Platonas1
5 (100%) 1 vote

Platonas1

TURINYS :

I. Įvadas 3psl.

II. Dėstomoji dalis :

1. Tikroji ir netikroji būtis 4psl.

2. Platono trikampis 5psl.

3. Platono valstybė 7psl.

III. Išvados 8psl.

IV. Literatūros sąrašas 9psl.

I. ĮVADAS

Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijas, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Heraklito, pitagoriečių, elėjiečių ir kitas filosofines mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtomokslinis pasaulio aiškinimas savo viršūnę pasiekė Demokrito materializme. Idealistinio mąstymo pradmenys atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje. Juos išplėtojęs, Platonas sukūrė savo filosofiją – objektyvųjį idealizmą. Platonas sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygį, Demokritui sukūrus atomizmo teoriją.

Platonas ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais. Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą.

Platono filosofija – nuolatinis ieškojimas, nuolatinė kūryba, kurią sąlygoja priešybių įžvelgimas, jų vienijimas, visumos skaidymas ir dalių jungimas, sintetinimas. Platonas tiesos ieško mąstydamas . Jis derina, skaido, analizuoja ir sintetina grynas sąvokas. Juslėmis gauti duomenys, Platono nuomone, tam tik kliudytų. Siela “geriausiai mąsto tada, kada jai nekliudo nė vienas iš pojūčių ar jausmų – nei girdėjimas, nei regėjimas, nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia savyje” /5-158/

Platonas (427 – 347) yra Sokrato, filosofo, apie kurį sukurta daug legendų, o jis tesidomėjo etine antropologija, logika ir tiesos paieškų metodu, mokinys. Antra vertus, Platonas nebuvo tik Sokrato mokinys. Jo pažiūras lėmė Spartos valstybės politinė santvarka, Pitagoro tikėjimas sielos nemirtingumu, matematikos suabsoliutinimas bei sugebėjimas gretinti mistiką su racionalumu, Parmenido požiūris į būties amžinumą, nekintamumą ir proto viršenybę prieš pojūčius taip pat Herakleito filosofija apie juslinio pasaulio daiktų laikinumą ir nenutrūkstamą kintamumą.

Platono filosofijos specifiką didele dalimi nulėmė konkreti istorinė situacija ir aplinka, kurioje jis gyveno. Visas Platono gyvenimas buvo susijęs su Atėnų miestu – valstybe, jos iškilimu, klestėjimu ir smukimu. Platonas sielojosi dėl savo krašto negandų ir, ieškodamas jų priežasčių, priėjo išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai.

Mąstymo ir fantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono teorija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui.

Platono veikalai, laimingai susiklosčius aplinkybėms, išliko visi. Mėgstama jo veikalų forma – dialogas. Dialoguose dalyvauja konkretūs, dažniausiai istoriniai asmenys. Kiekvienas iš jų gina savo pažiūras , priešpastatydamas jas savo priešininko teiginiams. Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu : jis žvelgia toli į praeitį, kritikuoja viską kuo pats nepripažįsta, ir gina visą tai, kur įžvelgia savo pažiūrų šaltinį. Be to remdamasis susintetintais analizuojamų problemų duomenimis, Platonas žvelgia į ateitį : jis prognozuoja, kuria idealius modelius, kuriuos taiko pasauliui ir žmogui.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. TIKROJI IR NETIKROJI BŪTIS

Visas Platono filosofinis palikimas darė įtaką vėlesniam filosofavimui, tačiau reikšmingiausią ir įspūdingiausią jo filosofijos dalį sudaro būties teorija, kurios branduolį istorikai dažniausiai vadina “idėjų teorija”, be kurios neįmanoma paaiškinti nei Platono pažinimo teorijos, nei politikos filosofijos, nei jo etikos, nei estetikos.

Aiškinantis “idėjų teoriją”, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis šios teorijos leitmotyvas, t.y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra toks : “Materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties “šešėliai”, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykis – sąvokomis” /2-23/ Dėl šios minties Platonas vadinamas objektyviuoju idealistu, nes šis “tikrosios būties” nematerialus, t.y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo nieko nepriklausomas – objektyvus.

Būtis, kurią kasdienėje kalboje vadiname realybe, Platonui nėra tikroji realybė, nes ji yra kintanti. Tai, kaip daiktas mums atrodo, priklauso, pavyzdžiui, nuo situacijos, kurioje esame. Platonas ieško ko nors, kas yra nekintama, pastovu, amžina, ieško paties absoliuto ir tai randa idėjoje.

Taigi stalo idėja jam yra stalas pats savaime. Tikrovėje egzistuojantis stalas nėra iš tikrųjų esantis, o tik panašus į tikrai esantįjį, būties atvaizdas, nes
tikroji būtis yra vien idėjų būtis. Tokio stalo atvaizdas yra dar labiau nutolęs nuo tikrai esančio stalo. Nes tai kitos, tikrosios realybės, būtent idėjos atvaizdas.

Pasak Platono, kad apskritai galėtume kalbėti, pavyzdžiui apie teisingumą, turi egzistuoti teisingumo idėja, nes viskas ,kas žmonių gyvenime suprantama kaip teisingumas, kas laikoma teisinga, visada yra reliatyvu, palyginti su absoliutaus teisingumo sąvoka, teisingumu pačiu savaime, kurio atvaizdas yra kiekvienas teisingas veiksmas.

Jeigu norime pažinti tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, turime pakilti virš juslinės patirties ir nuo regimojo pasaulio pereiti prie protu suvokiamo pasaulio. Jis teikia daug teisingų, gražių, ir gerų dalykų, tačiau apie visą aptinkamą jų įvairovę galima dar pasakyti, kad : “<…>kiekvienas daiktas turi atitinkamą idėją, kuri yra viena ir kurią vadiname daikto esme – ji yra tai, kuo yra kiekvienas daiktas. Mes sakome, kad tuos daiktus galime matyti, bet negalime jų suvokti, o idėjas, priešingai, galime suvokti, bet negalime jų matyti.” /4-21/

Būties, t.y. idėjų pasaulio, tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos yra idėjų pasaulio pavaldumo viršūnėje. Jos dalyvauja visuose daiktuose. Šis dalyvavimas ir pavaldumas yra būties ir regimo pasaulio vieningumas. Taigi vieningumas yra kas nors toks, kuris pats nėra būtis, bet yra daug aukščiau už būtį. Galima tik spėti. Kad vieningumas yra tarsi jėga, garantuojanti atskirų idėjų buvimą ir tarpusavio priklausomybę. Kadangi vieningumas yra net anapus būties, todėl jis nepasiekiamas net protui, o apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis “yra”, bet “nesireiškia”.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1076 žodžiai iš 3491 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.