Platono idealios valstybes modelis
5 (100%) 1 vote

Platono idealios valstybes modelis

TURINYS

Įvadas

1. Platonas – žmogus filosofas

1.1 Platono biografija 5

1.2 Pasaulio dvylipiškumo esmė Platono akimis 7

1.3 Platono filosofinis požiūris į būtį 8

2. Platonas apie idealiąją valstybę 9

Išvados 14

Literatūra



ĮVADAS

Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas – objektyvinio idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų, sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Dialoguose konfrontuodamas ir derindamas nuomones, stengėsi atskleisti filosofijos sąvokas. Šį iš Sokrato perimtą metodą (Platonas vadino jį Dialektika) grindė tikrovės idealistine samprata, kurios branduolį sudaro vadinamoji idėjų teorija. Platonas, kaip ir Sokratas, manė, kad sąvokose slypi tikras, besąlygiškas žinojimas, kurio turiniui būdinga bendrumas, vientisumas, pastovumas. Kadangi šios žinojimo ypatybės nesutampa su juntamosios tikrovės (t.y. konkrečių, individualių, laikinų daiktų) turiniu, Platonas darė išvadą, kad tikroji būtis esanti ne toji tikrovė, o idėjų būtis. Ji egzistuojanti kaip objektvus mintimi suvokiamų bendrybių atitikmuo ir, būdama savarankiška juntamosios tikrovės atžvilgiu, atliekanti konstruktyvaus daiktų modelio (principo) funkciją. Gėrio idėjai Platono filosofijoje tenka absoliutaus principo, demiurgo vaidmuo. Idėjų teorijoje iškelta būties nejuntamumo prielaida tapo metodologiniu klasikinio idealizmo principu. Juo remiantis, tikrovė traktuojama kaip susidedanti iš juntamojo pavidalo ir tikrosios prigimties. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygį, Demokritui sukūrus alomizmo teoriją. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo. Pažinimą Platonas laikė tik vienu sudėtingos žmogaus prigimties aspektu, siejo su neracionaliais sielos polinkiais (impulsyvumu, geidžiančiuoju) ir teikė etinę prasmę; protingasis pradas esąs lemiama visų sielos polinkių harmonijos, kartu ir gyvenimo pilnatvės sąlyga. Harmonija Platonui buvo gėris, teisingumo išraiška ne tik vidiniame, bet ir socialiniame gyvenime, kurio idealą jis vaizdavo valstybės utopijoje. Ideali valstybė turinti siekti teisingumo, vadovaudamasi visiems bendru tikslu ir pajungdama jam asmeninius interesus. Individas esąs tik visuomenės organizmo dalis, privalanti atlikti griežtai apibrėžtą funkciją. Platonas išskiria socialinius luomus: gamintojų, gynėjų ir valdovų – filosofų. Valdovai turėtų pasižimėti išmintimi, sargybiniai – narsa, gamintojai – produktyvumu (polinkiu darbui). Šie socialiniai sluoksniai atitinka sielos struktūrinę hierarchiją ir šia prasme yra objektyvaus pobūdžio.

1. PLATONAS – ŽMOGUS FILOSOFAS

1.1 Platono biografija

Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas ir etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos: motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod – rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu“ dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą.

Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos. Tačiau Platonas, būdamas savo krašto patriotu, negalėjo nematyti vergovinės santvarkos prieštaravimų. Ypač tai išryškėjo Peloponeso karo (431-404 m.p.m.e.) metu. Jo sukeltos pasekmės buvo ryškiausia prieštaravimų išraiška. Tai matydamas ir išgyvendamas Platonas priėjo išvados, kad gyvenimą būtina pertvarkyti ir pagrįsti jį moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą, kad parodytų atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė. Tačiau būdamas aristokratiškos kilmės, Platonas visgi stengėsi pateisinti kilmingųjų žmonių ideologiją, todėl jo teorija apie valstybę buvo labai prieštaringa ir netgi iliuziška.

Platono mokytoju buvo žymus to meto filosofas Sokratas. Jo mėgstamiausias teiginys: ”Aš žinau, kad nieko nežinau”. Sokratas globojo Platoną – tai buvo vienas iš geriausių jo mokinių. Platonas ilgą
laiką naudojosi savo mokytojo idėjomis ir tezėmis, bet pabaigoje savo kūrybos, jų mąstysena ėmė skirtis. Ryškiausiai tai matoma kūriniuose: “Valstybė” (2-10 knygos), ”Parmeoridas” (apie platoniškai suprantamą dialektiką), ”Sofistas” (apie būtį), ”Politikas”, ”Įstatymai” (sušvelninta idealios valstybės teorija).

1.2 Pasaulio dvylipiškumo esmė Platono akimis

Platono koncepcijos esmę sudaro dvi pasaulio koncepcijos. Pasaulis – iš prigimties dvilypis: matomas – kintamų objektų pasaulis ir nematomas – anapusinių idėjų pasaulis. Jo tezė “Medžiai atsiranda ir išnyksta, o medžio idėja lieka nekintama”. Jis darė išvadą, kad tik idėjų pasaulis yra tikroji būtis, o konkretūs daiktai – kažkoks vidurys tarp būties ir nebūties. Jie tik idėjų šešėliai. Platonas tikrovę suvokė tokią, kokia ji yra.Visų reiškinių, idėjų visuma, pagal Platoną, sudaro būtį. Platonas nepripažino muzikos, tapybos ir kitų meno šakų. Pagal Platoną, vienintelis menas – poezija. Poetu jis liko visą gyvenimą. Net filosofinėje kūryboje nesivaržė palyginimų, analogijos, dažnai gilindavosi į mitus, interpretuodavo juos, suteikdamas jiems simbolinę prasmę. Rašė dažniausiai dialogu, manydamas, kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui, o tai suteikia galimybę visoms mintims išreikšti.

Platonas galvojo, kad tikras žinojimas, pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Jis ėmėsi plataus užmojo: teoriškai aiškinti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Platonas pasuko dualizmo ir objektyvizmo keliu; be jutimais suvokiamų daiktų pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. ”Amžiną ir neatsirandamą būtį” jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos. Daikto atžvilgiu, idėja yra pirminė.

1.3 Platono filosofinis požiūris į būtį

Labai įdomi Platono koncepcija apie laiką.”Laikas neturi pabaigos ir šia prasme jis panašus į begalybę, todėl pats laikas veda žmogų į amžinybę”.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1124 žodžiai iš 3700 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.