Poleozojaus ir mezozojaus tektogenezės organinė pasaulio revoliucija
5 (100%) 1 vote

Poleozojaus ir mezozojaus tektogenezės organinė pasaulio revoliucija

Paleozojus ir Mezozojaus laikotarpiai, beje, ilgiausiai trukę ir daugiausia permainų Žemės paviršiuje atnešę laikotarpiai, kurių metu vyko intensyvūs tektoniniai judesiai, įtakoję įvairių reljefo darinių atsiradimą. Savo darbe smulkiau apžvelgsiu paleozojaus ir mezozojaus laikotarpių tektogenezę, bei organinio pasaulio vystymąsi.

Paleozojus dar išskiriamas į ankstyvąjį ir vėlyvąjį paleozojų.

ANKSTYVASIS PALEOZOJUS

Ankstyvasis paleozojus tęsėsi apie 170 mln. metų. Jį sudaro kambras, ordovikas ir siluras. Kambrą 1836 metais išskyrė A.Sedžvikas (Anglijoje, Velse). Tai senas Velso pavadinimas (Cambria). 1835 m. anglų geologas G.Murčisonas išskyrė silūro sistemą. Maždaug 100 m. silūras buvo skirstomas į du skyrius – apatinį ordoviką ir viršutinį gotlandą. 1960 m., 21-jame Tarptautiniame geologų kongrese Gotlando skyriui buvo suteiktas silūro sistemos rangas, o ordoviko skyrius tapo ordoviko sistema.

Geosinklininių ir epigeosinklininių raukšlinių sričių raida.

Pz pradžioje baigėsi baikališkoji tektogenezė ir Žemėje egzistavo ne tik senosios platformos, bet ir prie jų priaugę suraukšlėti baikalidai. Šiaurės purutulyje buvo visa eilė platformų, atskirtų viena nuo kitos okeanais. Pietų pusrutulyje buvo didžiulis Gondvanos masyvas, kurio liekanomis dabar yra Afrika ir Arabija, Indostanas, P. Amerika, Australija ir Antarktida (Šiame regione buvo rasta Pz augalų liekanų, kurio sugretinimas patvirtino stambaus masyvo egzistavimą).

Pz terigeninė storymė Velse siekia 13 km. Storio. Kambro-ordoviko vulkaninės uolienos rodo, kad tuo metu intensyviai vertikaliai judėjo atskiri geosinklinos pagrindo blokai. Vėlyvajame silūre teritorija kilo, iškilusi buvo denuduojama, uolienos kaupėsi prieškalnio ir tarpukalnio įlinkiuose. Silūrui būdingas ne paviršinis, o giluminis vlkanizmas-magmatizmas. Silūro storymėse stebima daug slūgsojimo nedarnumų, paviršiaus ardymo reiškinių. Kambro, ordoviko ir silūro uolienos suraukšlėtos, metamorfizuotos, paveiktos dizjungtyvinių išjūdžių. Čia stipriausiai reiškėsi ardeniškoji fazė (Vėlyvasis silūras). Kitų Š.Atlanto geosinklininių sričių raida vyko panašiai. Iškilusi Š.Atlanto sritis sujungė Š.Amerikos ir R.Europos senąsias platformas į vieningą Š.Atlanto masyvą.

Altajaus-Sajanų geosinklininė sritis pagal sąrangą ir raidą skirstoma į Kuznecko-Sajanų ir Altajaus-Tuvos geosinklinines sistemas. Pirmoji labai aktyviai grimzdo vende ir ankstyvajame kambre, o kambro viduryje jau buvo kalnuota sritimi. Altajaus-Tuvos sistemoje, ankstyvajame kambre formavosi ultrašarminės ir šarminės intruzijos, o ordovike ir silūre – granitinės. Silūro gale vykusi ardeniškoji fazė formavo raukšles, o devone iškilo kalnai.

Kazachstano-Š.Tian Šanio kalnodara prasidėjo viduriniame ordovike, tai rodo įdubose susikaupę didelės nuolaužinės medžiagos storymės. Silūre tektoniškoji fazė šią teritoriją iškėlė ir tik atskirose įdubose klostėsi raudonspalviai molasai (Storis iki 5 km.).

Geosinklininės sritys.

Atlanto geosinklininėje srityje buvo Meksikos – Apalačių, Mongolų, – Uralo juostoje Uralo – Tian – Šanio, Kazachstano – Mongolijos bei Viduržemio jūros ir R. bei V. Ramiojo vandenyno juostos.

Meksikos-Apačių sritis (P.Apačiai, Meksikos įlankos pakraščiai) nuo proterozojaus iki paleozojaus pabaigos grimzdo, susikaupė storos terigeninių ir karbonatinių uolienų storymės. Perme čia vyko kalnodaros procesai.

Kambras R.Urale yra suformuotas yra suformuotas iš nuolaužinių, o ordovikas ir silūras – iš nuolaužinių-vulkaninių iki 5 km. storio uolienų. R.Uralas sprendžiant pagal stipresnį grimzdimą ir stiprų vulkanizmą, ankstyvojo paleozojaus metu buvo eogeosinklininė zona, kurioje silūre sudarė kalnai. Šiuo metu susidarė pagrindinės struktūros, stebimos Urale ir šiandien.

Viduržemio jūros geosinklininės juostos vakarinėje dalyje ( V.irP.Europa bei Š.Afrika ) išsiskiria trys sritys: 1) Prancūzijos – Čekijos masyvas, 2) Šiaurinė geosinklininių įlinkių sistema ( Kornelio pus., Ardenai, Reino skalūniniai kalnai, Rūdiniai kalnai, Harcas, Sudetai ), ir 3) Pietinė geosinklininių įlinkių sistema ( Pirėnai, Atlasas, Alpės, Balkanai ir Iberijos kalnai).

R.Viduržemio jūros geosinklininės juostos dalyje R.Europos ir Azijos ( Krymas, Kaukazas, Malajai, Vidurinė, C., ir PR Azija ) vidiniuose senuose masyvuose kaupėsi terigeninės-karbonatinės uolienos.

V.Ramiojo vandenyno geosinklininėje juostoje išskirtos trys geosinklininės sritys: ŠR Azijos ( kimerinė ), Azijos ( kaledoninė ) ir R,Australijos ( hercininė ). ŠR Azijos srityje kambre susiformavo įlinkiai. Juose kaupėsi seklių vandenų karbonatinės-terigeninės uolienos ( kambre – 2km., ordovike – 6, silūre – 3 km. storymės ) su koralų trilobitų, planktoninių graptolitų fauna. R.Australijos geosinklininėje srityje kambro jūrose susiklostė terigeninė-vulkaninė storymė iki 7,5 km. storio. Čia buvo geosinklininis režimas, liejosi povandeninės lavos. Geosinklininė raida šioje srityje vyko iki vėlyvojo paleozojaus.

R.Ramiojo vandenyno geosinklininėje juostoje išskiriamos trys sritys: Koldirjerų (vėlyvųjų kimeridų), Andų (alpidų) ir
V.Antarktidos (vėlyvieji herciniai-ankstyvieji kimeridai).

Senųjų platformų raida.

Š. pusrutulio senųjų platformų (Rusijos ir Š.Amerikos) raida ankstyvojo Pz metu tampriai susijusi su geosinklinų raida. Platformos grimzdo, jos buvo užlietos jūra, kaupėsi terigeninės formacijos. Transgresijos maksimumas buvo ordoviko ir silūro pradžioje. Atvirose epiplatforminėse jūrose tada klostėsi karbonatai, o uždaruose baseinuose – dolomitai, silūro pabaigoje visur klostėsi lagūniniai margaspalviai dariniai. Šių nacijų kaupimasis rodo, kad tuo laiku visos platformos kilo. Platformose vykę judesiai turėjo tiesioginį ryšį su judesiais geosinklinose.

P. pusrutulyje egzistavo Gondvanos masyvas. Baikališkoji tektogenezė jį iškėlė ir pavertė plokštikalne, todėl ankstyvojo paleozojaus uolienų čia beveik nėra. Atskirų šio žemyno dalių raida buvo skirtinga. P.Amerikos platforma kambre buvo aukštai iškilusi, čia randama kontinentinio apledėjimo žymių. Tik silūre į P.Ameriką įsiveržia jūra, bet jo pabaigoje platforma vėl iškyla. Dalis Australijos platformos taip pat buvo padengta jūra. Grimzdimą čia sąlygojo grimstanti Australijos geosinklininė sritis.

Visumoje, Gondvana ankstyvojo Pz metu ( C, O, S ) – aukštai iškeltas kontinentas. Grimzdo tik jo pakraščiai, prisišlieję prie geosinklininių sričių.

Organinis pasaulis.

Kambro augalija – gausūs dumbliai. Iš gyvūnų vyrauja trilobitai ( > 1000 rūšių ), vėliau juos išstūmė nautiloidijos ir žuvys. Silūre augalai išplinta sausumoje – psilofitai ( sporiniai augalai ), augę drėgnose pakrantėse. Išsivystė iš rudųjų ( žaliųjų ) dumblių. Iš jų devone išsivysto asiūkliniai, papartainiai ir pataisainiai augalai. Psilofitai sutinkami tik iki demono pabaigos. Jie sudarė pirmuosius Žemės istorijoje anglių susikaupimus – Škotijoje. Iš trilobitų – ordoviko periode randama apie 1200 rūšių, S – jų mažiau. O – apie 200 rūšių spyninių plačiakojų su klintine kriaukle. Iš duobagyvių: O – hidroidiniai polipai ( stromatoforai ), koralai ( tabulatai ) ir keturspinduliniai, S – Favosites ir Halosites grupė. Iš galvakojų moliuskų – nautiloidėjos polipai. Be minėtų, Ankstyvajame paleozojuje lūrose gyveno pintys, kirmėlės, dygiaodžiai.

VĖLYVASIS PALEOZOJUS

Jo trukmė apie 170 mln. metų. Apima devono (D), karbono (C) ir permo (P) periodus. Devono sistema išskirta 1839 m. PV Anglijoje, karbono – 1822 m. Anglijoje, Permo – 1841 m. Šiaurės Prieuralėje.

Devono pradžioje susiformavo kaledoninės struktūros. Tuo metu šiaurinės platformos susijungė į Š. Atlanto kontinentą ir Angaridą. Pietų pusrutulyje ir toliau egzistavo Gondvana. Geosinklininėse juostose išlieka geosinklininis režimas, nors dalis geosinklinų virsta raukšlėtomis sritimis (Uralo – Mongolijos juosta). Pz2 kaledonidų (vėliau ir hercinių) vietoje formuojasi jaunosios platformos.

Geosinklininių raukšlėtų sričių vystymasis.

Jų tarpe skiriamos trys grupės: 1) epihercininės raukšlėtos sritys, 2) Pz1 (epibaikališkos ir epikaledoniškos) raukšlėtos sritys, 3) popaleozojinės geosinklininės sritys.

Epihercininės raukšlėtos sritys.

Joms priklauso Uralo-Tian-Šanio ir Kazachstano-Mongolijos geosinklinų sritys (Uralo-Mongolijos geosinklininė juosta). Pz pabaigoje jos tapo kalnuotomis sritimis. Svarbiausi tektoniniai įvykiai čia buvo vėlyvojo karbono metu. Iki to laiko Uralą sudarė trys struktūrinės zonos: V.Uralo miogeosinklinalė, C. Uralo antiklinalė ir R.Uralo geosinklinalė. Pirmoji jų devone ir ankstyvajame karbone grimzdo, joje kaupėsi jūrinės terigeninės-karbonatinės uolienos (klintys, mergeliai, moliai). Tuo pačiu D1 ir D2 pabaigoje vyko teritorijos kilimas. D3 transgresija sudarė galimybes kauptis bitumingiems skalūnams ir klinčių storymėms. Centr. Urale devono metu išlyginamas jūrinio baseino dugnas, o ankstyvajame karbone – kaupiasi sėklavandenės klintys. R.Uralo eugeosinklinalėje D ir C1 susikaupė didžiulės nuosėdinių ir vulkanogeninių uolienų storymės.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1309 žodžiai iš 4279 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.