Platono dialogai grupių seka pagrindiniai teiginiai
5 (100%) 1 vote

Platono dialogai grupių seka pagrindiniai teiginiai

ĮVADAS

Atėnietis Platonas gyveno aštuoniasdešimt metų, nuo 427 iki 347 m. pr. Kr. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kodrų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinami ir siela, ir kūnas. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino ,,Platonu’’ dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino savo jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas.

Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo aštuonius metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti.

Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo “įšventintas” – supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir “filosofus padaryti valdovais”.

Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmonės, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas – ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas. “Manau, – rašė Platonas “Gorgijuje”, – kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos”.

Platonas sukūrė savo filosofija – objektyvųjį idealizmą. Nuo tada filosofijoje ir atsirado vadinamosios Demokrito ir Platono linijos.

Platono veikalai, laimingai susiklosčius aplinkybėms, išliko visi. Mėgstama jo veikalų forma – dialogas. Dialoguose dalyvauja konkretūs, dažniausiai istoriniai asmenys. Kiekvienas iš jų gina savo pažiūras, priešpriešindamas jas oponento teiginiams. Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu: jis žvelgia į praeitį, kritikuoja viską, ko pats nepripažįsta, ir gina visa tai, kur įžvelgia savo pažiūrų šaltinį. Be to, remdamasis susintetintais analizuojamų problemų duomenimis, Platonas žvelgia į ateitį: jis prognozuoja, kuria idealius modelius, kuriuos taiko pasauliui ir žmogui.

Dialoguose Platonas dažniausiai naudojasi Sokrato klausimų ir atsakymų metodu, kurį jis mėgino suderinti su plačiu savo filosofijos užmoju. Sokrato metodas visų pirma reikalavo tiksliai formuluoti klausimą, o atsakydamas į jį turėjo iš dalies paaiškinti tiriamąjį objektą ir suponuoti tolesnę jo analizę. Platonas nė vienos problemos nesprendžia iki galo iš karto. Jis formuluoja ją ir susieja su daugeliu kitų problemų. Toks tyrimo būdas reikalauja nuolatos sugrįžti prie to, kas jau buvo nagrinėta, kad į tą patį dalyką būtų galima pažvelgti kitame kontekste, kitu aspektu. Todėl terminai ir sąvokos čia ne visada vienareikšmiai. Jų turinys priklausomai nuo konteksto keičiasi, darosi skirtingas, o kartais prieštaringas ar net priešingas. Platono filosofija – nuolatinis ieškojimas, nuolatine kuryba, kurią lemia priesybių įžvelgimas, jų vienijimas, visumos skaidymas ir dalių jungimas, sintetinimas. Platonas tiesos ieško mąstydamas. Jis derina, skaido, analizuoja ir sintetina grynąsias sąvokas. Juslėmis gauti duomenys, Platono nuomone, tam tik kliudytų. Siela “geriausiai mąsto tada, kada jai nekliudo ne vienas iš pojūčių ar jausmų – nei girdėjimas, nei regėjimas, nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia savyje”.

Platonas gali būti dėkingas istorijai: išliko beveik visas gausus jo kūrybinis palikimas. Ji sudaro trisdešimt keturi dialogo forma parašyti kūriniai: “Sokrato apologija (vienintelis Platono veikalas parašytas ne dialogo forma), trylika laiškų ir dvidešimt penkios poetinės miniatiūros (epigramos). Filosofinius Platono veikalus susistemino antikos retorius Trasilas (1 m. po Kr.), suskirstęs juos į tetralogijas.

Platono kūrybos tyrinėtojų nuomone, iš 34 Platonui priklausomų dialogų tik 23 nekelia abejonių, kad autorius tikrai yra Platonas. Tai “Kritonas”, “Eutifronas”, “Lochetas”,
“Lisijas”, “Charmidas”, “Protagoras”, “Gordijas”, “Menonas”, “Eulidemas”, “Kratilas”, “Hipijas Mažasis”, “Fedonas”, “Puota”, “Fedras”, “Valstybė”, “Teaitetas”, “Parmenidas”, “Sofistas”, “Politikas”, “Filebas”, “Timajas”, “Kritijas” ir “Įstatymai”.

Prie daugiau ar mažiau abejotino auteritiškumo dialogų grupės priskiriama 11 (iš 34) dialogų: “Ionas”, “Hipijas Didysis”, “Meneksenas”, “Tai, kas eina po Įstatymų”, “Alkibijadas I”, “Hiparchas”, “Kleitofontas”, “Minas”, “Alkibiadas II”, “Varžovai” ir “Feapas”. Paprastai abejonių kelia tie dialogai, kurie nepaminėti Aristotelio raštuose. Abejonių kelia ir daugelio Platono laiškų autorystė. Tik aštuoni iš jų (VI, VII ir VIII) be didesnių abejonių priskiriami Platonui.

Filosofijos istorijoje įsigalėjusi nuomonė, kad Platono filosofijos pagrindą sudaro idėjų teorija. Platonas teigia, kad priešingai negu materialinius daiktus, kuriuos galima matyti ir liesti, idėjas galima suvokti tik protu.

Idėjų reikšmė, jų prioritetas reiškinių atžvilgiu labai ryškus Platono pažinimo teorijoje. Pavyzdžiui jis sakė, kad žinojimas yra ne kas kita, kaip prisiminimas: ką dabar prisimename, tai kitados žinojome.

Sielą graikų mąstytojai iki Platono suprato labai plačiai: ji buvo judėjimo, gyvybės ir visų dvasinių galių priežastis ir šaltinis. Platonas sielą supranta analogiškai, tik, priešingai materialistams, jis ginčija jos materialumą. Pasak Platono, siela esanti artima idėjoms, ji kilusi iš idėjų ir lemianti judėjimą ir gyvybę. Visa, kas gyva ir kas juda, turi sielą.

Tačiau paaiškinti, kaip Platonas suprato idėją, nėra paprasta, ir filosofijos istorikai ją interpretuoja nevienodai. Platono idėjas galima aiškinti įvairiais aspektais: loginiu gnoseologiniu, ontologiniu, etiniu, estetiniu ir kitais. Visi šie aspektai susipynę, vienas kitą lemia ir papildo, sudarydami neišardomą vienumą.

Platonas teigia, kad idėjas galima suvokti tik protu. Vadinasi, loginiu gnoseologiniu aspektu idėja – tai gryna mintis, loginė abstrakcija, apimanti vienarūšių objektų aibę. Kiekviena loginė giminė, loginė rūšis ir kiekviena sąvoka sudaro loginę sferą, idėjų pasaulį, kuriuo Platonas remiasi aiškindamas bet kurį reiškinį. Platonui ne mažiau svarbus ir ontologinis idėjos aspektas, kuriam tarsi pajungiami visi kiti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1145 žodžiai iš 3815 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.