PLATONO “VALSTYBĖ“
DORYBĖ YRA ŽINOJIMAS
Valstybė – tai knyga, nepasiduodanti kvalifikacijai. Joje paliesti ar išplėtoti bemaž visi Platono filosofijos aspektai, o jos temos ribos tokios, jog galima teigti, kad ji aprėpia visą žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui, be kita ko, reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems pažinti ir sukurti.
Pamatinę Valstybės idėją Platonas perėmė iš savo mokytojo doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Tačiau teiginys, kad dorybė yra žinojimas, reiškia, kad yra objektyvus gėris, kurį reikia pažinti, ir kad jį galima pažinti racionaliu ar loginiu nagrinėjimu, o ne spėlionėmis ar tiesiog pasikliaujant sėkme. Valios vaidmuo čia tik antrinis; ko žmogus nori, priklauso nuo to, kiek jie įžvelgia gėrio, tačiau niekas nėra gėris vien todėl, kad jie nori. Vadinasi, žmogus kuris žino – filosofas ar mokslininkas – turėtų turėti sprendžiamąją galią valdžiojem ir tik jo žinojimas suteikia jam šitokę teisę. Šis įsitikinimas sudaro viso ko pagrindą Valstybėje ir verčia Platoną aukoti visus valstybės aspektus, kuriems nepavyksta pritaikyti apšviesiosios despotijos principo.
Analizuojant paaiškėja, kad žmonių tarpusavio ryšiai visuomenėje priklauso nuo abipusių poreikių ir iš to kylančių prekių bei paslaugų mainų. Vadinasi, filosofo pretenzijos valdyti yra ne kas kita, kaip labai svarbus atvejis dėsnio, kuriuo įsitikinama visur, kur tik žmonės gyvena kartu: kad bendra veikla būtų sėkminga, kiekvienas turi atlikti savąją darbo dalį. Norint suprasti, ką tai reiškia valstybės atžvilgiu, būtina išsiaiškinti, kokios darbo rūšys yra svarbiausios, o tai aiškinantis prieinama prie trijų luomų, iš kurių filosofas valdovas, žinoma, bus pats svarbiausias. Bet šis darbų pasiskirstymas ir kiekvieno iš jų geriausio atlikimo laidavimas – funkcijų specializacija, kuri yra visuomenės pagrindas, – priklauso nuo dviejų veiksnių: būdingų gabumų ir pasirengimo. Praktiškai valstybė priklauso nuo to, kaip ji valdo ir susieja šiuos du veiksnius.
NUOMONĖS NEKOMPETETINGUMAS
Platono nuomone, miesto – valstybės sunkumai nėra ydingo auklėjimo padarinys, o dar mažiau čia kalti valstybės vyrų ir mokytojų moraliniai trūkumai. Sunkumai greičiau kyla iš visos visuomenės liguistumo ir pačios žmogaus prigimties.
Valstybė iš esmės buvo miesto – valstybės – tokio, koks jis iš tiesų buvo, su visais Platono įžvelgtais konkrečiais trūkumais,- kritinė studija, nors tam tikrais sumetimais jis nusprendė įvilkti savo teoriją i idealaus miesto rūbą. Tas idealas turėjo atskleisti amžinus prigimties principus, kuriuos gezistuojantys miestai mėgino ignoruoti.
Nekompetentingumas – tai demokratinių valstybių būdinga yda, tačiau esama ir kito trūkumo, kurį Platonas įžiūrėjo visose valdymo formose vienodai. Tai partijų kovų nepaprastas įniršis ir egoizmas, dėl kurio viena ar kita grupuotė gali bet kada savo naudą laikyti svarbesne už pačios valstybės interesus. Politinio gyvenimo harmonija – valstybinių ir asmeninių interesų dermė, kaip gyrėsi Periklis, pasiekta Atėnuose,- iš esmės, Platono požiūriu, buvo tik idealas.
Nuožmi frakcionizmo ir partijų egoizmo dvasia, martyt, buvo pagrindinė tam tikro valdžios nestabilumo miestuose – valstybėse priežastis. Platonas šitai aiškino tų, kurie turi nuosavybę, ir tų, kurie jos neturi, ekonominių interesų priešingumu. Tad pačiame mažiausiame mieste, pasak Platono, esama dviejų miestų – turtingųjų miesto ir vargšų miesto, kurie amžinai kovoja tarpusavyje. Ir padėtis tokia rimta, kad Platonas neišmano, kaip pašalinti frakcionizmą iš graikų politikos,- nebent iš pagrindų pakeitus privatinės nuosavybės instituciją. Geriausia būtų ją visiškai panaikinti, o mažų mažiausiai, jo nuomone, būtina bent atsikratyti turto ir skurdo kraštutinumų. Ir piliečius auklėti taip, kad jie labiau už viską vertintų visuomenės gerovą, ne mažiau svarbu nei auklėti vadovus. Nekompetetingumas ir Frakcionizmas – tai dvi pagrindinės politinės bėdos, su kuriomis neišvengiamai susiduria kiekvienas mėginantis patobilinti miestą – valstybę.
VALSTYBĖ KAIP TIPAS
Kai Platonas rašė Valstybę, toks pasiryžimas būti moksliškam jam reiškė, kad jo teorija turi pateikti idealios valstybės apmatus, o ne vien aprašyti egzistuojančią. Nors tai gali atrodyti paradoksalu, visiškai neabejotina, kad Valstybėje utopija kuriama ne kaip „romantinė sėkmė“ – tuo Platonas norėjo pradėti mokslinį „gėrio idėjos“ puolimą. Politikui tiesiog privalu žinoti, kas yra gėris ir, vadinasi, ko reikia gerai valstybei susikurti. Jis taip pat privalo žinoti, kas yra valstybė – ne atsitiktinės jos apraiškos, bet ji pati vidujai , iš esmės. Beje, filosofo teisę valdyti galima pagrįsti tik parodžius, kad ji kyla iš valstybės prigimties. Platono valstybė, matyt, yra „valstybė kaip tokia“, visų valstybių tipas ar modelis. Knygos tema yra valstybės kaip rūšies, kaip tipo bendroji prigimtis, ir ne taip svarbu, ar egizstuojančios valstybės tvarkosi pagal tą modelį, ar ne. Tai paaiškina, kodėl Platonas gana atsainiai traktuoja įvykdomumo klausimus, Lengva perdėti jo atitrūkimą nuo realių aplinkybių, bet kam, matyt, buvo visiškai nesvarbu, ar jo ideali valstybė gali
būti sukurta tikrovėje. Jis mėgino parodyti, kokia iš principo turi būti valstybė: jeigu faktai neatitinka principo, juo blogiau faktams.
Valstybėje siekiama ne aprašyti valstybės, o surasti tai, kas esminga ar tipiška,- bendruosius sociologinius principus, kuriems paklūsta kiekviena žmonių visuomenė, siekianti gero gyvenimo.
ABIPUSIAI POREIKIAI IR DARBO PASIDALIJIMAS
Visuomenę reikia suvokti kaip sistemą paslaugų, kurias kiekvienas jos narys ir teigia, ir gauna. Valstybė tik prižiūri šiuos tarpusavio mainus ir mėgina pasirūpinti, kad poreikiai būtų tenkinami kuo adekvačiau ir kuo darniau būtų keičiamasi apslaugomis.
Tačiau paslaugų mainai susiję su labai svarbiu principu – darbo pasidalijimo ir pareigų specilizacijos. Juk jeigu poreikiai patenkinami mainais, kiekvienas žmogus turi turėti daugiau savo siūlomų reikšnų, negu jam pačiam reikia, ir mažiau, negu jam reikia, turėti to, ką jis gauna. Tad visiškai aišku, kad būtina tam tikra specilizacija. Pasak Platono, tai galima paaiškinti dviem pagrindiniais žmogaus psichologijos faktais: pirma, skirtingiems žmonėms būdingi skirtingi gabumai ir kai kuriuos darbus vieni atlieka geriau negu kiti; antra, meistriškumas įgyjamas tik tada, kai žmonės nuolat dirba tą darbą, kuriam yra tinkami iš prigimties.
Taigi paaiškėja, kad filosofas valdovas nėra kas nors ypatinga, kad jo pretenzijas valdyti pateisina tas pats principas, kuris galioja visai visuomenei. Panaikinkite specilizaciją, ir drauge su ja išnyks visi visuomeniniai mainai. Įsivaziduokite žmones su vienodais įgimtais gabumais, ir pagrindo specializuotis nebėra. Atimkite lavinimą, kuris įgimtus gabumus paverčia meistriškumu, ir specializacija netenka prasmės.
KLASĖS IR SIELOS
Ir žmogaus, ir valstybės pamatinė struktūra esanti ta pati, todel tai, kas yra gėris vienam, negali iš esmės skirtis nuo to, kas yra gėris kitai.
Asocialiam individui būtina geriau suprasti savo paties prigimtį ir, remiantis tuo žinojimu, visapusiškiau išugdyti savo sugebėjimus. Jo vidinis konfliktas nėra nesutaikoma kova tarp to, ką jis nori ir ką privalo daryti, nes blogiausiu atveju jo prigimtinių sugebėjimų pilna išraiška apima tai, ko jis iš tikrųjų nori, ir tai, ką jis turi teisę turėti.
Kartu mėgindamas tuo pačiu būdu analizuoti ir valstybę, ir individą, Platonas sukuria teoriją, kuri yra pernelyg paprasta jo problemai išspręsti. Iš valstybės analizės matyti, kad būtina atlikti tris funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius, saugoti valstybę ir ją valdyti. Specializacijos principas reikalauja, kad būtų skiriamos svarbiausios veiklos sritys, tai paaiškėja, jog yra trys klasės darbininkų, kurie gamina, ir „ sargybinių“, kurie savo ruožtu padalyti, nors ne taip aiškiai, į karius ir valdovus, arba filosofą karalių, jeigu jis valdo vienas. Bet kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtingumu, tas tris klases lemia tai, kad yra žmonių rūšys tie, kurie iš prigimties tinka dirbti, o ne valdyti; tie, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir nukreipiami, ir galiausia tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės valdymo pareigas, sakykime, rinktis priemones ir tikslus.
Psichologijos požiūriu šias tris savybių rūšis atintinka trys gyvybės galios, arba „sielos“: geidžiančioji, arba maitinančioji, kuri, Platono manymu, glūdi žemiau diafragmos, vykdomoji, arba „aistringoji“, kuri glūdi krūtinėje, ir protingoji, kuri žino arba mąsto ir kuri glūdi galvoje.
Valstybėje trys klasės tikrai nėra taip griežtai atskirtos, kaip atrodytų iš schematiško jo teorijos išdėstymo. Tos klasės anaiptol nėra kastos, nes priklausymas joms nepaveldimas. Priešingai, idealu jis, atrodo, laiko išgales, ir kurioje kiekvienas individas eina valstybėhe pačias aukščiausias pareigas, kurias gali deramai atlikti dėl savo pasirengimo (gabumų plius išsilavinimo ir patirties).