Medicinos požiūriu, kūno prigimtyje glūdi dvejopas Erotas: sveikas kūno pradas ir ligūstas. Tai visiškai skirtingi ir nepanašūs dalykai, tačiau nepanašūs – myli ir geidžia nepanašių.
Dalyko meistras turi mokėti suteikti palankumą ir abipusę meilę priešiškiausiems kūno pradams: šaltis/šiluma; kartumas/saldumas; sausumas/drėgnumas.
Anot Herakleito, „vienis pats su savimi išsiskirdamas susieina, kaip lanko ir lyros dermė“. Nepaisant to, kad ir dermėje esama skirtybės, vis dėlto iš skirtingo aukštumo ir žemumo, jiems susitarus, muzikos meno dėka atsirado dermė. Juk dermė – tai sąskambis, o sąskambis yra paprasčiausias susitarimas.
Taigi, tiek muzikoj, tiek medicinoj reikia ieškoti ten esančių abiejų Erotų.
Patarimas visiems būtų toks: reikia užmegzti tvarkingą meilės santykį, pagauti dermę, protingai sumaišyti ir jie atneš derlingus ir sveikus metus žmonėms, gyviams, augalams, ir nepadarys jokios žalos.
Bedievybė atsiranda, kai Erotas netenkinamas bei negerbiamas. Ši sąlyga galėtų paaiškinti, kodėl senovėje buvo trys žmonių lytys, o dabar beliko tik dvi. Seniau moteriškąją lytį (kilusią iš žemės) bei vyriškąją lytį (kilusią iš saulės) jungė trečioji lytis, taip vadinama androgenų lytis. Pastaroji buvo kilusi iš mėnulio, mat šis turi abu pradus.
Iš tiesų dėl nepagarbos dievams buvome padalinti pusiau ir dabar kiekvienas esame antroji žmogaus dalis. Mes esame į du perskirto vieneto dalys, todėl esame pasmerkti nuolat ieškoti savo antrosios dalies. Iš tikrųjų tai abi dalys nori vien tik lytinės sueities. Kitaip tariant, abidvi dalys nori iš dviejų virsti vienu. Galbūt paradoksalu, bet tai vadinama žodžiu meilė. Taigi tapti laimingais galim tik pasiekę savo tikslą, tai yra – tik suradę savo mylimąjį. O norint pasiekti savo tikslą gali padėti tik dievo liaupsinimas.
Sveiko proto žmogų keli protingi vyrai baugina labiau už minią bepročių. Atiduokit duoklę dievui ir galėsite šnekėti.
Teisingai girti reikia aptarti koks yra kalbamas dalykas ir kas iš jo pareina. Šioje situacijoje reikia aptarti koks yra Erotas ir kokios jo dovanos.
Erotas yra jaunas, todėl ir
kilo priežodis, kad panašus vis prie panašaus (pvz.: jaunas prie jauno).
Jo švelnumas galbūt sąlygotų smurto nebuvimą, jei būtų gyvavęs Erotas anksčiau.
Erotas yra gražus, nes nedaili išvaizda ir erotinė meilė – amžini priešai.
Eroto šaunumas reiškia, kad darydami kažką savo noru – nepatiriam prievartos. Įstatymai (valstybės viešpačiai) tai vadina teisybe.
Santūrumas – galia aistroms ir geismams. Nėra stipresnės aistros už erotinę ir visos kitos jai paklusti.
Jis pasižymi tokia narsa, jog net Arėjas neatsilaiko prieš Eroto narsą (pvz.: dėl Afroditės meilės)
Erotas turi išmintingo kūrėjo talentą. Ko neturi ar nemoki, kitam nei duosi, nei išmokysi.
Gražiai ką nors girti, reiškia skirti dalykui visa, kas didingiausia ir gražiausia. Paprastai geidžiama to, ko stokojama.
Neversk to, kas nėra gražiu, būti bjauriu, o kas nėra gera – blogu. Tai kažkas tarp šių dviejų dalykų.
Bendravimas tarp žmonių ir dievų vyksta per daimonus (pvz.: Erotas). Erotas yra tarp išminties ir neišmanymo. Joks dievas nėra nei filosofas, nei geidžia tapti išminčiumi. Nėra filosofas nė kas kitas, kas jau yra išminčius. Neišmanėliai nei myli išmintį, nei geidžia tapti išminčiais – tuo ir baisus neišmanymas: nebūdamas nei gražus, nei geras, nei protingas vaizduojiesi, kad nieko tau netrūksta; o neįtardamas stokos ir negeidi to, ko, paties manymu, nestokoji. Filosofijos imasi nei išminčiai, nei neišmanėliai, kurie išminties nemyli, bet ją renkasi tie, kurie yra tarp šių dviejų.