Platonas teigia, kad viskas egzistuoja idėjų pasaulyje. Visos idėjos yra amžinos, nekintamos, besąlygiškos, t.y. tobulos, o daiktai tėra netobuli idėjų įsikūnijimai, jie atstovauja idėjoms, bet dėl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo negali joms prilygti. Jusliškai suvokiami fizinio pasaulio daiktai turi būti griežtai atskiriami nuo vien protu suvokiamų idėjų. Daiktai tėra idėjų šešėliai. Lyginant juos su idėjomis, jie pasirodo esą tokie pat nepatvarūs, kaip kad daiktų šešėliai, lyginant juos su pačiais daiktais.
Jutimu negalima patirti tikro pažinimo. Juslėmis patiriama tai, kas kinta ir laikina, todėl juslės gali padėti susidaryti tik nuomonę, o ne žinojimą. Juslinio pasaulio daiktus negalima laikyti tikrais. Nes tikra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas.
Platonas mano, kad žmonės vis dėlto linkę manyti priešingai, todėl jie klysta. O klysta todėl, nes lindi tamsybėse:
„- Dabar, – pasakiau, – palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per įėjimą į olą plačiai krinta šviesa. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik, kas negyva prieš juos. Užpakalyje jų toli aukštumoje dega liepsna, ir jos šviesa patenka į olą. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias; palei tą kelią įsivaizduok nedidelę sienelę, panašią į fokusininkų priešais publiką pastatytą užtvarą, virš kurios jie rodo savo stebuklus.
– Įsivaizduoju, – tarė jis.
– Įsivaizduok, kad už šios sienelės žmonės neša visokius daiktus, kyšančius virš sienelės, – žmonių ir gyvulių akmenines ir medines statulas ir kitokius daiktus. Vieni nešdami kalbasi, kiti tyli.
– Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! – pasakė jis.
– Jie panašūs į mus, tariau. – Visų pirma ar tu manai, kad jie per visą savo gyvenimą yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis meta ant priešais juos esančios olos sienos?
– Kaipgi matys, – tarė jis, jei visą gyvenimą negali pajudinti galvos?
– O kaip su daiktais, nešamais už sienelės? Ar ne tas pat ir su jais?
– Aišku, tas pat.
– Jeigu kaliniai galėtų kalbėtis tarpusavyje, ar tu manai, kad jie tų šešėlių, kuriuos mato, nelaikytų pačiais daiktais ir nevadintų jų daiktų vardais?“
[…]
„- Dabar, – pasakiau, – pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai. Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir būtų priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir šviesos apakintas jis negalėtų matyti tų daiktų, kurių šešėlius matė iki šiol. Kaip tu manai, ką jis pasakytų, jei kas jam primintų, kad iki šiol jis matydavo tik niekus, o dabar yra daug arčiau tikrovės ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas jam kiekvieną pranešamą daiktą, priverstų jį atsakyti, kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesutriktų ir anksčiau matytų daiktų nelaikytų tikresniais už dabar rodomus?“
[…]
„- Jeigu norėtų matyti, kas ten viršuje, jis, manau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui – žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti žvaigždes ir mėnulį danguje, ir patį dangų, negu dienos metu – saulę ir jos šviesą.
– Be abejo.
– Galų gale, manau, jis jau galėtų žiūrėti ir į saulę – ne į jos atspindį vandenyje ar kurioje kitoje vietoje, o į pačią saulę, esančią įprastinėje savo vietoje, ir pamatyti, kaip ji atrodo.“
Čia šešėliai yra juslėmis suvokiamo pasaulio, o nešami daiktai – idėjų pasaulio analogija. Juslinis patyrimas nesuteikia bendrųjų sąvokų. Jis leidžia patirti tik tai, kas individualu ir kinta. Todėl iš patyrimo turinio negalima išvesti bendrybės. Kiekviename patyrime nuolatos patiriamas kintantis reiškinys, suvokiamas juslėmis. Tačiau, antra vertus, kiekviename patyrime kažkaip patiriama ir esmė, kuri lieka pastovi reiškiniams kintant ir kuri yra nors ir pažįstama, bet juslėmis nesuvokiama. Regimybės sritis yra juslumo sritis. Juslumas priklauso materialiam, kūniškam pasauliui. Jis skleidžiasi per kūniškas jusles (rega, klausa, skonis ir kt.) ir susijęs su juslėmis suvokiamais reiškiniais. Juslės reiškiniuose suvokia nuolatinio kitimo tėkmę, nuolatinį tapsmą, virsmą ir nyksmą. Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis, kur vyksta tikrasis pažinimas. Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąja būtimi, kuri nekinta, visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą.