Pokalbis su Dievu ir tėvyne
B.Brazdžionio poezijoje
„Bernardai, ko čia atėjai? “-paklausė žemė;
„Bernardai, ko čia atėjai? “-dangus paklausė.
-Į žilą samaną pasižiūrėt, kol nesutemę,
Ir Viešpaties didžiuos dienas darbuos paliaupsint.
„Vallis Umbrosa“
Koks didelis B.Brazdžionio poetinis pasaulis, sutalpinantis savyje ir mažą žmogų, ir visagalį Dievą. Žmogaus-trapus Dievo kūrinys besišaukiantis jo ir džiaugsme, ir varge,
juntantis savo sielos pilnatvę tėvynėje ir harmonijoje su Dievu.
Kiekvieną gyvenimo valandą, kiekvieną gyvenimo akimirką žmogus gauna iš Dievo. Jis renka tas akimirkas lipdydamas iš jų savo gyvenimą. Taip ir eina per pasaulį žmogus, rinkdamas Dievo jam vienam atseikėtą sraunų laiką, skubėdamas pralenkti jį.
Pro Tavo pirštus. Viešpatie, kaip smiltys srūva laikas,
Pro Tavo pirštus. Viešpatie, jis bėga kaip vanduo,
Ir aš renku jo trupinius, kaip renka žiedus vaikas,
Ir upių aš einu ieškot, kol neužtvins ruduo…
(„Smiltys ir metai“)
Gyvenimo kelias painus ir sunkus. Dievas tik skiria laiką. Jis nemoko, kaip jį nugyventi, kam skirti savo gyvenimo akimirkas. O žmonės, besidedantys visažiniais ,skuba pasmerkti tuos, kuriuos sunkus gyvenimas nuvedė klystkeliais. Jie dedasi visą mylinčiais ir visą atleidžiančiais, bet juose nėra meilės. O parkritęs žmogau, tu kilnesnis už smulkų pedantą, mandagiai praeinantį pro kruviną, apspjaudytą Kristaus kūną ant kryžiaus.Tu išgebėtas, nes tiki, nes gailiesi, nes gali papasakoti:
O aš taip jau buvau pasiilgęs,
Tavęs šventasis Vaikeli…
(„Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“)
Viešpatie-tu amžinas gyvenimas. Savo buvimu palaikantis mano gyvastį, nes aš- balta gėlė, paukštelė, čiulbanti ant šakos. Tik įeik į mane ir aš gyvensiu per amžius.
Ant uolos balta gėlė žydėjo-
Nei lietaus ,nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo-
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.
(„Viešpaties žingsniai“)
Žmogus skrenda per gyvenimą kaip kamanė bitelė rinkdamas medų Viešpaties aviliui. Atėjus vakarui jis grįžta į Viešpaties namus palikęs ten, lankoje, savo pirmąją meilę, jaunystę, paklydusias malda, tetrokštamas vieno: atgaivinti savo nuvargusią sielą.
Mūsų gyvenimas kaip kamanė bitelė