Politikos mokslas kaip socialinis mokslas
5 (100%) 1 vote

Politikos mokslas kaip socialinis mokslas

Įvadas

Socialinis mokslas – tai mokslas nagrinėjantis visuomenės santykius su valdžia ir žmogaus veikla. Viena iš didžiausių politikos mokslų problema yra ta, kad politiką nagrinėja daugelis humanitarinių mokslų. Visi kiti socialiniai mokslai politinę problematiką paliečia tiktai visų kitų problemų kontekste, todėl politologijos mokslas yra skirtas nagrinėti vien tik politikos problematiką.

Šio referato tikslas išnagrinėti politikos mokslą, kaip socialinį mokslą.

Uždaviniai:

1. išsiaiškinti politikos mokslo prigimtinę sąvoką

2. sąveika su kitais socialiniais mokslais

3. apžvelgti raidos etapus

4. apžvelgti formavimosi ypatybes

5. apžvelgti vidaus struktūrą

Politikos samprata

Galima skirti dvi politikos sampratos grupes. Pirmajai atstovauja tie politikos filosofai ir mokslininkai, kurie politiką sieja su valstybės arba vyriausybės veikla. Tradiciškai ši politikos samprata kildindama iš antikinių mąstytojų Platono ir Aristotelio, kuriam priskiriamas politikos, kaip meno ir mokslo valdyti valstybę, apibūdinimas.

Platonas politiką siejo su idealios valstybės kūriniu, kuris savaime suteikia prasmę netobulam pasauliui. Pasak Aristotelio politikos esmę sudaro lygių piliečių dalyvavimas, priimant kolektyvinius sprendimus viešojo gyvenimo turiniui ir krypčiai nustatyti. Jei lygių piliečių dalyvavimas valdomųjų ir valdančiųjų sąveikoje sudaro politinės veiklos pagrindą, tai piliečių siekimas tokio gyvenimo būdo, kuris atitiktų žmoniškąją tobulybę, yra jos tikslas. Kad pasiektų šį tikslą, piliečiai privalo remtis bendrąją vertybių sistema, būti vienijami vienodo teisingumo ir neteisingumo supratimo. Tik tomis sąlygomis jie sugebės išvengti konfliktinio valių susidūrimo ir pasiekti bendrų tikslų. Todėl politinis gyvenimas yra žmogaus laisvės pagrindas: politinėje bendruomenėje laisvi piliečiai nustato vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie norėtų gyventi, ir sukuria taisykles, įtvirtinančias šias vertybes.

Aristotelis, teikdamas, kad politika yra valstybės valdymo menas, pabrėžia, jog politika neišvengiamai apima ir praktinį žinojimą, kas visuomenei yra gėris ir kaip jį įgyvendinti. Politinis žinojimas atsako į klausimą, kaip žmonės turėtų gyventi, kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis kolektyviniame gyvenime, kokia praktinė veikla ir institutai geriausiai tinka žmoniškajam tikslui pasiekti.

Aristotelis išskyrė du politinio pažinimo lygius:

1. kasdieninį išplaukiantį iš piliečių politinės praktikos

2. politikos stebėtojo, tyrinėjančio politikos pažinimą.

Pagal Aristotelį politika yra visų mokslų mokslas, o kiti mokslai turi jai tarnauti.

Ši tradicija plėtojama ir naujaisiais laikais, kai įsitvirtina santykinė politinio ir nepolitinio takoskyra, kuri yra brėžiama tarp viešųjų reikalų ir privataus gyvenimo. W. G Runcimanas politikos mokslo gimimą sieja su tuo politinės minties raidos momentu, kai imta aiškiai skirti socialinę ir politinę sritį priešpriešos „valstybė – pilietinė visuomenė“ forma, bet ir valstybinės pilietinės visuomenės samprata interpretuojama skirtingai.

Remiantis Tomo Hobbeso Johno Locke‘o visuomenės sutarties teorijomis, pilietinė arba politinė visuomenė buvo atskiriama nuo valstybės kaip laisvos privačios veiklos sritis.

Georgės W.F Hėgelis ir Karlas Marxas pilietinę visuomenę aiškino kaip moderniosios vakarų visuomenės socialinį, ekonominį ir kultūrinį etninį darinį, kuris savo prigimtimi skiriasi nuo valstybės.

Politikos mokslas kaip savarankiška ir moderni disciplina savo specifinius bruožus įgijo XIX a. pabaigoje ir XX a. Praktiniame lygmenyje nuo XIX a. politika dažnai vadinama „galimybės menu“, kur politiko užduotis – numatyti ką reikia daryti konkrečiu momentu ir konkrečioje vietoje, kad jo elgesį, įstatymus ar nurodymus palankiai priimtų visuomenė ir būtų pasiektas trokštamas rezultatas. Praktiškos politikos objektais yra valdžia ir autoritetas, valstybė, valdymo būdai. Septintajame XIX a. dešimtmetyje pradėjo formuotis aiškiai apibrėžtas savarankiškų politikos mokslo studijų laukas – valstybės, suprantamos kaip institucijų visumos ir turinčios juridinės bei politinės galios viršenybę, sisteminės studijos. Taip pat tuo metu įsitvirtino institucinė-legalistinė politikos samprata. Politika buvo tarsi „vyriausybės valdymo mašina“- įstatymų leidybos aparatu ir procesu, administravimu ir teisiniu reguliavimu, santykiškai atribotu nuo socialinio konteksto. Ji rėmėsi empirinėmis prielaidomis, atmesdama normatyvinius teiginius, būdingus filosofiniam aiškinimui. Didžioji dėmesio dali buvo skirta teisiniams valstybės pagrindams, konstitucinių aktų interpretacijai, teismų veiklai, istoriniam konstitucinių priemonių išplėtimui ir kaitai.

Santykių tarp valstybių tyrimuose vyravo diplomatijos istorijos aspektas, vėliau išaugęs į tarptautinius valstybių sistemos studijas. Vidau politika buvo nagrinėjama per mechanizmų, kuriais vyriausybės veikia piliečių gyvenimą, tyrinėjimą. Vėliau buvo plėtojamas lyginamosios politikos tyrimas. Buvo nagrinėjamo valstybės institutai ir jų funkcionavimas skirtingose valstybėse.
Šių studijų pagrindu susiformavo pagrindinė politikos mokslo studijų kryptis – politologija.

Kita politikos sampratos grupė politiką aiškina, kaip valdžios galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis spendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai. Ji atsirado dėl nuolatinio materialinių ir dvasinių vertybių trūkumo visuomenėje, kuris lėmė poreikį nustatyti taisykles ir reguliuoti nuolat kylančius konfliktus dėl šių išteklių ir netolygaus jų paskirstymo.

Politika aiškinama valdžios santykių pagrindu, gali būti tyrinėjama ir valstybės mastu ir parlamento lygmeniu ir tarp įvairių grupių: gentyje, šeimoje ir t.t. Amerikos politologo Haroldo Lasswello plačiai žinomas politikos apibūdinimas: „kas, ką, kada ir kaip gauna“ išplėtė politikos ribas nuo vyriausybės institutų iki elito, siekiant nustatyti, kaip ir kur priimami visuomenei privalomi sprendimai.

Kitas žingsnis buvo Davido Eastono sisteminės analizės teorija, galutinai įtvirtinusi politikos, kaip proceso, sampratą: politika – tai autoritetinis vertybių paskirstymas visuomenėje. Jis atvirkščiai nei Lasswellas pabrėžia trūkstamų išteklių paskirstymą analizuojant visos politinės sistemos ir jos sąveikos su aplinka aspektais, akcentuodamas visuomenės poreikių, norų ir reikalavimų bei priimamų sprendimų ryšį. Galima teigti jog Estonas sukūrė universalų politikos tyrimo modelį, kuris taikomas tirti sprendimų priėmimo procesą įvairiose politinėse sistemose.

Tačiau Davido Eastono politinės sistemos koncepcija buvo nepakankama paaiškinti politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Tai nulėmė bihevioralistų studijų plėtimąsi ir politikos mokslo objektas buvo papildytas politinio elgesio tyrimais.

Bihevioralistai teigia, kad tikroji politikos esmė atskleidžiama per politikos veikėjų elgesio studijas. Jų manymų būtent politikos veikėjų elgesys padeda nustatyti vienų ar kitų politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Bihevioralistai išplėtojo rinkiminio elgesio, politinio dalyvavimo, politinės kultūros tyrinėjimus.

Yra dar viena politikos samprata, kuri nesiekia nustatyti tyrimo ribų, bet remiasi kompromisu ir susitarimu. Šiam požiūriui atstovauja JAV politologas Bernardas Crickas, kuris politiką apibūdina, kaip veiklą, kuria sutaikinami skirtingi interesai, suteikiant tiek valdžios kiek reikia užtikrinti visuomenės gerovę ir jos gyvybingumą. Šiuo požiūriu politika aiškinama kaip funkcionali derybomis grindžiama veikla, kuria siekiama palaikyti tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą, reguliuojant konfliktus. Pažymėtina, kad toks politikos aiškinimas yra siejamas su pliuralistinės demokratinės visuomenės funkcionavimu, politikos, kaip civilizuotos konfliktų sprendimo priemonės, supratimu.

Politikos moksle nerasime nė vienodo politikos sąvokos apibrėžimo. Tačiau tai nereiškia, kad politika tik intuityviai suvokiamas terminas. Priešingai, tai rodo, kad politikos moksle egzistuoja svarbūs epistemologiniai ir metodologiniai skirtumai, kurie atspindi alternatyvių koncepcijų apie politikos pasaulį konkurenciją, o kartu ir svarbią kiekvienam mokslui būklę – atvirumą naujiems pažinimo metodams ir senųjų koncepcijų tobulinimui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1231 žodžiai iš 3969 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.