Platono idealizmas: „idėjos“ ir „daiktai“. Platoniškoji žmogaus sielos, jos
pažintinių galių, jos poslinkio į gėrį, grožį ir tiesą samprata. Platono
valstybės teorija ir jos istorinė reikšmė.
Platonas – Antikos garsusis filosofas, vienas iš didžiųjų Vakarų
filosofijos pradininkų. Jis gimė 428 /427 m. pr. e. , o mirė 348 / 347 m.
pr. e. Platonas sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol
ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje
vyravusiam materializmui. Kaip Platonas suprato filosofiją, jos esmę ir
prasmę? Savo knygoje “Puota” Dialogo pokalbyje tarp Diotimos ir Sokrato jis
duoda atsakymus į šiuos klausimus.
“Diotima: Kai gimė Afroditė, dievai susirinko į puotą. Tarp jų buvo
Metiolės sūnus Poras. Vos jiėms pavalgius, o valgio buvo į valias, atėjo
prašyti išmaldos Penija ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigės nuo nektaro
vyno, išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labai
neturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo. Štai
kodėl Erotas pasidarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės
gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o afroditė
graži. Tai, kad Erotas yra Penijos ir Poro sūnus, nulėmė jo visą likimą:
jis visados neturtingas ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus , kokiu jį
įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be
prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, neturi
pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos.
Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visą, kas gražu ir gera, jis
drąsus, narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, rezgąs kokias nors pinkles,
visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsvarstymą ir įkvepia jį
kitiems, geras žmogus, kerėtojas ir sofistas. (Sofistais vadinosi Atėnuose
gyvenę filosofai, kurie savo išmintį ir patyrimus pardavinėdavo klientams,
mokydami ne dorovės, o kaip geriau prisitaikyti visuomenėje). Savo
prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi
ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta; tačiau paveldėjęs tėvo
prigimtį, ir vėl atgyja.Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekad
nebūna nei turtingas, nei vargšas. Jis yra taip pat viduryje tarp išminties
ir kvailumo, ir štai kodėl : iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, ir
nenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir aplamai
nė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties
nė kvailiai : čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys nebūdamas nei
gražus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas.
Sokratas : Kas gi, Diotima, ieško išminties, jei jos nemyli nei
išminčiai, nei kvailiai?
Diotima : Bet tai aišku ir vaikui, – tie kurie yra tų dviejų priešybių
vidury, jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis – vienas iš gražiausių
dalykų, o Erotas – meilė to. Kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį,
kitaip sakant – jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir
kvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės : jo tėvas išmintingas, motina neturi
nei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demono
prigimtis.
Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale
paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su
daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Suprasti ir vertinti tas
pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną. Norint apibūdinti Platono
pažiūras, jo idėjas, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos
eigą. Rašė Platonas dažniausiai dialogus, manydamas kad tokia pasakojimo
forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti.
Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis,
fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau Sokrato mokinio
išmojis buvo platesnis : jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, bet
ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Išplėtus
sąvokinio pažinimo sritį, savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jei
tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot
Platono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Tuo tarpu jutimams prieinami
pasaulio daiktai tokių savybių neturi. Jau Heraklitas sakė, kad pasaulyje
nėra pastovaus. Čia “viskas teka (juda) ir niekas nestovi vietoje”.
Pasaulis primena upę ir “du kartus į tą pačią upę tau nebristi“ Sokrato
mokinys neginčijo to ką Heraklitas teigė apie daiktus, tačiau darė išvadą,
kad sąvokų objektas turėtų būti ne daiktai, o kažkas kita, būtent tai, kas
bendra ir pastovu, kas nepažįsta “gimimo nei mirties, nei augimo, nei
nykimo”. O juk ir Parmenidas tvirtino būties identiškumą minčiai Parmenido
bei Sokrato buvo artima Platonui. Dėl to sąvokų objekto jis ieškojo ne
kintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasiekia dualizmo
ir
objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir
savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. “Amžiną neatsirandančią
būtį“ jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia
egzistencijos.
Terminas idėja Platono filosofijoje reiškia rūšį, formą. (Tą terminą
vartojo ir filosofai materialistai) Platono idėja turi ir kitą prasmę. Ji
neignoravo loginių ir gnoseologinių idėjos aspektų, tačiau labiausiai idėja