PLUTONAS
Plutonas – tolimiausia Saulės sistemos planeta. Ir mažiausiai išstudijuota. Ji buvo atrasta 1930 metų kovą. Tai padarė amerikietis astronomas K. Tombo. Vėliau Plutonas buvo rastas ir ankstesnėse dangaus nuotraukose, pradedant nuo 914 metų. Plutona daugelis siūlė vadinti tiesiog Lowell. Flagstaff observatorijos personalas pasiūlė Kroną, Inervą ir Plutoną. Po kelių mėnesių buvo pasirinktas Plutono vardas (kurį, beja, pirmoji pasiūlė 11 m. mergaitė iš Anglijos, Venetia Burney). Lotynų mitologijoje Plutonas (graikų – Hadas) buvo požemių ir mirusiųjų dievas.
Dėl milžiniško savo nuotolio ji matoma tik kaip blausus taškelis, todėl jį išskirti iš aplinkinių žvaigždžių fono galima tik fotografijos metu. Apie ją žinoma palyginti nedaug, mat šios tolimos planetos kol kas dar nepasiekė jokia automatinė tarpplanetinė stotis. Apie Plutoną, tikėtina, mažiausią Saulės sistemos planetą (5,5 karto lengvesnis už mėnulį), žinome tik iš stebėjimų iš Žemės bei Hubble orbitinio teleskopo.
Yra manančių, kad Plutoną geriau būtų laikyti net ne planeta, o dideliu asteroidu arba didžiausiu Kuiperio juostos (už Neptūno esančių objektų darinys) objektu. Jis sukasi į priešingą pusę nei dauguma kitų planetų. Jo orbita labai ištęsta – kartais jis priartėja prie Saulės arčiau nei Neptūnas (kaip kad buvo 1979 sausio – 1999 vasario laikotarpiu). Tačiau Plutono ir Urano keliai niekada nesusikerta. Galbūt Plutonas, Charonas ir Neptūno palydovai yra likučiai medžiagos, kuri sudarė Oorto debesyje
Plutono paviršius
Plutonas, pažėrė astronomams nemaža mįslių. Jos skersmuo maždaug 2200 km: skrieja vidutiniškai 5942 mln. km. nuotoliu nuo Saulės labai ištęsta ir į ekliptiką labai pasvirusia orbita Neptūno orbitos viduje. Vieną ratą aplink Saulę Plutonas padaro per 250,3 m., apie savo ašį apsisuka per 6,4 d.
Hablo kosminiu teleskopu gautose Plutono nuotraukose matyti šviesesnės ir tamsesnės paviršiaus detalės. Iš keliolikos nuotraukų sudarytas Plutono gaublys. . Dar didesnį ryškio kitimą sukelia periodiškai pasikartojančios Plutono palydovo Charono okultacijos (pasislėpimai už planetos) ir praėjimai priešais planetą. Šviesumo skirtumai tarp tamsiųjų ir šviesiųjų Plutono sričių siekia 5 kartus. Tamsiausia sritis yra ties pusiauju, tiesiog po Charonu. Plutonas savo sandara skiriasi nuodidžiujų planetų. Turi retą azoto ir metano atmosferą. Paviršių dengia kelių kilometrų storio metano ledas, kurio temperatūra -235 *C
Plutono paviršiaus temperatūra niekada nepakyla per 60 kelvinų(–213 C), o dazniausia apie todėl dauguma dujų (N2, CH4, CO)ten yra kietos būsenos. Galbūt šviesiosios sritys yra šviežiai nuklotos sušalusių dujų šerkšno, o tamsiosiose – ledas gali būti purvinas, susimaišęs su dulkėmis ir kai kuriomis organinėmis medžiagomis, susidarančiomis iš metano. Dalis metano dujų yra sublimavusios, todėl manoma, kad Plutonas turi mažo tankio atmosferą.