Polimerinės medžiagos ir jų naudojimas
Žodis “polimeras” reiškia “daug dalių”. Šiuo metu polimerai yra viena
iš svarbiausių liaudies ūkiui stambiamolekulių junginių klasė. Vandens
molekulinė masė 18, benzono – 78, kreidos – 100, polimerų nuo dešimties
tūkstančių iki milijonų. Polimerų gigantiškos molekulės sudarytos iš atomų
grupių, chemiškai sujungtų į ilgas grandines. Vieno iš struktūriniu
požiūriu paprastesnių ir labai paplitusių polimerų polietileno struktūrinė
formulė:
[ -CH2-CH2-]n
Polietilenas susidaro jungiantis etileno CH2=CH2 molekukulėms. Tam
tikromis sąlygomis ir vartojant katalizatorių, dviguboji jungtis suįra, ir
gaunama grandinė, sudaryta iš –CH2-CH2- grupių. Pradinė molekulė, iš kurios
susidaro polimeras, vadinama monomeru. Polimerų grandinę sudarančių
monomerų skaičius vadinamas polimerizacijos laipsniu.
Iš maisto produktams tinkamų polimerų labai svarbūs grandininiai
poliesteriai, kurių grandyse yra aromatinių ir alifatinių grupių,
pavyzdžiui, polietilentereftalatas arba polietilenglikoltereftalatas:
[ -OCH2-CH2OOC- ( -CO ]n
Polimerinės medžiagos, kurios tiesiogiai liečia maisto produktus, turi
būti chemiškai patvarios, turėti tam tikras fizikines, chemines, mechanines
bei technologines savybes, patenkinti higieninius reikalavimus.
Polimerai gaunami ne tik cheminiais būdais. Jų apstu gamtoje. Tai
celiuliozė, krakmolas, natūralusis kaučiukas, šilkas, įvairios dervos.
Cheminiu būdu galima pagaminti ne tik įvairius natūralius polimerus
(sintetinis kaučiukas), bet ir sukurti naujas, liaudies ūkiui reikalingas
medžiagas. Cheminiais būdais galima pakeisti gamtinius polimerus,
pavyzdžiui, celiuliozę, t. y. suteikti jiems naujų savybių.
Trumpai panagrinėsime plačiausiai polimerams gaminti vartojamų
medžiagų (monomerų, katalizatorių, iniciatorių, stabilizatorių,
plastifikatorių) biologinį aktyvumą.