PLATONO FILOSOFIJOS BRUOŽAI
Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą, bet jo tarsi nedomino tai, ką matė. Mąstymo ir fantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija, sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui. Graikai siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera, tačiau Platonas reformomis nepasitenkino, jis priėjo išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai. Išnagrinėjęs visus jam žinomus valstybės tipus – timokriją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją, – jis atmetė kaip netinkamus ir ryžosi parodyti atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė ir jos piliečiai, todėl ir sukūrė visiškai naują valstybės tipą, idealios valstybės modelį. Tai buvo pirmoji vientisa valstybės teorija. Turėjusi didžiulę reikšmę tolesnei filosofijos raidai. Platono etika – socialinė. Ji neatsiejama nuo valstybės teorijos, į kurią įsilieja visi svarbiausi Platono filosofijos motyvai.
PASAULIS – TAI GĖRIS
Platono valstybės teorija, kaip ir visa jo filosofija, – sudėtinga, bet ji žavi mus gėrio ir harmonijos ieškojimu pasaulyje, visuomenėje, žmoguje. Platonas troško, kad pasaulyje viešpatautų gėris ir laimė, tačiau nežemiškasis – idealusis – pasaulis turi savo tvarką, o žmogaus gyvenimo prasmė yra protingas gyvenimo sutvarkymas. Kokia žmonių gyvenimo tvarka gali būti laikoma protinga?
Laimės dorybės, pagaliau ir gyvenimo tikslo žmogus negali pasiekti, gyvendamas vienas. Visa tai pasiekiama visuomenėje, kurioje žmogus gyvena, kurioje jis užima atitinkamą vietą ir kuriai jis jaučiasi įsipareigojęs. Platonas visa tai suprato ir individo dorovę glaudžiai susiejo su visuomenės gyvenimu. Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius visku, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Valstybę jis suprato kaip organizmą, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai Svarbiausia žmonių protingo gyvenimo sąlyga yra gyvenimas pagal prigimtį, tai anot Platono atitinka ir žmonių interesus. Žmonės negali gyventi pavieniui, o jei gyvena kartu, tai visi tuo pat metu negali būti tik žemdirbiai arba tik filosofai: reikia, kad kiekvieną drabą atliktų tik tie, kurie tam darbui turi geriausių duomenų, todėl kiekvieną žmonių bendriją turi sudaryti trys žmonių grupės, klasės: gamintojai, kariai, filosofai – vadovai.
Kiekviena klasė turi vadovautis atitinkamu doro gyvenimo supratimu. Gamintojų dorybė yra susivaldymas, karių dorybė yra drąsa, o valdovų dorybė yra išmintis. Jei visi gyvens, siekdami kiekvienam deramų dorybių ir vadovaudamiesi visiems bendru – teisingumo – siekimu, visuomenė, išlikdama individų suma, susivienys, joje įsiviešpataus santarvė, ji bus pastovi, patvari, taigi – protinga. Įstatymus saugoti ir įstatymams nepaklūstančius piliečius bausti turi valdovai. Jie turi rūpintis visu visuomenės tvarkos palaikymo mechanizmu. Siekiant visų interesus atitinkančio protingo bendrabūvio, prievarta atskirų valstybės narių atžvilgiu yra neišvengiama. Vienas pagrindinių valstybės rūpesčių turėtų būti auklėjimas. Gamintojai negali būti protingi, todėl juos reikia mokyti paprasčiausiai gerbti moralę bei įstatymus ir jų laikytis. Kariams būtina iniciatyva, protas, todėl jie turi rimtai mokytis gimnastikos, muzikos, matematikos. Tas, kuris mokydamasis matematikos pajunta abstraktaus galvojimo tvarką, gali užsiimti filosofija. Išmokęs mąstyti, jis įgyja galimybę tapti valdančiu žmogumi.
Valdovams reikia viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus. Užtat jie turi būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati, geriau neverčiama, turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę.
Taip besitvarkant valstybė bus dangiškojo gėrio įsikūnijimas žemėje, o jos žmonės – laimingiausi pasaulyje. Tai yra filosofinė utopija ir Pats Platonas nesitikėjo, kad jo sumanytoji valstybė galėtų būti įgyvendinta ir projektas taip ir liko popieriuje.
TOTALITARINIS TEISINGUMAS
Platono valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti jos darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam priklauso.
Svarbiausi Platono politinės programos elementai:
1. Griežtas visuomenės suskirstymas į klases; t.y. viešpataujanti klasė turi būti griežtai atskirta nuo žmonių – galvijų.
2. Valstybės likimo tapatinimas su viešpataujančios klasės likimu; išskirtinis dėmesys šios klasės vienybei ir jos palaikymui – griežtas šios klasės veisimo ir auklėjimo taisykles ir griežtas jos narių interesų priežiūra bei suvisuomeninimas.