Platono “Valstybė”
Filosofai dažnai bandė kurti idealios visuomenės modelius. Pirmasis
žinomas filosofas, sukūręs idealios visuomenės sampratą, buvo Platonas (427
– 347 m. pr. Kr.) iš Atėnų. Platonas, mokyklos, pavadintos “Akademija” (387
m. pr. Kr. – 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką –
“Valstybė” (angliškų vertimų pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir
“Įstatymai”. Visi jie parašyti dialogo forma ir dėsto logiškai užbaigtą
politinę teoriją. Apžvelgsime jo veikalą “Valstybė”. Jame Platonas teigė,
kad kiekvienos visuomenės pagrindinis klausimas yra toks: kas turėtų
valdyti visuomenę? Platono laikais Graikiją sudarė nuolat kariavę miestai.
Jų politinė sistema skyrėsi: vieni miestai-valstybės buvo demokratijos
atstovai, kiti – aristokratijos, treti – monarchijos. Platonas norėjo, kad
liautųsi karai. Jis norėjo tokios visuomenės, kurioje žmonės gyventų
taikiai ir darniai. Todėl dabar pažvelkime į Platono “Valstybės” sampratą.
Pamatinė Platono “Valstybės” idėja: “ne taip svarbu, kiek žmonių
valdo – vienas, mažai ar daug; svarbiausia – tų žmonių pasirengimas
valdyti”[1]. Valdyti valstybę, anot Platono, turi žmonės, gerai suvokiantys
kas yra gėris. Tik tie žmonės, kurie pažino gėrį, gali valdyti valstybę.
Komunistinės idėjos savo gyvenimą pradėjo daugiau nei prieš 2000 metų,
kai Antikos filosofas Platonas nusprendė, jog negerai kai polyje egzistuoja
dvi priešiškos valstybės – vargšų ir turtingųjų. Todėl nusprendė, kad
vertėtų panaikinti privačią nuosavybę, o individą pajungti valstybės
gerovei.
Pradėdamas konstruoti savo idealios valstybės modelį Platonas
pirmiausia įveda darbo pasidalinimą, motyvuodamas tuo, kad vienas žmogus
gali dirbti tik vieną darbą. Jo kuriamoje valstybėje „žmogaus individualus
gyvenimas turėjo būti besąlygiškai pavaldus žmonijos idealui“[2].
Analizuodamas individo ir valstybės santykį Platonas sukuria
teoriją, kuri sprendžia tas problemas. Iš valstybės analizės matyti, kad ji
turi atlikti 3 funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius,
saugoti valstybę ir ją valdyti. Iš čia išplaukia, kad turi būti ir 3
klasės, ir kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtumu, tai
reiškia, kad yra 3 žmonių tipai: vieni, kurie iš prigimties tinka dirbti, o
ne valdyti; kiti, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir
nukreipiami, ir galiausiai tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės
valdymo pareigas.
Politines problemas Platonas siejo su etninėmis. Jo nuomone, “žmonių
santykius valstybėje lemia jų dorovė”[3]. Dorovė ir teisingos idėjos yra
tarpusavyje susijusios. Dorovė yra įgimta sielos savybė. Ar malonumo
siekimas yra suderinamas su dorove: tokį klausimą nagrinėjo Platonas. Įvedė
malonumų klasifikaciją:
1) tikrieji – protingasis pradas, pasireiškiantis mąstymu, argumentų
kūrimu;
2) dvasiniai – aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia;
3) tariamieji (kūniški) – geidžiantysis pradas, pasireiškiantis
žmogaus troškimais, maisto, gėrimo, malonumų poreikiu.
Kadangi egzistuoja tris žmogaus sielos dalys, vadinasi, anot Platono,
valstybėje turi būti trys luomai:
1) Valdovai arba karalius-filosofas, atitinkantys protingąjį sielos
pradą; jie privalo valdyti. Atrenkami iš sargybinių ir tam specialiai
lavinami. Jų būdingiausia savybė yra išmintis, jie jaučia malonumą
gilintis į mokslą, siekia tiesos ir ja vadovaujasi. Atrodo, kad jie kaip
mokslo vyrai yra privilegijuoti:
a) turi žinių.
b) tik jie turi žinių ir supranta tikrąjį gėrį.
c) skelbia karus ir poruoja jaunuolius.
d) seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia.
e) jiems leidžiama meluoti jei to reikia valstybei
2) kariai-valstybės saugotojai, atitinkantys aistringąjį sielos pradą;
jų pareiga – ginti valstybę;
3) žemdirbiai, pirkliai bei amatininkai, atitinkantys geidžiantįjį
sielos pradą; jų paskirtis – rūpintis gėrimais,
maistu, bei kitais gyvybiniais valstybės
piliečių poreikiais[4]. Tai pati žemiausia žmonių kategorija. Tačiau
ji visuomenei yra reikalinga tikslingam funkcionavimui. Gamintojus
Platonas sieja su vergais, ir nors Platoną jie mažiausiai domino jis
paliko kai kokių teisių:
a) gamintojai yra valstybės piliečiai;
b) gamintojai – ne vergai, jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei
brautis į jų asmeninį gyvenimą. Nors gamintojai ir ekonomiškai laisvi,
tačiau tokia laisvė tik iliuzija, nes jų gaminamais produktais ir net
jų gyvenimu disponuoja valdovai;
c) gamintojai gamina tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų
aukštesni luomai.
Tačiau šios klasės nėra taip griežtai atskirtos, kaip kad gali