Poezijos ir kurybinės laisvės problema altorių sesely
5 (100%) 1 vote

Poezijos ir kurybinės laisvės problema altorių sesely

Referatas

POEZIJOS IR KŪRYBINĖS LAISVĖS PROBLEMA V. MYKOLAIČIO-PUTINO ROMANE “ALTORIŲ ŠEŠĖLY”

2003

KRETINGA

Turinys

1. Apie Vincą Mykolaitį – Putiną

V. Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. vidutinių, valstiečių šeimoje Pilotiškių kaime, Gudelių valsčiuje, Suvalkijoje. Išėjęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, jis įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurią baigė 1915 m. Toliau dar mokėsi katalikų dvasinėje akademijoje Petrograde, iš kur 1917 m. rudenį išvyko į užsienius ir čia 1918—1922 m. įvairiuose universitetuose studijavo literatūrą, filosofiją, meno istoriją bei svetimas kalbas. Grįžęs į Lietuvą 1923 m. rudeni, pradėjo dirbti Kauno valstybiniame universitete, dėstydamas literatūrą. Nors ir pasiruošęs katalikų dvasininko profesijai, V. Mykolaitis-Putinas beveik nekunigavo, o apie 1934 m. jis galutinai nutraukė ryšius su katalikų kunigų luomu. Tolesnis V. Mykolaičio-Putino gyvenimas vyko literatūros mokslininko ir rašytojo darbo vaga, nepasižymėdamas kuriais nors svarbesniais išoriniais biografiniais įvykiais.

V. Mykolaičio-Putino biografijos ryškiausias bruožas— tai jo tarnavimas gimtajam kraštui, savo tautai savuoju talentu ir išsimokslinimu, kūrybiniais darbais. V. Mykolaičio-Putino ligi šiol nueitasis gyvenimo kelias — tai XX amžiaus lietuvių inteligento būdingas gyvenimo kelias, pažymėtas istorinių įvykių nulemtais vingiais, klaidžiojimais bei suklydimais, giliais idėjiniais prieštaravimais,, pagaliau išsprendžiamais tarybinės santvarkos sąlygomis susiformavus socialistinę pasaulėžiūrą. V. Mykolaitis-Putinas daugiau kaip per keturiasdešimt savo kūrybinio darbo metų yra vaisingai pasireiškęs įvairiuose literatūros žanruose: ir poezijoje, ir prozoje, ir dramaturgijoje, ir kritikoje, ir literatūros moksle, ir vertimo mene. Jo išvarytasis baras lietuvių literatūros dirvoje yra toks platus ir gilus, kad mums šiandien būtų tiesiog neįmanoma įsivaizduoti naujosios lietuvių literatūros istorijos be V. Mykolaičio-Putino vardo ir be jo veikalų.

Žymiausias ir reikšmingiausias buržuazinio laikotarpio V. Mykolaičio-Putino kūrinys yra jo tritomis romanas „Altorių šešėly“, išleistas 1933 m. ir susilaukęs didžiulio populiarumo skaitančioje visuomenėje. Šiame romane, parašytame kritinio realizmo metodu ir paremtame plačiu autobiografiniu patyrimu, autorius demaskavo daugelį Lietuvos klero gyvenimo, jo profesinės ir visuomeninės veiklos tamsiųjų, nuo visuomenės akių griežtai slepiamų pusių — dalies katalikų dvasininkijos veidmainiškumą, antiliaudiškumą, moralinį supuvimą, kosmopolitizmą. Svarbiausias romano veikėjas, kunigas ir poetas, Liudas Vasaris tai — su giliu psichologiniu įžvalgumu sukurtas dvejojančio katalikų dvasininko, liberalaus buržuazinio inteligento, dekadentinio poeto paveikslas, turįs plačios apibendrinamos ir pažintinės reikšmės. Romane taip pat atskleidžiamas ir lietuvių buržuazinės visuomenės moralinis smukimas, jos dvasinis išsigimimas.

V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ pasirodymas buvo žymus įvykis lietuvių grožinės prozos, lietuvių romano raidoje.

2. “Altorių šešėly” – romano tema, problemos, struktūra ir turinys

Romano temą, jo problematiką formavo paties autoriaus dvasiniai išgyvenimai bei prieštaravimai. Romane vaizduojama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, sprendžiama poeto ir kunigo pašaukimų nesuderinamumo problema. „Ekskunigo problema yra sudėtinga, reiktų giliau suvokti, iškunigėjimo skaudulį, tai ne farso vertas reiškinys. Jo priežastys anaiptol ne vynas ir moterys, bet pirmiausia nenormalios mūsų kunigijos auklėjimo aplinkybės. Reiktų platesnio požiūrio ir įsigilinimo į kunigo pašaukimą, jo likimo problematiką“, rašė romano autorius. Tačiau romano prasmė gali būti suvokta ir universaliau – kaip savęs ieškojimas ir suradimas, reikalaujantis ištikimybės savo tikrajai esmei, pasiryžimo ją ginti, einant konfliktų ir skaudžių apsisprendimų keliu. Liudo Vasario istorija gali būti apmąstoma ir kaip meninis Putino lyrikos komentaras, išryškinantis asmenybės vystymosi, būties įprasminimo idėją. Liudas Vasaris, kaip ir Putino eilėraščių lyrinis subjektas, linkęs į refleksiją, disharmoniška, vidinį prieštaringumą intensyviai ir giliai išgyvenanti asmenybė.

Romaną „Altorių šešėly“ sudaro trys dalys: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“. Yra parašytas ir ketvirtos (neužbaigtos) dalies fragmentas. Per visas tris romano dalis plėtojama Liudo Vasario, svarbiausio romano veikėjo, gyvenimo ir iškunigėjiimo istorija: nuo kunigų seminarijos klieriko iki kunigo, apsisprendusio pasitraukti iš kunigų luomo ir būti poetu. Yra kuriami ir antraeilių veikėjų paveikslai, pirmiausia moterų: Liucės (I-III dalys), baronienės Rainakienės (II dalis) ir Auksės (III dalis). Romano veiksmas apima laikotarpį nuo 1905 iki 1926 metų. Jis telkiamas įvairiose vietose: seminarijoje, tėviškėje, ant Aušrakalnio, Kalnynuose, Kaune.

Romane, kaip ir lyrikoje, Putinas vaizduoja vidinius žmogaus išgyvenimus, jam labiausiai rūpi individo dvasiniai konfliktai. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris yra
nuolatinės psichologinės analizės objektas.

Pirmosios romano dalies turinį sudaro ketveri Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje. Vasaris ieško gyvenimo idealo, kunigavimas jį vis labiau baugina. Čia, seminarijoje, jis išspausdina pirmuosius patriotinius eilėraščius. Vidinis nerimas ir emociniai prieštaravimai vis labiau stiprėja. Vasaros atostogų metu Vasaris susipažįsta su Kleviškių klebono giminaite Liuce ir patiria pirmuosius meilės išgyvenimus, bet stengiasi slopinti bundantį jausmą, ryžtasi ieškoti gyvenimo idealo kunigystėje.

Antrojoje romano dalyje Liudas Vasaris jau tampa vikaru Kalnynų parapijoje, nori ne tik prisitaikyti prie kunigų luomo, bet nuoširdžiai stengiasi tapti geru kunigu. Toliau rašo eilėraščius, užsisklęsdamas savy tikisi turėti vidinę niekieno neliečiamą sritį, kurioje galėtų jaustis laisvas. Jaunasis vikaras susipažįsta su baroniene Rainakiene. Ši žavi, išsilavinusi, inteligentiška dvaro ponia sužadina ne tik erotinį potraukį, bet ir pasiryžimą būti savimi.

Antrosios ir trečiosios dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, susikūrė Lietuvos valstybė. Vasaris baigė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, keletą metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje.

Trečiojoje dalyje Liudas Vasaris grįžta į Lietuvą išsimokslinęs, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, subrendęs kaip menininkas. Širdies gilumoje jis jau beveik nebe kunigas, o „pasaulietis“ inteligentas, kuris vengia ryšių su dvasininkų sluoksniu. Bet jis vis dar nesiryžta pasitraukti iš kunigų, mąsto, abejoja ir delsia. Kaune Vasaris ima dirbti gimnazijos direktoriumi. Atsinaujina ryšys su Liucija, dabar jau ponia Glaudžiuviene. Šis ryšys išlieka svarbus iki romano pabaigoje tragiškai pasibaigusio Liucės gyvenimo. Auksė Gražulytė, veikli, energinga, moderniai mąstanti iš Amerikos grįžusio turtingo lietuvio duktė, tampa Liudo Vasario sužadėtine. Ji ima vadovauti Vasariui, keisdama pažiūras į gyvenimą, skatindama realistinį požiūrį į tikrovę. Ir Liudas, ir Auksė mąsto apie galimybę sukurti šeimą. Romano pabaigoje Liucės savižudybė skatina veiksmo atomazgą – Liudas Vasaris sėda rašyti pareiškimo apie pasitraukimą iš kunigų.

3. Vasaris ir Poezija

Poezijos kūryba Liudui Vasariui buvo alfa ir omega, buvo viskas, viskas galų gale į ją sueidavo, į poeziją. Dvasininkų luomo moralinis kodeksas, bažnyčios įstatymai ir sankcijos, juoda askezė buvo svetimi ir nepriimtini jo prigimčiai. Moterys jame pažadino ir formavo tą brangų ir jaukų plataus gyvenimo suvokimo jausmą ir jo įkūnijimą poezijoje. Kunigas nunyko. Poetas pabudo ir kuria. Liudas Vasaris — poetas, jis mūzos prieglobsty. „Baisus gamtos paradoksas: mirė pirmoji meilė — gimė filosofas ir poetas“

Vasaris visam laikui nusivilko sutaną ir atsidėjo kūrybai, pagaliau po ilgų ir kankinamų ieškojimų, po kilimų ir kritimų įsitikinęs, kad dogmos jam nieko gera neduoda, tik varžo jį, o mūzos prieglobstis atveria visai kitas gyvenimo galimybes. Taip yra. V. Sezemanas neabejodamas kritikuoja bažnyčią už kūrėjų, menininkų ir literatų kūrybos laisvės varžymus, kūrybos apribojimus. Teisybė, sako jis, „iš vienos pusės, religinga nuotaika ir susiję su ja doroviniai jausmai visais laikais įkvėpdavo ne vieną poetą bei menininką ir paskatindavo juos kurti gražiausius ir įspūdingiausius kūrinius“, tačiau, “antra vertus, visi bažnyčios ir viešpataujančios moralės atstovai nesiliaujamai kovoja prieš neribotą meno kūrybos laisvę ir reikalauja, kad menininkai išsižadėtų visų siužetų, kurie neatitinka }ų išpažįstamų religijos ir dorovės tiesų“ . Toliau V. Sezemanas rašo: „Menininkai yra už pilną ir nieku nesuvaržytą meno autonomiją. Religijos ir moralas atstovai, priešingai, sutinka pripažinti tą autonomiją vien tiek, kiek }i suderinama su bažnyčios ir dorovės įsakymais“ .

Teisingai išdėstyta bažnyčios ir jos moralės pažiūra į meno kūrybą. Vos pasirodžius „Altorių šešėly“, panašūs bažnyčios priekaištai krito ant Vasario (ir ant autoriaus!) galvos. J. Grinius įrodinėjo, jog Vasaris būtų galėjęs kurti „religinę meditatyvinę lyriką“, jei tik jis būtų turėjęs ,,giliai religingą sielą“ . A. Jakštas aiškino visuomenei ir autoriui, kad jis, autorius, ,,dievo gyvojo vieton“ pasistatęs „literatišką stabuką— savo talentą“, kuriam skiria viską, o „dievui — ničnieko“, ir „trys arkliukai, kuriuos pasikinkęs Vasaris važiuoja pasaulio stebinti, sau garbės laurų pelnytis“, yra „talentas, moteris, meilė“. A. Graževičius įrodinėjo, kad „meno formaliniams dalykams bažnyčia dogmatiniu atžvilgiu visai abejinga“ (argi?— K. A.), bet „kalba gali būti tik dėl idėjų, turinio“ ir tuo požiūriu „menininkas neturi jokios teisės ir pareigos vardan meno imtis nemoralias ir antireligines idėjas ir turinį“, o apie „idėjų moralinę vertę gali pasisakyti religija ir moralė (taigi! — K. A.), ir jų autoritetui menininkas turi nusilenkti“, nes „idėjos srity menininkas neturį jokios autonomijos“ .

Žodžiu, štai jums „laisvė“, štai nelaisvė, kuriai turite „nusilenkti“. Bet Vasaris pagaliau nebenorėjo lankstytis, jis norėjo kurti nesilankstydamas. Čia reikėjo lankstytis ne bet kokiai moralei, o religinei, bažnytinei.
kūrybos moralė turi savo kriterijus,— rašė R. Šaltenis,—ne tuos „teologiškus“ . B. Pranskus rašė, kad svarbią vietą Vasario gyvenime užima santykiai su moterimi, tačiau tie santykiai netraktuojami kaip fiziologinė meilė, „moteris jam pirmiausia simbolizuoja tą kilnią, švelnią ir gražią gyvenimo realybę, kuri gali teikti įkvėpimo, išgyvenimų, medžiagos poetinei kūrybai ir nuo kurios katalikų bažnyčia, visa religinė ideologija atitveria, atplėšia poetą— kūrėją” . Atsidūręs tokioje uždaroje „kastoje, pratinamas žiūrėti į tikrovę specifiniu aspektu, romano herojus jaučia prarandąs savo žmogiškąjį pilnavertiškumą bei natūralumą“,— rašo J. Lankutis, čia pat pabrėždamas, kad „jo individualybei kažkas nematomas trukdo išsiskleisti, o kūryba neberanda realaus emocinio pagrindo“ .

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1711 žodžiai iš 5642 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.