Platono valstybės idėjos ir olos alegorija
5 (100%) 1 vote

Platono valstybės idėjos ir olos alegorija

ĮŽANGA

Graikų filosofas Platonas buvo vienas svarbiausių ir iškiliausių Antikos mąstytojų.Jis suformulavo svarbiausias Vakarų filosofijos, psichologijos, logikos ir politikos problemas bei idėjas.

Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.) – dviejų garsiausių Atėnų giminių palikuonis. Paveldėtas aristokratiškumas lydėjo Platoną visą gyvenimą: jis su panieka žiūrėjo į prekybą, besaikį turtų vaikymąsi, į karus, kuriuose buvo siekiama prisigrobti vergų. Platonas buvo idealistinės filosofijos Europoje pradininkas. Iš stichinių ir panteistinių religijų ir filosofinių apmąstymų jis dialektinio mąstymo jėga sukūrė visa apimančią būties sistemą, “mokymą apie idėjas”. Platonas siekė išaiškinti iš kur ir kaip atsiranda pagrindinių žmogiškų vertybių: dorovingumo, teisingumo, išminties, grožio ir kitų supratimas. Į šiuos klausimus mąstytojas mėgino atsakyti dialogų forma parašytuose kūriniuose. Savo filosofinėje kūryboje jis akcentavo grožį ir gėrį, vartojo palyginimus, analogija, o pritrūkęs argumentų, nesivaržydamas pasitelkdavo fantaziją. Platono kūryba visais laikais susilaukdavo aukščiausių įvertinimų.

PLATONO “VALSTYBĖS” IDĖJOS IR “OLOS ALEGORIJA”

Valstybė – tai Platono veikalas nepasiduodantis jokiai klasifikacijai. Jos nepriskirsi nei moderniųjų visuomenės studijų, nei moderniojo mokslo nė vienai iš kategorijų. Joje paliesti ar išplėtoti bemaž visi Platono filosofijos aspektai, o jos temos tokios, jog galima teigti , kad ji aprėpia visą žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie gerą žmogų ir gerą gyvenimą, kuris Platonui, be kita ko reiškė gyvenimą geroje valstybėje, apie būdus jiems pažinti ir sukurti.

Platono veikalas “Valstybė” parašyta dialogų forma kaip ir daugelis jo veikalų. “Valstybę” sudaro X atskirų knygų kuriose Platonas pateikia savo valstybės idėją. Pamatinę valstybė idėją Platonas perėmė iš savo mokytojo Sokrato doktrinos, kad dorybė yra žinojimas. Platonui dorybė taip pat yra žinojimas ir reiškia, kad yra objektyvus gėris kurį reikia pažinti, ir kad jį galima pažinti racionaliu ar loginiu nagrinėjimu, o ne intuicija, spėlionėmis, ar tiesiog pasikliaujant sėkme. Gėris yra objektyviai realus, kad ir ką apie jį manytume, ir jį reikia įgyvendinti ne todėl ,kad to nori žmogus, o dėl to , kad jis yra gėris. Valios vaidmuo čia tik antrinis; ko žmonės nori priklauso nuo to, kiek jie įžvelgia gėrio, tačiau niekas nėra gėris vien dėl to, kad jie to nori. Vadinasi, žmogus, kuris žino – filosofas ar mokslininkas, – turėtų turėti sprendžiamąją galią valdžioje, ir tik jo žinojimas suteikia jam tokią teisę. Šis įsitikinimas sudaro visą ko pagrindą “Valstybėje”.

Platonas savo veikale “Valstybė” 7 –oje knygoje išdėsto savo idėjų, sielos, pažinimo teoriją.Tam jis pateikia savo garsųjį palyginimą, kuris vadinamas olos arba saulės alegorija. Platonas vaizduoja žmones, kurie gyvena požeminiame urve. Jie sėdi surištomis rankomis ir kojomis, matydami vien urvo sienas. Už jų stovi aukšta mūrinė siena, už jos vėl gi gyvena į žmones panašios būtybės, kurios virš mūro laiko iškėlusios įvairias figūras. Kadangi už šių figūrų dega laužas, nuo jų ant sienų krenta virpantys šešėliai. Taigi vienintelis dalykas, kurį mato olos gyventojai yra “šešėlių teatras”. Nuo gimimo jie sėdi toje pačioje padėtyje,taigi mano, kad be šešėlių daugiau nieko nėra. Tuo Platonas šešėlius lygina su savo idėjomis. Žmonėms esą lemta matyti ant sienos priešais save tik idėjų šešėlius. Tai yra daiktai, su kuriais žmogų sieja vien jutimai. Idėjų jutimai nepasiekia. Kai stebimi gražūs arkliai, gražūs apsiaustai ir kita, nė vienas iš tų objektų neatskleidžia grožio idėjos. Praktinėje veikloje manymo dažniausiai pakanka. Tačiau tai dar netikras žinojimas. Jis Platono žodžiais “tamsesnis už žinojimą, bet aiškesnis už nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos, o jos pažįstamos protu.

Todėl Platonas išleidžia žmogų iš olos. Vienam urvo gyventojui pavyksta ištrūkti iš kalėjimo. Jį apakina ryški šviesa. Apakina ir ryškių figūrų vaizdas – nes ligi šiol jis tematė tik neryškius tų figūrų šešėlius. Jeigu jam pavyktų perlipti mūrą ir palikus už nugaros laužą, iškopti iš urvo laukan, jis būtų dar labiau apakintas. Tačiau prasitrynęs akis apstulbsta kaip viskas gražu.

Visų pirma užduotų sau klausimą: iš kur viskas atsirado? Pirmą kartą išvystų spalvas ir ryškius kontūrus, pamatytų tikrus gyvūnus ir gėles – figūros urve tai tik prasta jų kopija. Bet ir tada jis klaustų iš kur atsirado visi gyvūnai ir gėlės Danguje pamatęs saulę suprastų, kad saulė suteikia gyvybę visoms gėlėms ir gyvybėms, kaip kad laužas urve jam leido matyti šešėlius.

“Ir tada jau jis padarys išvadą, kad nuo saulės priklauso ir metų laikai, ir metų keitimasis, ir kad ji vadovauja viskam, kas matoma erdvėje, kad ji kažkokiu būdu yra priežastis viso, ką šis žmogus ir kiti kaliniai matė anksčiau oloje”. [1]

Šiuo palyginimu Platonas vaizduoja filosofijos kelią nuo neaiškių vaizdinių prie tikrų idėjų, kurios slypi už gamtos esybių. Jisai parodo, kad
urvo tamsybė ir gamta skiriasi taip, kaip gamtos formos skiriasi nuo idėjų pasaulio. Jis nesako, kad gamta ir daiktai tamsūs ir nykūs. Tačiau jie tamsūs ir nykūs palyginti su idėjų ryškumu. Idėjos apakina savo spinduliavimu ir užgožia savo kopijas ir pavidalus. Daiktai nėra tamsūs ar niūrūs, greičiau priešingai. Bet tai tėra daiktai.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 941 žodžiai iš 2881 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.