Platonas
5 (100%) 1 vote

Platonas

Įvadas

Filosofija – išminties meilė, sugebėjimas teisingai spręsti apie gamtinę tikrovę, apie žmogų ir visuomenę, t.y. sugebėjimas teisingai orientuotis gyvenime, išlavinimas teoriniu būdu.

Filosofijai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime, būtent filosofija eina pareigą, esminiu būdu surištą su aukštesne jo prigimties puse. Nerimstanti žmogaus dvasia, žvelgdama į save ir pasaulį, nesiliauja kėlusi sau klausimus: kodėl, iš ko, kaip, kam? Bet kadangi žmogaus dvasia nepakenčia tuštumos, kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susiranda geresnių ar blogesnių atsakų į minėtuosius klausimus ir tokiu būdu gaminasi savąją filosofiją.

Trumpai betariant, žmogus iš prigimties yra filosofas. Iš čia jau galima numanyti, kokią reikšmę gali turėti filosofinė kultūra žmogaus gyvenimui. Jei filosofija kelia į aukščiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas, tai ašku, jog nuo jos pareina, taip ar šiaip, žmogaus nusistatymas gyvenime. Filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausių jos nuopelnų žmogaus gyvenime.

Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties – materialios ar dvasinės – problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausimų. Praktinė filosofija, konkrečiai etika ir politinė filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą (žmonės gali išvis nežinoti, kas yra pasaulėžiūra, bet iš jų elgsenos galima spręsti, kokia ji yra). Filosofija daro didžiulį poveikį žmonių įsitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai.

Daugybė filosofijos gvildenamų problemų yra labai reikšmingos pasaulėžiūrai, todėl kai kurie mąstytojai iš esmės tapatina filosofiją ir pasaulėžiūrą. Su tokia nuomone negalima sutikti. Visų pirma pasaulėžiūra yra masinės, socialinės psichologijos reiškinys – žmonių įsitikinimai, kurių apraiškos yra jų poelgiai, o filosofija yra teorinis darinys – ją sudaro įvairios teorinės doktrinos ir koncepcijos, dėstomos visų pirma knygose ir straipsniuose.

Amžiais geriausi filosofai bandė suprasti ir paaiškinti filosofijos žodžio prasmę. Vienas iš tokių filosofų buvo Platonas.

PLATONAS

Platonas (427 – 347 m.pr.m.e.) – dviejų garsiausių antikos giminių palikuonis; tėvas – legendinio Kodro, paskutinio antikos vienvaldžio valdovo, ainis, motina kilusi iš demokratinių Atėnų įstatymų leidėjo, graikų laikomo vienu iš septynių išminčių, Solono giminės. Paveldėtas aristokratizmas lydėjo Platoną visą gyvenimą: jis su panieka žiūrėjo į prekybą, besaikį turtų vaikymąsi, į karus, kurių tikslas pasigrobti vergų. Motinos giminėje šventai paisyta įstatymų: jiems visuomenė be įstatymų – barbarų visuomenė.

Platonas gavo išsamų, jo luomą atitinkantį išsilavinimą – mokėsi gramatikos, muzikos, gimnastikos ir tapybos. Labai domėjosi poetais, visų pirma Homeru ( savo poetinius bandymus vėliau sunaikino ).

Jaunas Platonas buvo poetas. Kaip ir visi poetai, jis troško, kad pasaulyje viešpatautų gėris ir laimė. Jis rašė eiles, išliedamas širdies karštį, kvietė, įtikinėjo, o žmonės ėjo savo keliais ir gyveno kaip gyvenę, skendėdami menkystėje. Kodėl taip yra? Negi jie iš tiesų nemato, kad esama svarbesnių dalykų, negu smulkūs kasdieniai malonumai, kad esama aukštesnio, sunkiai suvokiamo, bet sielą nenumaldomai traukiančio gėrio, kurio siekdamas patiri laimės viršūnes? Ką daryti? Kaip tą gėrį parodyti žmonėms, išmokyti jo siekti, juo gyventi?

Jaunuolis nebuvo eiliakalys. Eilės jam buvo priemonė pasakyti tai, ką pasakyti troško. O jeigu jos yra bejėgės prieš žmonių abejingumą, matyt, nepakankamai aiškūs yra jo troškimai arba poezija yra ne ta kalba…

Taip nusiteikęs jaunuolis nuvyko į Atėnus. Išgirdęs Sokratą, jis suprato: filosofija padės įgyvendinti didįjį siekį, protas padės atskleisti žmonėms didžiąją gėrio ir laimės paslaptį. Jaunasis poetas, plačiapetis galiūnas Platonas buvo gabiausias, stropiausias ir mylimiausias Sokrato mokinys, ištikimai lydėjęs mokytoją iki pat jo gyvenimo pabaigos.

Ir mokytojas, ir mokinys sutarė, kad pasaulis yra toks gražus, o gyvenimas, nepaisant visų nykių smulkmenų, yra toks stebuklas, jog buvimas yra vientisas gerumas, gerumas kaip toks, gėris. Jeigu mūsų buvime esama ir blogumo, blogio, tai, matyt, jis iš kažkur atsiranda, yra kažkieno pasekmė. Vadinasi, blogis yra tik būties dalis, o ne visuma ir ne pamatas.

Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus ir ilgus metus klajojo. Nuvyko į Megarą, vėliau į Žemutinę Italiją, kur susitiko su pitagorininku Architu Tarantiečiu, ir į Siciliją. Čia Sirakūzuose susidraugavo su Dionu, Dionisijo I, Vyresniojo, sesers vyru. Su juo ( kaip ir vėliau su jo sūnumi Dionisiju II ) Platonas susipyko: tironas netgi pardavė jį vergų turguje kaip karo belaisvį.

Anikeris Kirėnietis Platoną išpirko ir šis, jau beveik keturiasdešimt metų, grįžta į Atėnus.

Pirmasis Platono kaip filosofo darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Tai, kad šie raštai išliko, nemažai
susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnų įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši mokykla gavo Akademijos pavadinimą. Kaip filosofą Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas ‘juda’. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekinta gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Jis bando surasti nuosavą “tikrovę”, kuri yra amžina ir nekintama. Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti, “teka”. Taigi nėra jokių pirminių medžiagų, kurios neišsisklaidytų. Absoliučiai viskas, kas priklauso ‘jusliniam pasauliui”, sudaryta iš materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią ‘formą ‘, kuri yra amžina ir nekintama.

Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su jokia “pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.

Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” privalo būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią sampratą vadiname Platono idėjų teorija.

Platonas tikrovę padalino į dvi dalis. Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis – apie kurį galime įgyti tik apytikrį arba netobulą žinojimą. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje “teka”. Taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybė dalykų, kurie atsiranda ir išnyksta. Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis – apie kurį galime pasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvokti juslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos. Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris “teka”. Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilauks to paties likimo kaip visa kita (pav. Muilo burbulas). Visi mūsų pojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turime nemirtingą sielą – kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį. Taip pat Platonas manė, kad visos gamtos esybės tėra amžinųjų formų, arba idėjų, šešėliai.

Platono idėjos buvo posokratinis atsakymas į tuos pačius klausimus, į kuriuos anksčiau atsakė pitagorininkų skaičius, Empedoklio elementai arba Demokrito atomai. Ir tada, ir dabar buvo aiškinama būties prigimtis. Kai kurie iš ankstesnių atsakymų, pitagoriškasis arba demokritiškasis, buvo labai artimi platoniškajam: tikrosios būties jie nelaikė panašia į daiktą. Tačiau skirtumas buvo esminis: ankstesnės doktrinos tikrąją būtį priskyrė materialiam pasauliui, o Platono idėjos buvo anapus jo. Tiesa, čia vėl prasiskynė kelią Anaksagoro dvasia, tačiau Platonas drąsiau už šį filosofą plėtojo mintį apie transcendentinę būtį, esančią anapus empirinio pasaulio.

Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau Sokrato mokinio išmojis buvo platesnis: jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, bet ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Išplėtus sąvokinio pažinimo sritį, savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Tuo tarpu jutimams prieinami pasaulio daiktai tokių savybių neturi. Dėl to sąvokų objekto jis ieškojo ne kintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasiekia dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. “Amžiną neatsirandančią būtį“ jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1443 žodžiai iš 4469 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.