Poilsio laiko reglamentavimas darbo kodekse
5 (100%) 1 vote

Poilsio laiko reglamentavimas darbo kodekse

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………..2

1. Poilsio laiko sąvoka……………………………………………………………………………………………………3

2. Atskiros poilsio laiko rūšys……………………………………………………………………………………….4

2.1 Pertrauka pailsėti ir pavalgyti………………………………………………………………4

2.2 Papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos metu……………..6

2.3 Paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų)…………………8

2.4 Savaitės nepertraukiamasis poilsis………………………………………………………..10

2.5 Kasmetinis poilsio laikas:……………………………………………………………………..12

1) Kasmetinių atostogų rūšys………………………………………………….12

2) Suteikimo tvarka, sąlygos ir apmokėjimas…………………………..14

3) Tikslinių atostogų rūšys……………………………………………………..16

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….18

Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………..19

Įvadas

Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas (toliau – LR Darbo kodeksas) įtvirtina ir detalizuoja vieną iš pagrindinių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnyje įtvirtintą principą, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę į poilsį, taip pat ir kasmetines mokamas atostogas. LR Darbo kodekso reguliuojamų santykių įgyvendinimas yra paremtas ir principu, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas, kas apima ir tinkamą darbo ir poilsio laiko nustatymą bei suderinimą. Be to, dabartinėje teisės doktrinoje dominuoja nuostata, kad žmogaus teisės, kurios yra pripažįstamos šiuolaikinės civilizacijos esmine vertybe, negali būti traktuojamos tik siauru nacionaliniu aspektu, o atskirų teisių detalizavimas nacionaliniuose įstatymuose turi būti paremtas ir tarptautiniais įsipareigojimais. Svarbiausia yra užtikrinti, jog minėtos darbuotojų teisėsi nepasiliktų vien formaliu individo teisių konstatavimu, esminis vis dėlto yra realus šio instituto įgyvendinimas ir realizavimas, atsižvelgiant bendruosius darbo teisės principus.

Todėl pagrindinis šio darbo objektas yra darbuotojų teisė į poilsio laiką, jo atskiros rūšys reglamentuotos ne tik LR Darbo kodekse, bet ir kituose įstatymuose ar poįstatyminiuose aktuose, individualiose ar kolektyvinėse sutartyse bei, žinoma, jų suteikimo tvarka ir diferenciacija atskirų subjektų atžvilgiu.

Siekiant išsamiai atskleisti, kaip darbuotojas gali pasinaudoti savo teise į poilsį, neabejotinai bus išskiriamos ir atskirai paminimos tos LR Darbo kodekso nuostatos, kurios yra imperatyvios ir įpareigojančios darbdavį, ir tie atvejai, kada įstatymų leidėjas palieka teisę pačioms darbo santykių šalims susitarti dėl tam tikrų sąlygų, žinoma, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais.

Pagrindinis šio darbo uždavinys atskleisti ne tik atskirus formaliuosius poilsio laiko reglamentavimo aspektus, bet ir išskirti diferenciacijos pagrindus ir jos tikslingumą bei teisėtumą.

Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas laikomas silpnesniąja darbo santykių šalimi, būtinumą tiksliai reglamentuoti tam tikras poilsio laiko skyrimo sąlygas ir apmokėjimą už jį reiktų laikyti ne tik pagrindiniu valstybės institucijų uždaviniu, tačiau ir darbo santykių dalyvių bendradarbiavimo ir visų darbuotojų lygiateisiškumo traktavimo reikšmingumu.

Darbe aptariant skirtingas poilsio laiko rūšys bei jų tikslus bus stengiamasi atskleisti, kaip vienu ar kitu atveju turi būti apmokama darbuotojui ar kaip turėtų būti pritaikomas galimas kompensavimo mechanizmas.

Atskleidus tam tikrus formaliuosius aspektus bus stengiamasi parodyti, kaip vienų ar kitų imperatyvių sąlygų nesilaikymas iš darbdavio pusės, gali lemti tam tikrus darbuotojo teisių suvaržymus ir kaip LR darbo kodeksas numato santykių pusiausvyros atstatymą, naudojant atitinkamo poilsio laiko pailginimą ar kompensacinį mechanizmą.

1. Poilsio laiko sąvoka

Vienas iš LR Darbo kodekse įtvirtintų principų yra „saugių ir nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas“, kuris apima ne tik darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių privalomą taikymą darbo procese, tačiau ir tinkamo darbo ir poilsio laiko, atostogų garantijų bei kitų specialių garantijų atskirų asmenų grupėms nustatymą. Toks principas įgyvendina konstitucinę nuostatą, įtvirtintą konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę į poilsį, taip pat ir kasmetines mokamas atostogas. Todėl siekiant realizuoti šį konstitucinį principą LR Darbo kodekso XIV skyriuje yra apibrėžiama poilsio laiko sąvoka, numatomos jos rūšys ir šios teisės įgyvendinimo tvarka.

LR Darbo kodekso 156 straipsnyje yra įtvirtinama bendroji poilsio laiko sąvoka „poilsio laikas – tai įstatymų,
kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas“. Ši kodekso nuostata numato, kad poilsio laikas gali būti nustatomas remiantis įstatymu, kolektyvine sutartimi ar darbo sutartimi. Įstatymiškai eilė teisės norminių aktų yra išleistų su tikslu reglamentuoti atskiras poilsio rūšis ar poilsio numatymo specifiką skirtingiems socialiai jautresniems subjektams. Kolektyvine sutartimi, kuri yra susitarimas tarp profesinės sąjungos ir darbdavio (arba jų susivienijimų, organizacijų) dėl darbo, darbo apmokėjimo, darbo organizavimo, žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socialinių ir ekonominių sąlygų, taip pat galima numatyti tam tikrą poilsio laiko reguliavimą. Valstybė pasilieka sau teisę nustatyti tam tikras teisinio reguliavimo ribas: minimalias garantijas, normas, kurių negalima peržengti susitarimais, o konkrečios darbo sąlygos paliekamos reguliuoti sutartims, o ypatingai kolektyvinėms sutartims. Tiesiog tokiomis sutartimis negalima pabloginti darbuotojų padėties palyginus su ta, kuri yra numatyta įstatymu, poilsio laiko atžvilgiu ir kitokių poilsio lako rūšių negu numatyta LR Darbo kodekse.

Poilsio laiko sąvoką galima laikyti išvestine iš darbo laiko sąvokos, nes Darbo ir poilsio laikas – dvi vieno teisės instituto pusės su santykinai savarankiškais poinstitučiais – darbo laikas ir poilsio laikas. Poilsio laikas yra vienas iš darbo teisės poinstitučių . Teisine prasme, poilsio laikas – ta astronominio laiko dalis, kuri lieka už darbo laiko ribų, t.y. laikotarpis, kai darbuotojas neturi atlikti darbinių funkcijų, kai jo veiksmų nereguliuoja darbdavys.

Be to, reiktų atskirti ir dvi itin panašias sąvokas, t.y., poilsio laiko nustatymą ir poilsio režimo nustatymą. Poilsio laikas gali būti nustatomas, kai jau buvo minėta, įstatymais kolektyvinėmis ar darbo sutartimis, o poilsio laiko režimas – ir vietiniais daržovės teisės aktais. Todėl pagrindinis skiriamasis požymis būtų reglamentavimo apimtis ir šaltiniai. Žinoma, bet kurie lokaliniai teisės aktai taip pat negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms ar kolektyvinėms ir darbo sutartims.

2. Atskiros poilsio laiko rūšys

LR Darbo kodekso 157 straipsnyje poilsio laikas yra išskiriamas į atskiras rūšis, kurios pasižymi savo specifika ir taikymo bei suteikimo sąlygomis. Minėtame straipsnyje išskiriamos šios poilsio laiko rūšys:

• Pertrauka pailsėti ir pavalgyti;

• Papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos laiku;

• Paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų;

• Savaitės nepertraukiamasis poilsis;

• Kasmetinis poilsio laikas.

2.1 Pertrauka pailsėti ir pavalgyti

Ši poilsi laiko rūšis yra reglamentuota LR Darbo kodekso 158 straipsnyje, kuriame įtvirtintos ir pagrindinės nuostatos susijusios su šio poilsio laiko įgyvendinimu. Pirmoje šio straipsnio dalyje nustatyta pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė bei jos nustatymo tvarka. Taigi, maksimali šios pertraukos trukmė yra dvi valandos, o minimali – pusė valandos. Toks reglamentavimas pagrįstas tuo, kad nenumačius minimalios ribos, būtų nesudaromos darbuotojui sąlygos pavalgyti ir pailsėti, o nenustačius viršutinės ribos – būtų galima pailginti tokią pertrauką, kas sąlygotų visos darbo dienos pailgėjimą. Darbo kodeksas reglamentuoja ir laikotarpį, kada turi būti suteikiama jau minta pertrauka, t.y., praėjus pusei darbo dienos, bet ne vėliau nei po keturių valandų, tai ypač svarbu esant suminei darbo laiko apskaitai (suminė darbo apskaita yra nustatoma nepertraukiamai veikiančiose įmonėse įstaigose ir organizacijose) ir tiems darbuotojams, kurių darbo diena ilgesnė nei 8 valandos.

Reiktų pabrėžti, kad tokia pertrauka nėra įskaitoma į darbo laiką, todėl darbuotojas ją gali ir turi teisę realizuoti savo nuožiūra. Į laisvo disponavimo sampratą įeina ir galimybė palikti darbo vietą, darbovietės teritoriją ir nebūti reguliuojamam darbdavio nurodymais.

Taigi, darbdavys esant normaliai penkių darbo dienų savaitei privalo suteikti darbuotojui šią pertrauką, kitaip būtų pažeisti ne tik Darbo kodekso nuostatai, tačiau ir paneigti pagrindiniai konstituciniai principai. Tam tikros išimtys galimos esant šiems atvejams:

1. Esant šešių dienų darbo savaitei;

2. Poilsio dienų išvakarėse;

3. Švenčių dienų išvakarėse.

Tačiau prie jau minėtų trijų atvejų turi būti dar ir papildoma sąlyga, kad tokiu atveju darbo dienos trukmė neturėtų būti ilgesnė nei šešios valandos. Esant tokiems atvejams pertrauka pailsėti ir pavalgyti gali būti ir nesuteikiama.

Trečioje dalyje numatytas reikalavimas darbdaviui suteikti tinkamas sąlygas darbuotojui per tokią pertrauką pailsėti ir pavalgyti. Tačiau tokios pareigos nereiktų suprast per plačiai ar jos suabsoliutinti, kas reiškia, kad turi būti vadovaujamasi protingumo principu. Apskritai tokia darbdavio pareiga galėtų apimti šiuos aspektus: 1) jeigu įmonė, įstaiga, organizacija yra nutolusi nuo darbuotojų gyvenamosios vietos, darbdavys savo sąskaita gali organizuoti transportą nuvežti darbuotojus ir parvežti į namus; 2) jeigu toje vietoje, kurioje yra įmonė, įstaiga ar organizacija, nėra viešojo maitinimo įstaigų, atitinkančių daugumos darbuotojų poreikius ir pajamas, valgyklos ar kitokio pobūdžio maitinimo įstaigos, maitinimas organizuojamas įmonės
organizacijos teritorijoje; 3) įrengti higienos normas atitinkančią patalpą, kurioje darbuotojai turėtų galimybę valgyti atsineštą maistą, jį pasišildyti ir t.t. Tačiau vėlgi reiktų atsižvelgti į tai, kad šiuolaikiniuose darbo santykiuose, vargu, ar dažnai sutiksime tokias pareigas vykdančius darbdavius, dažniausiai jie apsiriboja trečiąja pareigos įgyvendinimo forma.

Esant išimtinėms darbo sąlygoms, kada nutraukti gamybos dėl technologinių ar kitų priežasčių negalima, darbdavys gali suteikti tokias pertraukas pagal individualius darbo grafikus – ne visiems darbuotojams kartu. Nesant galimybės net ir taip išspręsti šią problemą, darbdavys yra įpareigojamas suteikti pertrauką pavalgyti ir pailsėti darbo metu. Vadinasi, tokia pertrauka bus įtraukiama į darbo laiką.

Labai svarbu ir atitinkame norminiame akte ar sutartyje reglamentuoti pertraukos pailsėti trukmę bei jos įgyvendinimą. Tai galima padaryti darbo sutartyje, darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafike ar kolektyvinėje sutartyje. Labai svarbu, kad nustačius tam tikras taisykles darbo sutartyje, to keisti kituose susitarimuose ar aktuose negalima, nebent yra paties darbuotojo sutikimas pakeisti tokias sąlygas ar apskritai pakeitus tam tikras darbo sąlygas. Taip yra ir kitų norminių aktų atžvilgiu – vienų nuostatos negali prieštarauti kitų normoms ir kitaip bloginti darbuotojo padėtį. Žinoma, atskiros taisyklės gali būti numatomos ir darbo sutartyje, ir darbo grafike, ir kolektyvinėje sutartyje. Svarbu , kad būtų apskritai įgyvendinama pagrindinė teisė į pertrauką pailsėti ir pavalgyti.

Įstatymų imperatyvios normos nedraudžia darbo ar kolektyvinėje sutartyje ar darbo taisyklėse nustatyti kitas pertraukas pailsėti ir pavalgyti, tačiau vėlgi turėtų būti atsižvelgiama į bendras taisykles ir pagrindinius teisnius principus ir nepamiršti pagrindinės nuostatos, kad darbuotojas tokiuose santykiuose yra silpnoji šalis.2.2 Papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos metu

Papildomos ir specialios pertraukos yra suteikiamos socialiai ar fiziškai, dvasiškai jautresniems darbuotojams, kada tas jautrumas yra sąlygotas objektyvių priežasčių. Todėl reiktų išskirti ir tokių pertraukų tikslingumą. Visų pirma, jomis siekiama išsaugoti darbuotojų darbingumą, gerinti darbo našumą. Antra, labai svarbu apsaugoti darbuotojus nuo nuovargio ar pervargimo, kad būtų išvengta profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų darbe, kad būtų užtikrintas tinkamų darbo sąlygų įgyvendinimo principas.

Antroje LR Darbo kodekso 159 straipsnio dalyje yra įtvirtinam nuostata, kad jaunesniems kaip aštuoniolika metų darbuotojams turi būti suteikiama mažiausiai trisdešimties minučių papildoma pertrauka pailsėti darbo metu, jei jo darbo trukmė yra ilgesnė nei keturios valandos. Svarbu pastebėti, kad atskirais Vyriausybės nutarimais apskritai yra nustatyta, kokius darbus gali dirbti jaunesni nei aštuoniolikos metų amžiaus subjektai. Be to, ši papildoma pertrauka pailsėti darbo metu yra įskaitoma į darbo laką.

Specialios pertraukos asmenims yra nustatomos kolektyvinėse sutartyse bei darbo vidaus taisyklėse, kuriose yra detalizuojamos ir tokių pertraukų suteikimo sąlygos, skaičius, vieta ir kiti klausimai. Pagal LR Darbo kodeksą galima išskirti dvi tokių subjektų grupes: t.y., tie, kurie dirba lauke ar nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė nei minus dešimt laipsnių Celsijaus ir tie, kurie dirba sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą arba darbą veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams.

Tačiau ketvirtoji minėto straipsnio dalis yra nukreipiančioji į Vyriausybės nutarimą, kuriame detaliau reglamentuota tvarka dėl papildomų pertraukų suteikimo ir jų įskaitymo į darbo laiką. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl papildomų ir specialių pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkos patvirtinimo“ numato konkrečius subjektus, kurie turi teisę į papildomas ir specialias pertraukas, bei tokių pertraukų trukmę. Minėto nutarimo II dalis numato tokius subjektus ir pertraukas jiems:

1) Pirmoji dalis atkartoja Darbo kodekso nuostatą apie jaunesnius nei aštuoniolikos metų amžiaus asmenis,

2) Antroje dalyje – ne trumpesnę kaip 30 minučių pertrauką kūdikiui maitinti ne rečiau kaip kas 3 valandos krūtimi maitinančiai moteriai. Moters pageidavimu tokios pertraukos gali būti sujungiamos ar prijungiamos prie kitų pertraukų.

Specialiosios pertraukos pagal minėtą vyriausybės nutarimą yra skiriamos šiems subjektams:

• Tiems darbuotojams, kurie dirba su videoterminalais arba kurių darbas susijęs su krovinių kėlimu rankomis.

• Darbuotojams, kurie dirba lauke ar nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė nei -10 laipsnių Celsijaus – ne rečiau kaip kas pusantros valandos ne trumpesnes kaip 10 min. pertraukas.

• kurie dirba sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą arba darbą veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams ( kas reiškia, kad darbuotoją veikia bent vienas darbo aplinkos veiksnys, kurio dydis viršija nustatytąjį darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose) – ne trumpesnės nei 10 min. pertraukos, suteikiamos pagal profesinės rizikos įvertinimą..

Taigi, norint tinkamai įgyvendinti specialių pertraukų suteikimą, visų pirma,
reikia parengti įmonės padalinių ir darbų sąrašą, kuriuos dirbant gali būti suteikiamos specialios pertraukos. Toks sąrašas privalomai pateikiamas darbuotojų atstovui, o šiam pritarus, jis yra įtraukiamas į darbo tvarkos taisykles. Būtent darbuotojų atstovo privalomasis patikrinimas neleidžia darbdaviui nusižengti šioms taisyklėms ir apsaugo darbuotojus nuo jų teisėtų interesų pažeidinėjimo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2192 žodžiai iš 7244 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.