Politika
5 (100%) 1 vote

Politika



ĮVADAS

Šis savarankiškas darbas yra aprašomojo pobūdžio. Jame bus nagrinėjami su infliacija ir stabilizavimo politika susiję klausimai. Visų pirma, bus aptartos infliacijos rūšys, vėliau priežastys, veikimo mechanizmas, pasekmės ir kovos su infliacija priemonės, taip pat stabilizavimo politika. Pabaigoje kaip ir dera bus pažvelgta į praktiką. Deja, tiek dėl vietos, tiek dėl informacijos stokos išsamiai išnagrinėti šią temą yra neįmanoma.

Ši tema buvo mano pasirinkta neatsitiktinai. Jau seniai norėjau išsiaiškinti, kodėl skiriasi oficialių šaltinių ir nepriklausomų organizacijų skelbiami Lietuvos infliacijos duomenys. Kas mus apgaudinėja? Kas po tuo slepiasi? Ir galų gale kas kaltas dėl infliacijos? Infliacija – ne stichinė nelaimė. Ją sukuria tie, kas dalyvauja finansinėse operacijose, nustatinėja kainas ir darbo užmokesčius, t.y. gyventojai, kurie didindami paklausą, reikalaudami didesnio darbo užmokesčio, sudaro visas sąlygas infliacijos atsiradimui. Tačiau bet kurioje sistemoje pagrindinis vaidmuo infliacijoje tenka vyriausybei, tiksliau valstybės finansinėms institucijoms. Tai ypač tinka centralizuotai (planinei) ekonomikai, kur vyriausybės įtaka kainoms, darbo užmokesčiui, kreditinei sistemai, investicijoms ir kitiems ekonominiams procesams yra nepalyginamai stipresnė nei laisvos rinkos šalyse. Galų gale būtent vyriausybė vykdo ekonominę politiką, todėl pagrindinė atsakomybės už infliaciją našta krinta ant vyriausybės pečių.

Kalbant apie skirtingų infliacijos duomenų skelbimą, reikia pabrėžti, kad egzistuoja ne viena infliacijos apskaičiavimo metodika, tačiau turi įtakos ir tas faktas, kad vyriausybei yra naudinga nuslėpti tikrąją padėtį. Be abejo, aš nenoriu būti vienašališkas, todėl turiu pažymėti, kad žmonės susiduria ir su šešėlinėje ekonomikoje esančia infliacija, kuri, beje, yra didesnė nei apskaičiuotoji oficialiai veiklai, todėl gyventojai dažniausiai ir yra nepatenkinti oficialių šaltinių skelbiamu infliacijos lygiu.

Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką. Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijos tarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkio nesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, jog infliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas 1990m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų. Šiuo metu vis didesnį gyventojų nepasitenkinimą kelia nedarbas, tačiau infliacijos problema taip pat nepamirštama.

1.INFLIACIJA TEORIJOJE

1.1.Infliacijos rūšys

Infliacija yra laikomas piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendro kainų lygio kilimu. Be to, dalis ekonomistų pabrėžia, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendro kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis jo kilimas.

Infliacija sukelia daug neigiamų pasekmių, todėl yra intensyviai tyrinėjama, bandoma nustatyti jos mastą. Pagal mastą yra skiriamos trys infliacijos rūšys:

šliaužiančioji infliacija,

šuoliuojančioji infliacija,

hiperinfliacija.

Šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Ją nesunku numatyti ekstrapoliacijos būdu; prie jos yra nesunkiai prisitaikoma. Paprastai šliaužianti infliacija reiškia, kad šalies monetarinė sistema funkcionuoja gerai, žmonės pasitiki pinigais, nebijo jų taupyti, investuoti. Ir vis tik svarbus ir vidutinis šios rūšies infliacijos lygis (kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai).

Šuoliuojanti infliacija – tai bendro kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendenciją dar didėti. Esant šiai infliacijai stipriai iškraipomi ekonominiai santykiai. Daugelio kontraktų sumos yra indeksuojamos vartojimo kainų indeksu, kiti kontraktai yra sudaromi užsienio valiuta. Žmonės bijo taupyti, investuoja į ilgalaikį turtą (tame tarpe ir į nekilnojamąjį turtą), skolina lėšas labai nenoriai ir tik už labai aukštas palūkanas. Ši infliacijos rūšis jau yra pavojinga ekonomikai.

Hiperinfliacija – tai infliacija, kai bendras kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, kyla ūkio suirutė. Paprastai hiperinfliacija būna karų, revoliucijų, kai kurių radikalių reformų rezultatas. Ji stipriai buvo pasireiškusi po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje.

Paprastai ekonomistai susilaiko nuo griežto kiekybinio šių infliacijos rūšių atskyrimo, nes daug ką lemia bendras nagrinėjamos situacijos kontekstas. Tačiau vis tik egzistuoja sąlyginės skiriamosios ribos. Yra laikoma, kad pasireiškia šliaužiančioji infliacija, jei jos metinį tempą galima išreikšti vienaženkliu skaičiumi. Šuoliuojančiąja infliacija laikoma tokia, kurios metinį tempą galima išreikšti dviženkliu ar triženkliu skaičiumi. Hiperinfliacija yra laikomas dar didesnis tempas. Paprastai apatine hiperinfliacijos riba yra laikoma 50% mėnesinė infliacija.

Daugelis žmonių bijo net 6-9% šliaužiančiosios infliacijos, nes mano, kad kainos ims kilti, ir šliaužiančioji infliacija peraugs į
šuoliuojančiąją ar net hiperinfliaciją. Istorinė patirtis rodo, kad tokia neišvengiama seka neegzistuoja. Laimei, hiperinfliacija pasireiškia ypač retai, tačiau šuoliuojanti infliacija nėra reta. Prailgusiais nedarbo periodais ji pasireiškia net pažangios ekonomikos šalyse.

1.2.Infliacijos priežastys

Kokios yra infliacijos priežastys? Tai tiesmukiškas klausimas ir geras atspirties taškas. Tačiau tai vienas iš klausimų, į kuriuos nėra universalaus atsakymo. Debatams šiuo klausimu ir galo nematyti. Todėl iš tiesų šis klausimas nėra toks jau tiesmukiškas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai tampa klaidinančia. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.

Šiame darbe aš pabandysiu pasigilinti į infliacijos priežastis ir panagrinėti ne tik betarpiškas jos determinantes. Visų pirma, išskirsiu vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis ir mechanizmą. Nors, kaip jau buvo minėta, dalis ekonomistų infliaciją laiko ne vienkartiniu kainų lygio pakilimu, tačiau praktiškai jis yra trumpalaikės infliacijos modelis.

1.2.1.Trumpalaikės infliacijos priežastys

Vienkartinį kainų lygio pakilimą gali sąlygoti tiek visuminės pasiūlos, tiek visuminės paklausos pokyčiai. Vienkartinių pasiūlos pokyčių įtaka kainų lygiui yra pavaizduota 1 paveiksle:

Atspirties tašku yra imamas ilgo laikotarpio ekonomikos pusiausvyros taškas E0, kurį atitinka kainų lygis P0 ir potenciali nacionalinio produkto gamybos apimtis Q pot..

Įvykus vienkartiniam gamybos kaštų padidėjimui, visuminės pasiūlos kreivė pasislenka į kairę (iš padėties AS0 į AS1) ir sąlygoja kainų lygio padidėjimą nuo P0 iki P1. Jei visuminė paklausa išliktų nepakitusi, tai pusiausvyra persikeltų į tašką E1, kas reikštų nacionalinio produkto gamybos sumažėjimą (recesinio tarpsnio susidarymą). Tokiu atveju gamybos sumažėjimas padidintų spaudimą darbo užmokesčiui ir kitų veiksnių kaštams, ir jie turėtų imti mažėti, kas grąžintų visuminės pasiūlos kreivę į pradinę padėtį AS0 ir atstatytų pradinę pusiausvyrą taške E0.

Tačiau šiandieninėje ekonomikoje tokia situacija nebepasireiškia, nes į visuminės paklausos sumažėjimą (ir nedarbo išaugimo grėsmę) iškart yra atsakoma monetarinės politikos priemonėmis (paprastai padidinama pinigų pasiūla), padidinančiomis visuminę paklausą nuo AD0 iki AD1. Tai sąlygoja nacionalinio produkto gamybos padidėjimą iki potencialios apimties, tačiau kainų lygis taip pat pakyla ir apsistoja ties P2. Taigi visuminės paklausos skatinimas monetarinės politikos priemonėmis panaikina recesinį tarpsnį, bet dar labiau padidina kainų lygį.

Be to, pirmoji situacija nebepasireiškia tikrovėje ir dėl to, kad darbo užmokestis nelankstus žemyn, t.y. nėra linkęs mažėti. Visų pirma, mažinti darbo užmokesčio neleis profsąjungos. Jos turi rinkos galią darbo jėgos rinkoje, todėl gali išsikovoti net darbo užmokesčio padidėjimą. Su tuo nesunkiai sutiks rinkos galią prekių ir paslaugų rinkoje turinčios stambios firmos, nes joms nesunku darbo užmokesčio padidėjimą įtraukti į kainas ir perkelti ant vartotojų pečių. Smulkesnės firmos jau bus priverstos pakelti darbo užmokestį samdomiems darbininkams. Taip užsisuks taip vadinamoji darbo užmokesčio – kainų spiralė: kiekvienas kainų lygio kilimas sukels profsąjungų išreikalautą darbo užmokesčio padidinimą, dėl kurio visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę, ir nacionalinio produkto gamyba dar labiau sumažės, o kainos dar labiau pakils. Tokia situacija, t.y. kai gamyba nedidėja ar net mažėja, o kainų lygis kyla, yra vadinama stagfliacija. Ši situacija gali tęstis tol, kol ciklas tampa visiems akivaizdus, ir kas nors jį imasi nutraukti. Po ciklo nutraukimo situacija ekonomikoje stabilizuojasi, tačiau nacionalinio produkto gamybos apimtis išliks mažesnė nei potenciali. Išlikęs aukštas nedarbo lygis neramins darbininkus ir sumažins jų siekimą didinti nominalų darbo užmokestį (t.y. išlaikyti pradinio lygio realų darbo užmokestį). Po truputį firmos ims samdyti daugiau darbininkų, ir nedarbas sumažės. Kadangi visuminės pasiūlos kreivė daugiau nekils, tai nacionalinio produkto gamyba didės.

Į darbo užmokesčio – kainų spiralę gali įsikišti ir centrinis bankas, reaguodamas į nedarbo padidėjimą. Monetarinės politikos priemonių pagalba jis gali padidinti visuminę paklausą, o profsąjungos dėl to gali išsikovoti darbo užmokesčio padidinimą, kas
kaštus ir sukelia visuminės pasiūlos sumažėjimą. To rezultate pakyla kainų lygis ir sumažėja nacionalinio produkto gamybos apimtis. Vengdamas gamybos smukimo ir nedarbo augimo , centrinis bankas vėl gali skatinti visuminę paklausą. Viso to pasekmė bus svyruojanti gamybos apimtis ir vis augantis kainų lygis. Šis procesas gali tęstis tol, kol profsąjungos norės ir sugebės pasiekti darbo užmokesčio padidinimo, o centrinis bankas vis derins savo monetarines paklausos skatinimo priemones prie nedarbo augimo.

Kaip jau buvo minėta, vienkartinį visuminės pasiūlos padidėjimą sukelia vienkartiniai gamybos kaštų padidėjimai. Tokių kaštų šoktelėjimų pavyzdžiu gali būti naftos kainų pakilimas 1974-79 m., pagrindinių žaliavų kainų padidėjimas devintajame šio amžiaus dešimtmetyje.

Antroji vienkartinio kainų lygio pakilimo priežastis yra vienkartiniai visuminės paklausos pokyčiai. Tokių pokyčių pavyzdžiu gali būti labai padidėjusios valstybės išlaidos JAV Vietnamo karo metu, visuminės paklausos išaugimas devintajame dešimtmetyje ir pan. Vienkartinių visuminės paklausos pokyčių įtaka kainų lygiui pavaizduota 2 paveiksle:

Šiuo atveju visuminė paklausa gali padidėti dėl dviejų priežasčių: autonominio (nepriklausančio nuo pajamų) išlaidų didėjimo ir pinigų pasiūlos padidėjimo. Jei prieš tai ekonomikoje buvo pilnas užimtumas (taškas E0 ), tai visuminės paklausos padidėjimas nuo AD0 iki AD1 sukurs infliacinį tarpsnį, t.y. esanti nacionalinio produkto gamybos apimtis (Q1) viršys potencialią (Qpot.). Fiziškai tai yra įmanoma tiktai trumpą laiką, nes darbo jėgos pasiūla yra ribota. Todėl dėl paklausos padidėjęs kainų lygis tuoj pat paskui save patrauks darbo užmokestį ir kitų gamybos veiksnių kaštus, t.y. visuminės pasiūlos kreivė pasislinks į kairę (iš padėties AS0 į AS1). To rezultate nacionalinio produkto gamybos apimtis grįš į savo potencialų lygį, tačiau kainų lygis pakils dar daugiau (iki P2). Ir vis tik nusistatys pusiausvyra (taškas E2), nors ir su aukštesniu kainų lygiu. Tuo tarpu jeigu centrinis bankas, siekdamas išvengti nacionalinio produkto gamybos sumažėjimo nuo Q1 iki Qpot., padidins pinigų pasiūlą, tai visuminės paklausos kreivė dar pasislinks į dešinę. Tai neleis sumažėti gamybos apimčiai, tačiau padidins kainų lygį, kas, savo ruožtu, sukels kaštų didėjimą, ir visuminės pasiūlos kreivė vėl persikels į kairę, kas dar padidins kainų lygį ir sumažins gamybos apimtį ir t.t. Šis ciklas gali tęstis be galo. Tokiu būdu nuo vienkartinių kainų lygio pakilimų yra pereinama prie pasikartojančios ilgalaikės infliacijos.

1.2.2.Ilgalaikės infliacijos priežastys

Ilgai trunkantis kainų lygio kilimas yra daug sudėtingesnis reiškinys nei vienkartiniai kainų lygio pakilimai dėl visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčių. Tačiau nepertraukiama infliacija taip pat yra visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčių rezultatas.

Pagrindinės ilgalaikės infliacijos priežastys yra trys:

• visuminės paklausos veiksniai, sukeliantys papildomą paklausą,

• infliacijos laukimas,

• visuminės pasiūlos veiksniai.

Kainų lygio kilimas dėl papildomos paklausos yra vadinamas paklausos sąlygota infliacija (Demand – Pull Inflation).

Dėl papildomos paklausos atsiradimo (3 pav. poslinkis iš padėties AD0 į AD1) nacionalinio produkto gamybos apimtis padidėja ir viršija potencialią, t.y. susidaro infliacinis tarpsnis (Q1-Qpot.). Faktinis nedarbas tampa mažesnis už natūralų nedarbo lygį, kainų lygis pakyla iki P1 (o tai reiškia, kad sumažėja realus darbo užmokestis). Tačiau tai yra laikinas reiškinys, nes darbo rinkoje situacija darosi įtempta ir darbo užmokestis ima kilti. Tai reiškia gamybos kaštų augimą ir visuminės pasiūlos kreivės poslinkį į kairę (iš padėties AS0 į AS1), kas, savo ruožtu, sąlygoja kainų lygio kilimą nuo P1 iki P2 ir gamybos apimties kritimą iki potencialios apimties lygio. Taigi trumpu laikotarpiu papildomos paklausos atsiradimas padidina tiek kainų lygį, tiek gamybos apimtį, tačiau ilgame laikotarpyje pakyla tik kainų lygis, o gamybos apimtis išlieka pastovi ir lygi potencialiai apimčiai. Todėl galima daryti išvadą, kad ilgo laikotarpio visuminės pasiūlos kreivė (ASLR) yra vertikali tiesė, einanti per pilną užimtumą atitinkančios potencialios gamybos apimties tašką. Vadinasi, paklausos sąlygota ilgalaikė infliacija priklauso tik nuo visuminės paklausos lygio.

Tačiau reikia pažymėti, kad infliaciją sąlygojanti papildoma paklausa turi susidaryti autonomiškai, t.y. visuminės išlaidos turi padidėti ne dėl pajamų padidėjimo, o dėl kitų veiksnių. Tokiais veiksniais gali būti:

• vartotojų gerovė (pvz., vartotojų turimų finansinių aktyvų ir nekilnojamojo turto vertės padidėjimas ne dėl kainų lygio pokyčio skatina juos mažiau taupyti ir daugiau skirti einamajam vartojimui);

• vartotojų lūkesčiai (su viltimi žiūrintys į ateitį žmonės jau dabar ima daugiau leisti pinigų);

• vartotojų įsiskolinimai (įsiskolinimų nebuvimas nereikalauja taupymo, todėl daugiau lėšų galima skirti einamajam vartojimui);

• mokesčiai (jų sumažinimas reiškia disponuojamų pajamų, taigi ir išlaidų padidėjimą);

• palūkanų norma (jos sumažėjimas ne dėl kainų lygio skatina investicijas, o investicijos yra visuminių
elementas);

• laukiamas pelnas (viltis iš investicijų gauti pelną skatina investicijas);

• valstybės išlaidos įvairioms naujoms programoms (t.y. papildomos, naujos išlaidos);

• užsienio valstybių nacionalinės pajamos (jų didėjimas gali padidinti mūsų eksportą, kuris reiškia didesnę paklausą mūsų prekėms);

• valiutų kursas (jo pokytis gali padidinti arba sumažinti eksportą, ir jei eksportas padidėja, tai padidėja ir visuminė paklausa) ir kt.

Antra ilgalaikės infliacijos priežastis yra infliacijos laukimas. Ši priežastis yra susijusi su darbo sutarčių sudarymu ir darbo užmokesčio nustatymu. Tarkim, laukiamas sekančių metų infliacijos lygis yra 10%. Profsąjungos, sudarydamos naujas kolektyvines darbo sutartis, stengsis pasiekti ne mažesnio kaip 10% darbo užmokesčio pakėlimo. Tokiu būdu bus stengiamasi išlaikyti realų darbo užmokestį nepakitusį. Darbdaviai neturės pagrindo nesutikti su darbo užmokesčio didinimu, nes ateityje tikėsis pakelti savo gaminių kainas tais pačiais laukiamais 10%. Tuomet būsimoji infliacija tampa įvertinta, ir tik visai nenumatyti pokyčiai gali pakeisti infliacijos lygį.

Toks kainų lygio padidėjimas dėl visuotinio laukimo, kad kainų lygis kils, vadinamas laukimo sąlygota infliacija (Inertial Inflation). Kaip jau buvo minėta, laukimo sąlygota infliacija yra laukta, įvertinta ir įtraukta į kontraktus ir neformalius susitarimus. Ji gali tęstis be galo, nes visuminė paklausa ir pasiūla kasmet pakyla (t.y. paklausa padidėja, o pasiūla sumažėja) tuo pačiu dydžiu (4pav.).Tačiau laukimo sąlygota infliacija yra pastovi tik iki pirmo ekonominių

įvykių sukelto šoko. Šoko priežastimi gali būti tiek visuminės paklausos padidėjimas, tiek visuminės pasiūlos sumažėjimas. Po “sukrėtimo” infliacija kuriam laikui destabilizuoja padėtį, tačiau ilgainiui “aprimsta” ir, žmonėms ją įvertinus, nusistovi naujame pusiausvyros taške.

Paskutinioji ilgalaikės infliacijos priežastis yra pasiūlos veiksniai, t.y. veiksniai, didinantys gamybos kaštus ir taip mažinantys visuminę pasiūlą. Kainų lygio didėjimas dėl sumažėjusios visuminės pasiūlos yra vadinamas pasiūlos sąlygota infliacija (Cost – Push Inflation). Šios infliacijos mechanizmas pavaizduotas 5 paveiksle:

Tarkim, kad, padidėjus darbininkų našumui, profsąjungos savo rinkos galios pagalba sugeba išsikovoti darbo užmokesčio pakėlimą. Dėl to padidėja gamybos kaštai, ir visuminės pasiūlos kreivė pasislenka iš pradinės padėties AS0 į padėtį AS1. Tai sąlygoja kainų lygio pakilimą nuo P0 iki P1. Čia dar reiktų pabrėžti, kad šiuo atveju visuminės pasiūlos kreivės poslinkis susijęs su kaštų padidėjimu, o ne su kainų, kaip buvo paklausos sąlygotos infliacijos atveju. Tolesnė ekonomikos raida priklauso nuo vyriausybės veiksmų, nes visuminės pasiūlos kreivės poslinkis kartu padidina ir nedarbą, kitaip sakant, pasireiškia stagfliacija. Jei vyriausybė sugalvotų padidinti užimtumą stimuliuodama visuminę paklausą, tai kainų lygis dar daugiau pakiltų (P3) ir sąlygotų profsąjungų išsikovotą darbo užmokesčio kilimą, todėl padidintas užimtumas neilgai išsilaikytų. Taip “užsisuktų” darbo užmokesčio – kainų spiralė. Tačiau vyriausybė galėtų ir nesikišti į susidariusią situaciją. Tuomet visuminės paklausos kreivė išliktų ta pati (AD), o ekonomikoje prasidėtų nuosmukis: padidėtų nedarbas, infliacija, sumažėtų nacionalinio produkto gamybos apimtis, dalis firmų greičiausiai žlugtų. Tačiau padidėjęs nedarbas neleis didinti darbo užmokesčio. Be to, kadangi yra nagrinėjamas ilgas laikotarpis, tai darbo užmokestis galėtų būti netgi sumažintas, kas grąžintų visuminės pasiūlos kreivę į pradinę padėtį AS0. O tai reikštų kainų lygio kritimą iki pradinio P0, užimtumo padidėjimą iki pilno užimtumo lygio ir gamybos išaugimą iki potencialios apimties Qpot.. Tačiau šis procesas truktų gana ilgai.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 3067 žodžiai iš 9438 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.