Poilsio laiko reglamentavimas darbo kodekse
5 (100%) 1 vote

Poilsio laiko reglamentavimas darbo kodekse

112131415161

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………..2

1. Poilsio laiko sąvoka……………………………………………………………………………………………………3

2. Atskiros poilsio laiko rūšys……………………………………………………………………………………….4

2.1 Pertrauka pailsėti ir pavalgyti………………………………………………………………4

2.2 Papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos metu……………..6

2.3 Paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų)…………………8

2.4 Savaitės nepertraukiamasis poilsis………………………………………………………..10

2.5 Kasmetinis poilsio laikas:……………………………………………………………………..12

1) Kasmetinių atostogų rūšys………………………………………………….12

2) Suteikimo tvarka, sąlygos ir apmokėjimas…………………………..14

3) Tikslinių atostogų rūšys……………………………………………………..16

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….18

Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………..19

Įvadas

Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas (toliau – LR Darbo kodeksas) įtvirtina ir detalizuoja vieną iš pagrindinių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnyje įtvirtintą principą, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę į poilsį, taip pat ir kasmetines mokamas atostogas. LR Darbo kodekso reguliuojamų santykių įgyvendinimas yra paremtas ir principu, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas, kas apima ir tinkamą darbo ir poilsio laiko nustatymą bei suderinimą. Be to, dabartinėje teisės doktrinoje dominuoja nuostata, kad žmogaus teisės, kurios yra pripažįstamos šiuolaikinės civilizacijos esmine vertybe, negali būti traktuojamos tik siauru nacionaliniu aspektu, o atskirų teisių detalizavimas nacionaliniuose įstatymuose turi būti paremtas ir tarptautiniais įsipareigojimais. Svarbiausia yra užtikrinti, jog minėtos darbuotojų teisėsi nepasiliktų vien formaliu individo teisių konstatavimu, esminis vis dėlto yra realus šio instituto įgyvendinimas ir realizavimas, atsižvelgiant bendruosius darbo teisės principus.

Todėl pagrindinis šio darbo objektas yra darbuotojų teisė į poilsio laiką, jo atskiros rūšys reglamentuotos ne tik LR Darbo kodekse, bet ir kituose įstatymuose ar poįstatyminiuose aktuose, individualiose ar kolektyvinėse sutartyse bei, žinoma, jų suteikimo tvarka ir diferenciacija atskirų subjektų atžvilgiu.

Siekiant išsamiai atskleisti, kaip darbuotojas gali pasinaudoti savo teise į poilsį, neabejotinai bus išskiriamos ir atskirai paminimos tos LR Darbo kodekso nuostatos, kurios yra imperatyvios ir įpareigojančios darbdavį, ir tie atvejai, kada įstatymų leidėjas palieka teisę pačioms darbo santykių šalims susitarti dėl tam tikrų sąlygų, žinoma, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais.

Pagrindinis šio darbo uždavinys atskleisti ne tik atskirus formaliuosius poilsio laiko reglamentavimo aspektus, bet ir išskirti diferenciacijos pagrindus ir jos tikslingumą bei teisėtumą.

Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas laikomas silpnesniąja darbo santykių šalimi, būtinumą tiksliai reglamentuoti tam tikras poilsio laiko skyrimo sąlygas ir apmokėjimą už jį reiktų laikyti ne tik pagrindiniu valstybės institucijų uždaviniu, tačiau ir darbo santykių dalyvių bendradarbiavimo ir visų darbuotojų lygiateisiškumo traktavimo reikšmingumu.

Darbe aptariant skirtingas poilsio laiko rūšys bei jų tikslus bus stengiamasi atskleisti, kaip vienu ar kitu atveju turi būti apmokama darbuotojui ar kaip turėtų būti pritaikomas galimas kompensavimo mechanizmas.

Atskleidus tam tikrus formaliuosius aspektus bus stengiamasi parodyti, kaip vienų ar kitų imperatyvių sąlygų nesilaikymas iš darbdavio pusės, gali lemti tam tikrus darbuotojo teisių suvaržymus ir kaip LR darbo kodeksas numato santykių pusiausvyros atstatymą, naudojant atitinkamo poilsio laiko pailginimą ar kompensacinį mechanizmą.

1. Poilsio laiko sąvoka

Vienas iš LR Darbo kodekse įtvirtintų principų yra „saugių ir nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas“, kuris apima ne tik darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių privalomą taikymą darbo procese, tačiau ir tinkamo darbo ir poilsio laiko, atostogų garantijų bei kitų specialių garantijų atskirų asmenų grupėms nustatymą. Toks principas įgyvendina konstitucinę nuostatą, įtvirtintą konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę į poilsį, taip pat ir kasmetines mokamas atostogas. Todėl siekiant realizuoti šį konstitucinį principą LR Darbo kodekso XIV skyriuje yra apibrėžiama poilsio laiko sąvoka, numatomos jos rūšys ir šios teisės įgyvendinimo tvarka.

LR Darbo kodekso 156 straipsnyje yra įtvirtinama bendroji poilsio laiko sąvoka „poilsio laikas – tai įstatymų,
kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas“. Ši kodekso nuostata numato, kad poilsio laikas gali būti nustatomas remiantis įstatymu, kolektyvine sutartimi ar darbo sutartimi. Įstatymiškai eilė teisės norminių aktų yra išleistų su tikslu reglamentuoti atskiras poilsio rūšis ar poilsio numatymo specifiką skirtingiems socialiai jautresniems subjektams. Kolektyvine sutartimi, kuri yra susitarimas tarp profesinės sąjungos ir darbdavio (arba jų susivienijimų, organizacijų) dėl darbo, darbo apmokėjimo, darbo organizavimo, žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socialinių ir ekonominių sąlygų, taip pat galima numatyti tam tikrą poilsio laiko reguliavimą. Valstybė pasilieka sau teisę nustatyti tam tikras teisinio reguliavimo ribas: minimalias garantijas, normas, kurių negalima peržengti susitarimais, o konkrečios darbo sąlygos paliekamos reguliuoti sutartims, o ypatingai kolektyvinėms sutartims. Tiesiog tokiomis sutartimis negalima pabloginti darbuotojų padėties palyginus su ta, kuri yra numatyta įstatymu, poilsio laiko atžvilgiu ir kitokių poilsio lako rūšių negu numatyta LR Darbo kodekse.

Poilsio laiko sąvoką galima laikyti išvestine iš darbo laiko sąvokos, nes Darbo ir poilsio laikas – dvi vieno teisės instituto pusės su santykinai savarankiškais poinstitučiais – darbo laikas ir poilsio laikas. Poilsio laikas yra vienas iš darbo teisės poinstitučių . Teisine prasme, poilsio laikas – ta astronominio laiko dalis, kuri lieka už darbo laiko ribų, t.y. laikotarpis, kai darbuotojas neturi atlikti darbinių funkcijų, kai jo veiksmų nereguliuoja darbdavys.

Be to, reiktų atskirti ir dvi itin panašias sąvokas, t.y., poilsio laiko nustatymą ir poilsio režimo nustatymą. Poilsio laikas gali būti nustatomas, kai jau buvo minėta, įstatymais kolektyvinėmis ar darbo sutartimis, o poilsio laiko režimas – ir vietiniais daržovės teisės aktais. Todėl pagrindinis skiriamasis požymis būtų reglamentavimo apimtis ir šaltiniai. Žinoma, bet kurie lokaliniai teisės aktai taip pat negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms ar kolektyvinėms ir darbo sutartims.

2. Atskiros poilsio laiko rūšys

LR Darbo kodekso 157 straipsnyje poilsio laikas yra išskiriamas į atskiras rūšis, kurios pasižymi savo specifika ir taikymo bei suteikimo sąlygomis. Minėtame straipsnyje išskiriamos šios poilsio laiko rūšys:

• Pertrauka pailsėti ir pavalgyti;

• Papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos laiku;

• Paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų;

• Savaitės nepertraukiamasis poilsis;

• Kasmetinis poilsio laikas.

2.1 Pertrauka pailsėti ir pavalgyti

Ši poilsi laiko rūšis yra reglamentuota LR Darbo kodekso 158 straipsnyje, kuriame įtvirtintos ir pagrindinės nuostatos susijusios su šio poilsio laiko įgyvendinimu. Pirmoje šio straipsnio dalyje nustatyta pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė bei jos nustatymo tvarka. Taigi, maksimali šios pertraukos trukmė yra dvi valandos, o minimali – pusė valandos. Toks reglamentavimas pagrįstas tuo, kad nenumačius minimalios ribos, būtų nesudaromos darbuotojui sąlygos pavalgyti ir pailsėti, o nenustačius viršutinės ribos – būtų galima pailginti tokią pertrauką, kas sąlygotų visos darbo dienos pailgėjimą. Darbo kodeksas reglamentuoja ir laikotarpį, kada turi būti suteikiama jau minta pertrauka, t.y., praėjus pusei darbo dienos, bet ne vėliau nei po keturių valandų, tai ypač svarbu esant suminei darbo laiko apskaitai (suminė darbo apskaita yra nustatoma nepertraukiamai veikiančiose įmonėse įstaigose ir organizacijose) ir tiems darbuotojams, kurių darbo diena ilgesnė nei 8 valandos.

Reiktų pabrėžti, kad tokia pertrauka nėra įskaitoma į darbo laiką, todėl darbuotojas ją gali ir turi teisę realizuoti savo nuožiūra. Į laisvo disponavimo sampratą įeina ir galimybė palikti darbo vietą, darbovietės teritoriją ir nebūti reguliuojamam darbdavio nurodymais.

Taigi, darbdavys esant normaliai penkių darbo dienų savaitei privalo suteikti darbuotojui šią pertrauką, kitaip būtų pažeisti ne tik Darbo kodekso nuostatai, tačiau ir paneigti pagrindiniai konstituciniai principai. Tam tikros išimtys galimos esant šiems atvejams:

1. Esant šešių dienų darbo savaitei;

2. Poilsio dienų išvakarėse;

3. Švenčių dienų išvakarėse.

Tačiau prie jau minėtų trijų atvejų turi būti dar ir papildoma sąlyga, kad tokiu atveju darbo dienos trukmė neturėtų būti ilgesnė nei šešios valandos. Esant tokiems atvejams pertrauka pailsėti ir pavalgyti gali būti ir nesuteikiama.

Trečioje dalyje numatytas reikalavimas darbdaviui suteikti tinkamas sąlygas darbuotojui per tokią pertrauką pailsėti ir pavalgyti. Tačiau tokios pareigos nereiktų suprast per plačiai ar jos suabsoliutinti, kas reiškia, kad turi būti vadovaujamasi protingumo principu. Apskritai tokia darbdavio pareiga galėtų apimti šiuos aspektus: 1) jeigu įmonė, įstaiga, organizacija yra nutolusi nuo darbuotojų gyvenamosios vietos, darbdavys savo sąskaita gali organizuoti transportą nuvežti darbuotojus ir parvežti į namus; 2) jeigu toje vietoje, kurioje yra įmonė, įstaiga ar organizacija, nėra viešojo maitinimo įstaigų, atitinkančių daugumos darbuotojų poreikius ir pajamas, valgyklos ar kitokio pobūdžio maitinimo įstaigos, maitinimas organizuojamas įmonės
organizacijos teritorijoje; 3) įrengti higienos normas atitinkančią patalpą, kurioje darbuotojai turėtų galimybę valgyti atsineštą maistą, jį pasišildyti ir t.t. Tačiau vėlgi reiktų atsižvelgti į tai, kad šiuolaikiniuose darbo santykiuose, vargu, ar dažnai sutiksime tokias pareigas vykdančius darbdavius, dažniausiai jie apsiriboja trečiąja pareigos įgyvendinimo forma.

Esant išimtinėms darbo sąlygoms, kada nutraukti gamybos dėl technologinių ar kitų priežasčių negalima, darbdavys gali suteikti tokias pertraukas pagal individualius darbo grafikus – ne visiems darbuotojams kartu. Nesant galimybės net ir taip išspręsti šią problemą, darbdavys yra įpareigojamas suteikti pertrauką pavalgyti ir pailsėti darbo metu. Vadinasi, tokia pertrauka bus įtraukiama į darbo laiką.

Labai svarbu ir atitinkame norminiame akte ar sutartyje reglamentuoti pertraukos pailsėti trukmę bei jos įgyvendinimą. Tai galima padaryti darbo sutartyje, darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafike ar kolektyvinėje sutartyje. Labai svarbu, kad nustačius tam tikras taisykles darbo sutartyje, to keisti kituose susitarimuose ar aktuose negalima, nebent yra paties darbuotojo sutikimas pakeisti tokias sąlygas ar apskritai pakeitus tam tikras darbo sąlygas. Taip yra ir kitų norminių aktų atžvilgiu – vienų nuostatos negali prieštarauti kitų normoms ir kitaip bloginti darbuotojo padėtį. Žinoma, atskiros taisyklės gali būti numatomos ir darbo sutartyje, ir darbo grafike, ir kolektyvinėje sutartyje. Svarbu , kad būtų apskritai įgyvendinama pagrindinė teisė į pertrauką pailsėti ir pavalgyti.

Įstatymų imperatyvios normos nedraudžia darbo ar kolektyvinėje sutartyje ar darbo taisyklėse nustatyti kitas pertraukas pailsėti ir pavalgyti, tačiau vėlgi turėtų būti atsižvelgiama į bendras taisykles ir pagrindinius teisnius principus ir nepamiršti pagrindinės nuostatos, kad darbuotojas tokiuose santykiuose yra silpnoji šalis.2.2 Papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos metu

Papildomos ir specialios pertraukos yra suteikiamos socialiai ar fiziškai, dvasiškai jautresniems darbuotojams, kada tas jautrumas yra sąlygotas objektyvių priežasčių. Todėl reiktų išskirti ir tokių pertraukų tikslingumą. Visų pirma, jomis siekiama išsaugoti darbuotojų darbingumą, gerinti darbo našumą. Antra, labai svarbu apsaugoti darbuotojus nuo nuovargio ar pervargimo, kad būtų išvengta profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų darbe, kad būtų užtikrintas tinkamų darbo sąlygų įgyvendinimo principas.

Antroje LR Darbo kodekso 159 straipsnio dalyje yra įtvirtinam nuostata, kad jaunesniems kaip aštuoniolika metų darbuotojams turi būti suteikiama mažiausiai trisdešimties minučių papildoma pertrauka pailsėti darbo metu, jei jo darbo trukmė yra ilgesnė nei keturios valandos. Svarbu pastebėti, kad atskirais Vyriausybės nutarimais apskritai yra nustatyta, kokius darbus gali dirbti jaunesni nei aštuoniolikos metų amžiaus subjektai. Be to, ši papildoma pertrauka pailsėti darbo metu yra įskaitoma į darbo laką.

Specialios pertraukos asmenims yra nustatomos kolektyvinėse sutartyse bei darbo vidaus taisyklėse, kuriose yra detalizuojamos ir tokių pertraukų suteikimo sąlygos, skaičius, vieta ir kiti klausimai. Pagal LR Darbo kodeksą galima išskirti dvi tokių subjektų grupes: t.y., tie, kurie dirba lauke ar nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė nei minus dešimt laipsnių Celsijaus ir tie, kurie dirba sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą arba darbą veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams.

Tačiau ketvirtoji minėto straipsnio dalis yra nukreipiančioji į Vyriausybės nutarimą, kuriame detaliau reglamentuota tvarka dėl papildomų pertraukų suteikimo ir jų įskaitymo į darbo laiką. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl papildomų ir specialių pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkos patvirtinimo“ numato konkrečius subjektus, kurie turi teisę į papildomas ir specialias pertraukas, bei tokių pertraukų trukmę. Minėto nutarimo II dalis numato tokius subjektus ir pertraukas jiems:

1) Pirmoji dalis atkartoja Darbo kodekso nuostatą apie jaunesnius nei aštuoniolikos metų amžiaus asmenis,

2) Antroje dalyje – ne trumpesnę kaip 30 minučių pertrauką kūdikiui maitinti ne rečiau kaip kas 3 valandos krūtimi maitinančiai moteriai. Moters pageidavimu tokios pertraukos gali būti sujungiamos ar prijungiamos prie kitų pertraukų.

Specialiosios pertraukos pagal minėtą vyriausybės nutarimą yra skiriamos šiems subjektams:

• Tiems darbuotojams, kurie dirba su videoterminalais arba kurių darbas susijęs su krovinių kėlimu rankomis.

• Darbuotojams, kurie dirba lauke ar nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė nei -10 laipsnių Celsijaus – ne rečiau kaip kas pusantros valandos ne trumpesnes kaip 10 min. pertraukas.

• kurie dirba sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą arba darbą veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams ( kas reiškia, kad darbuotoją veikia bent vienas darbo aplinkos veiksnys, kurio dydis viršija nustatytąjį darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose) – ne trumpesnės nei 10 min. pertraukos, suteikiamos pagal profesinės rizikos įvertinimą..

Taigi, norint tinkamai įgyvendinti specialių pertraukų suteikimą, visų pirma,
reikia parengti įmonės padalinių ir darbų sąrašą, kuriuos dirbant gali būti suteikiamos specialios pertraukos. Toks sąrašas privalomai pateikiamas darbuotojų atstovui, o šiam pritarus, jis yra įtraukiamas į darbo tvarkos taisykles. Būtent darbuotojų atstovo privalomasis patikrinimas neleidžia darbdaviui nusižengti šioms taisyklėms ir apsaugo darbuotojus nuo jų teisėtų interesų pažeidinėjimo.

Dar yra ir keletas darbdaviui privalomų procedūrų. Visų pirma , jis nustatęs specialias pertraukas, paveda įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai ar kitam padaliniui specialių pertraukų metu organizuoti ir įgyvendinti priemones, šalinančias ar mažinančias darbuotojų nuovargį ir kenksmingų darbo aplinkos veiksnių poveikį.

Atsižvelgiant į tokių pertraukų tikslus ir pagrindinės skyrimo sąlygas, svarbu, kad būtų vertinamas tokių pertraukų veiksmingumas, o neigiamo įvertinimo atveju turėtų būti keičiamas pertraukų skaičius, trukmė, poilsio vietos tokių pertraukų metu bei tokių pertraukų metu taikomos priemonės.

Žinoma , išnykus toms objektyvioms aplinkybėms, kurioms esant buvo paskirtos papildomos ar specialios pertraukos gali būti nebesuteikiamos, t.y., nutraukiamas jų suteikimas.

Kadangi egzistuoja tokių įmonių įstaigų ar organizacijų, kuriose dirbantiems asmenims yra neįmanoma suteikti papildomų ar specialių pertraukų įprasta tvarka, tokiems darbuotojams minėtos pertraukos suteikiamos kita tvarka: darbuotojams yra suteikiamos tokios pertraukos, tačiau jų metu dirba kiti darbuotojai, galintys atlikti tą darbą (pvz., energijos tiekimo įmonėse).

Reiktų paminėti ir tokius atvejus, kad šios pertraukos nėra suteikiamos, t.y., specialūs ir nenuspėjami atvejai, pvz., stichinės nelaimės atvejai, kada apskritai yra galimi didesni apribojimai visoms darbuotojų teisėms. Tokių išimčių nustatymas nepažeidžia darbuotojo teisių, tiesiog jos yra realizuojamos atsižvelgiant į esamas sąlygas.

2.3 Paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų)

Tarptautinės darbo organizacijos tikslas (toliau – TDO) – visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą ir rūpintis dirbančiais žmonėmis. TDO standartai – tai minimalūs reikalavimai, taikomi darbuotojams, norint užtikrinti jų teisių apsaugą. Šios organizacijos standartai apima pagrindines žmogaus teises, įdarbinimą, socialinę politiką, darbo administravimą, gamybinius santykius, darbo sąlygas, socialinę saugą, moterų įdarbinimą, vyresnio amžiaus bei migruojančius darbininkus, kitas ypatingas darbuotojų kategorijas (jūrininkus, žvejus, dokininkus ir kt.). Neabejotinai visi darbo įstatymai turėtų būti suderinti su minėtos organizacijos teisės aktais.

Tačiau, Lietuvai esant Europos Sąjungos nare, labai svarbu ir Europos Tarybos priimtos direktyvos ir reglamentai. Paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų), įtvirtintas LR Darbo kodekse, įgyvendina 1993 m. lapkričio 23 dienos Europos Bendrijos Tarybos Direktyvos 93/104/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ nuostatas, pagal kurias valstybės narės imasi visų priemonių, kad per parą kiekvienas darbuotojas turėtų teisęs į minimalų nepertraukiamąjį kasdieninį poilsį. LR Darbo kodekso 160 straipsnis numato tokią nuostatą ir įtvirtina jau minėtą nepertraukiamo paros poilsio laiką. Toks nepertraukiamo poilsio paros laikas suprantamas kaip laikas nuo vienos nuo vienos darbo dienos pabaigos iki kitos darbo dienos pradžios.

Atsižvelgiant į tam tikrų darbuotojų amžių, toks nepertraukiamo poilsio laikas yra nustatomas pagal kitas taisykles, siekiant apsaugoti jaunų žmonių sveikatą, darbingumą ir atsižvelgiant į jų besivystantį organizmą. Tokiems subjektams yra numatomos didesnės kasdieninio poilsio garantijos. LR Darbo kodeksas numato tokius subjektus ir atskirus poilsio laiko tarpus:

• Darbuotojams iki šešiolikos metų numatomas nepertraukiamas kasdieninio poilsio laikas negali būti trumpesnis nei keturiolika valandų.

• Darbuotojams nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų numatomas ne trumpesnis nei dvylika valandų nepertraukiamasis kasdieninis poilsis.

Be to reiktų nepamiršti ir bendrųjų apribojimų susijusių su asmenimis, kurie dirba neturėdami aštuoniolikos metų. LR Darbo kodekso 154 straipsnio 3 dalyje tvirtinama imperatyvi norma, draudžianti asmenims iki aštuoniolikos metų dirbti nakties metu. Žiūrint sistemiškai – nakties laikas apibrėžiamos to paties straipsnio 1 dalyje „ nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo dvidešimt antros valandos iki šeštos valandos. Vadinasi, nepertraukiamasis kasdieninis asmenų iki aštuoniolikos metų poilsis turi būti ne tik atitinkamai ilgesnis, bet ir apimti minėtą nakties laiką, kurio metu jiems draudžiama dirbti.

Specifinėse daro šakose yra skirtingas ir nepertraukiamo paros poilsio laikas ir jo skirtinga suteikimo tvarka. Pagrindinis šaltinis, reguliuojantis šiuos santykius yra LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 dienos nutarimu dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse. Nagrinėta LR Darbo kodekso 160 straipsnio pirmos dalies nuostata dėl nepertraukiamo paros poilsio yra netaikoma transporte ir žvejybos laivuose. Tačiau negalima teigti, kad apskritai yra nesutekimas joks poilsis ir atsisakoma ginti darbuotojų teises ir teisėtus interesus. Tiesiog reikia paminėti,
toks poilsio laikas numatomas šiek tiek kitoks ir yra speciali jo suteikimo tvarka.

Minėtas Vyriausybės nutarimas įgyvendina ne tik 1993 m. lapkričio 23 dienos Europos Bendrijos Tarybos Direktyvos 93/104/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ nuostatas, tačiau ir 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento 3820/85 (EEB) dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo nuostatas. Aptariant tam tikrus ypatumus, susijusius su darbo ir poilsio laiko kelių transporte, pažymėtina, kad nagrinėjamas nepertraukiamasis paros poilsis traktuojamas taip: Vyriausybės nutarimo 12.5 punktas numato, kad „per kiekvienas 24 valandas vairuotojui turi būti suteiktas netrumpesnis kaip 11 valandų kasdieninis nepertraukiamasis poilsis, kuris ne dažniau kaip 3 kartus per savaitę gali būti sutrumpintas iki 9 valandų nepertraukiamojo poilsio su sąlyga, kad iki kitos savaitės pabaigos kaip kompensacija vairuotojui bus suteiktas poilsis, lygus laki, kuriuo buvo sutrumpintas kasdieninis poilsis. Jeigu kasdieninio poilsio laikas nesutrumpinamas, jis per 24 valandas gali būti išskaidomas į 2 ar 3 atskirus laikotarpius, iš kurių vienas turi būti ne trumpesnis kaip 8 valandos, ir tokiu atveju minimalus kasdieninio poilsio laikas ilginamas iki 12 valandų“. Tokiu būdu yra numatomas tam tikras poilsio laiko kompensacinis mechanizmas, kad būtinasis asmeniui poilsis būtų tinkamai suteiktas. Be to kasdieninio poilsio metu vairuotojas gali ilsėtis ir stovinčioje transporto priemonėje, jeigu joje įrengtas gultas.

Vadinasi, LR Darbo kodekso nuostatos, liečiančios nepertraukiamąjį kasdieninį poilsį, kai kuriais atvejais gali būti taikomas ir šiek tiek kitaip, kada tai yra susiję su specifines funkcijas atliekančiomis įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis. Tokiu atveju yra vadovaujamasis specialiomis normomis, kurios dažniausiai būna įtvirtintos Vyriausybės nutarimuose, dėl tam tikrų su darbo santykiais susijusių nuostatų.

2.4 Savaitės nepertraukiamasis poilsis

Savaitės nepertraukiamasis poilsis yra laisvas laikas nuo darbo, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę.

Sistemiškai aiškinant LR Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad darbuotojams nustatoma penkių darbo dienų su dviem poilsio dienomis ir LR Darbo kodekso 161 straipsnio 1 dalį, kur numatyta, kad esant penkių dienų darbo savaitei poilsio dienos yra šeštadienis ir sekmadienis, akivaizdu, kad įstatymo leidėjas prioritetą nustato penkių darbo dienų savaitei. Tačiau LR Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalis numato ir tai, kad įmonėse, kuriose dėl gamybinio pobūdžio ar kitų sąlygų penkių dienų darbo savaitė neįmanoma, nustatoma šešių darbo dienų savaitė su viena poilsio diena, o LR Darbo kodekso 161 straipsnio 1 dalis – kad bendra poilsio diena yra sekmadienis. Visgi reiktų pabrėžti, kad į šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse numatytų išimčių atveju, netgi bendroji poilsio diena – sekmadienis – gali būti pakeista kita savaitės diena. Be to, Vyriausybė savo nutarimu galėtų nustatyti kitokias poilsi dienas nei tai numato LR Darbo kodeksas, žinoma, jei tai nepablogintų darbuotojų padėties.

Taigi, pagrindinės išimtys iš bendrosios taisyklės yra numatytos 2, 3, ir 4 LR Darbo kodekso161 straipsnio dalyse. Antroje šio straipsnio dalyje yra nagrinėjami tie išimtiniai atvejai, kada negali būti suteikta bendra poilsio diena – sekmadienis – darbuotojams, kadangi jie dirba įmonėse įstaigose ar organizacijose, kurios aptarnauja gyventojus ir būtent tai lemia jų veiklos rūšis ir specifika. Tokiems subjektams poilsio dienas nustato savivaldybės vykdomoji institucija, kuri šiuose santykiuose veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip tam tikras minėtų specifinių įmonių, įstaigų ir organizacijų savininkas.

Dar daugiau išimčių numato trečioji šio straipsnio dalis, kada apskritai negalima suteikti poilsio dienų nei sekmadienį, nei šeštadienį tokiose įmonėse, kuriose negalima sustabdyti darbo dėl techninių gamybos sąlygų ir dėl to, kad reikia nuolat nenutrūkstamai aptarnauti gyventojus ar vykdyti nepertraukiamą gamybą. Esant tokioms objektyvioms sąlygoms, visiems darbuotojams numatyti vienodas poilsio dienas yra neįmanoma, todėl poilsio dienos tokiu atveju yra suteikiamos iš eilės kiekvienai darbuotojų grupei pagal darbo grafikus, užtikrinant, kad visiems darbuotojams bus nustatytos vienodos sąlygos. Remianti grafikais savaitės nepertraukiamasis poilsio laikas suteikiamas ir esant suminei darbo laiko apskaitai. Jau minėtame LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 dienos nutarime dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse taikoma yra suminė darbo laiko apskaita ir nepertraukiamasis savaitės polis suteikiamas pagal tam tikrą specifiką. PVZ., Kelių transporto darbuotojams taikoma suminė darbo apskaita ir nepertraukiamasis savaitės poilsis yra neatsiejamai susiję su paros poilsio laiku, ir būtent, jei buvo suteiktas trumpesnis vienos rūšies poilsis, kitos rūšies yra atitinkamai didinamas.

Minimali savaitės nepertraukiamojo poilsio trukmė pagal LR Darbo kodeksą yra ne mažiau kaip 35 valandos. Svarbu, kad abi poilsio dienos būtų suteikiamos iš eilės, nežiūrint į tai ar tai yra šeštadienis ir sekmadienis ar kitos savaitės
dienos. Tokia nuostata yra patvirtinama jau minėtomis 2, 3 ir 4 šio straipsnio dalimis, kurios numato, kad gali būti skiriamos ir ne bendrosios visiems savaitės poilsio dienos dėl tam tikros įmonės įstaigos ar organizacijos specifikos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3685 žodžiai iš 7244 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.