Politikos mokslas kaip specialinins mokslas
5 (100%) 1 vote

Politikos mokslas kaip specialinins mokslas

1121314151

Turinys

Įvadas 2

Politikos mokslo samprata 3

Politikos mokslai, tai mosklas apie politika 9

Politikos mokslo atsiradimas ir raida 16

Išvados 21

Literatūros sąrašas 22ĮVADAS

Pirmųjų politinių idėjų atsiradimas Europoje yra siejamas su senovės graikų valstybingumo susidarymu VIII – VI a. prieš mūsų erą (toliau – pr.m.e.). Politinės minties vystymuisi Senovės Graikijoje didelės reikšmės turėjo tai, kad graikai vertėsi laivininkyste ir prekyba. Tai leido geriau pažinti pasaulį, perimti kitų šalių patyrimą ir pažiūras, sąlygojo teorinį mąstymą. Ne mažiau reikšmingas veiksnys, skatinęs politinės minties raidą buvo graikų valstybių – miestų (polių) formavimasis VII – VI a. pr.m.e. Tai buvo savotiška valstybingumo forma, kurioje vyko aktyvus politinis gyvenimas, nuolat stimuliuojantis naujų politinių idėjų atsiradimą ir jų raidą. Nors kategorija politikos mokslas nurodo, kad pradedame nagrinėti mokslą, kurio tyrimo objektas yra politika, būtų sunku įrodyti, jog pasiektas visiškas sutarimas, kaip turėtų būti apibrėžiamas jo tyrimo laukas. Politikos mokslas politiką vertina kaip objektyvų reiškinį, tiria ir analizuoja ją kaip tam tikros žmonių veiklos rūšį, siekia išsiaiškinti jos specifiką ir paskirtį.

Politika atsiranda tada, kai žmonės kažką veikia kartu. Žmonėms gyvenant bendrai, siekiant organizuotai ir bendrai tikslų, reikia bendrų, visiems privalomų, bendrų reikalų sprendimų. Būtent ši žmonių veiklos rūšis (kryptis) ir yra vadinama politika, o tie bendri grupės ar organizacijos sprendimai – politiniais sprendimais. Aktyvų bet kurio žmogaus dalyvavimą diskusijoje apie bendrus savo organizacijos reikalus galima laikyti politiniu aktu, tačiau iš įvairių pasiūlymų atrinkti kurį nors vieną ir paversti jį politinių sprendimu padeda valdžios fenomenas.Politikos mokslo samprata

Politikos mokslas yra vienintelis mokslas, skirtas tik politikos nagrinėjimui, visi kiti socialiniai mokslai politinę problematiką paliečia tik tarp kitko, visų kitų savo problemų kontekste. Todėl, kad suprastume politikos mokslo esmę, pirmiausia reikia aptarti politikos sąvoką.

Senovės graikų kalboje politike – tai valstybės valdymo menas, t.y. visuomeninė veikla, siekiant valstybinės valdžios. Politikos terminas kilo iš graikų kalbos žodžio politea – visuomeninė organizacija, susijusi su miesto – valstybės (polio) valdymu. Terminas politika paplito po graikų filosofo Aristotelio (384-322 m. p. m. e.) traktato „Politika“, kuris buvo skirtas valstybės valdymo ir vyriausybės problemoms tirti. Iki XIX a. pab. politika tradiciškai buvo aiškinama kaip mokslas apie valstybę, t.y. institucinio, valstybinio lygio valdžią. Tačiau jau naujaisiais laikais politinės minties raida gerokai išplėtė supratimą apie politiką. Politika tapo įvairių aiškinimų objektu.

JAV politologas V. Šaivlis (V. Shivly) vadovėlyje „Valdžia ir pasirinkimas“ politiką apibūdina kaip bendrų sprendimų priėmimą. Politikos ištakos susijusios su valstybių formavimusi, t.y. civilizuotos žmonijos egzistencija. Politika tapo galima, kai viešoji valdžia atsiskyrė nuo privačios valdžios – nuosavybės. Bendruomeninė savivalda išsivystė į respublikos tipo politinę organizaciją. Dalyvavimas valdyme tapo kiekvieno graiko teise ir pareiga. Todėl antikinėje Graikijoje ieškome ir politinės visuomenės organizacijos užuomazgų, Romos imperijoje nuosavybės santykius reguliavo privatinė teisė (ins privatum), o viešuosius reikalus – viešoji teisė (in publikum). Žlugus absoliutinėms monarchijoms, politikos sąvoka įgavo šiuolaikinį supratimą, kuriam būdingas daugiaplaniškumas. Pastaruoju metu politikos teoretikai ir praktikai išskiria dvi pagrindines stovyklas: pirmosios atstovai mano, kad politikoje svarbiausia politinio gyvenimo dalyvių (subjektų) santykiai. Taigi politika apibrėžiama pagal veiklos subjektus. Politinio gyvenimo subjektai yra klasės, tautos, valstybės. Taip pat jais gali būti ir atskiri piliečiai, jei jie aktyviai dalyvauja politinėje veikloje. Visų jų veikla ir tarpusavio santykiai visuomenėje aiškinami skirtingai. Egzistuoja dvi tokių aiškinimų kryptys: prancūzų (Science politique – politikos mokslų) ir anglų (Political Science – politikos mokslų) mokyklose vyrauja nuomonė, kad politika apima pirmiausia valstybės ir jos aparato bei politinių partijų veiklą. Teigiama, kad valstybinė valdžia atsiranda ir išsilaiko ne todėl, kad viena klasė ją paima, kaip teigia marksistai, o todėl, kad klasės tarpusavyje susitaria (konsensuso teorija).

Amerikiečių mokykla valdžią supranta plačiau. Į politikos sampratą įtraukiama ne tik valstybės ir jos organų bei partijų, bet ir kitų visuomeninių organizacijų veikla ir santykiai. Taigi čia iš esmės nagrinėjama jau visa politinė sistema. Labai svarbu ištirti politinės sistemos veiklos mechanizmą bei politinių sprendimų priėmimo technologiją,

Vakarų Europoje ir JAV yra kelios dešimtys įvairių mokyklų, kurios kiek kitaip supranta politiką. Jų nuomone, politika sietina su viešosios valdžios samprata. Valdžia suprantama kaip galimybė primesti savo valią ir įvykdyti sprendimus, arba, kitais žodžiais tariant, vienų žmonių sugebėjimas paveikti kitus žmones taip, kad jie elgtųsi pirmiesiems priimtinu būdu ir padėtų
pasiekti jų apibrėžtus tikslus. Šių mokyklų šalininkai aiškina, kad politikoje svarbiausia yra tai, kas iš tikrųjų valstybėje turi valdžią, neatsižvelgiant į formaliai užimamą vietą valdymo „piramidėje“. Tokia politikos samprata glaudžiai susijusi su vadinamąja vadybininkų teorija, kuri labai paplitusi ekonomikos valdymo sferoje. Čia taip pat nagrinėjamos valdžios elito bei valdančiosios grupės problemos.

Pagal marksistinę politikos ir valstybės sampratą visuomenės procesai analizuojami konkrečioje istorinėje aplinkoje kaip apibrėžtų klasių santykiai. Politika aprašo klasių kovą siekiant paimti valstybinę valdžią ir ją išlaikyti. Šios kovos tikslas yra užtikrinti klasės viešpatavimą ir jos ekonominių bei kitų interesų tenkinimą. Trumpiau tariant, politika – tai pirmiausia valstybės valdymo teorija ir praktika.

Remiantis įvairiais požiūriais į politiką, galima pamėginti jos esmę aptarti bendresniu aspektu:

1) politika – tai valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika;

2) visuomenės socialinių grupių ir atskirų žmonių veikla siekiant išsaugoti ir panaudoti valstybinę valdžią savo interesams;

3) visuomeninė veikla, apibrėžianti valstybės uždavinius ir organizuojanti jų realizavimą.

Be šių, yra ir kitokių politikos apibrėžimų. Vienas iš jų teigia, kad politika – veikla, kurią vykdo formalios socialinės grupės (organizacijos) sprendimų centras, siekiantis įgyvendinti apibrėžtus tikslus tam tikromis priemonėmis. Veiklos tikslas – didelių socialinių grupių poreikių ir interesų tenkinimas. Plačiąja prasme politika – tai socialinių grupių (klasių, sluoksnių, nacijų ir kt.) savitarpio santykių forma, kuri daugiau ar mažiau susijusi su valstybinės veiklos turiniu. Šioje politinėje veikloje dalyvauja oficialioji valdžia, valdančiosios ir opozicinės partijos, visuomeninės organizacijos, sąjungos, draugijos. Iš pateiktų politikos apibrėžimų matome, jog valstybės ir politikos prigimtis ta pati. Be valstybės nėra politikos, o politika negalima ne valstybėje. Politika atspindi ir išreiškia socialinių grupių interesus, iš kurių svarbiausi yra ekonominiai. Nors politikos mokslai priklauso nuo socialinių grupių interesų, bet vis dėlto tie mokslai yra santykiškai savarankiška.

Detalesne politikos sampratą gali iliustruoti jos elementai:

1. politinė sąmonė – socialinių subjektų, t.y. individų, grupių, įvairių bendrijų politicos suvokimas, žinojimas ir vertinimas;

2. politikos dalyviai arba subjektai – didelės ir mažos socialinės grupės, valstybė, partijos, visuomeninės organizacijos, elitas ir kiti;

3. politiniai santykiai- įvairūs būtini ryšiai tarp politikos subjektų;

4. politikos procesai – socialinių subjektų (individų, grupių, bendrijų) veiklos visuma, kuri vienokiu ar kitokiu būdu užtikrina visuomenės politinės sistemos kaitą, pertvarką ir funkcionavimą;

5. rūšys – valstybės vidaus ir užsienio politika;

6. šakos – atskiros vidaus ir užsienio politikos sferos, pvz.: ekonominė, socialinė, nacionalinė, demografinė, kultūrinė, bendradarbiavimo su užsienio šalimis, nusiginklavimo, taikos išsaugojimo ir t.t.

Politika gali turėti vienokių ar kitokių bruožų: demokratinių, patriotinių, humanistinių, liberalių, autokratinių, militaristinių ir kt. Piliečiai (asmenys, turintys konstitucines teises ir pareigas) patys sąmoningai dalyvauja politikoje arba į ją įsitraukia kitų dėka. Orientuotis politikoje – jos studijų prasmė. Geriau orientuotis padės išsamiau aptarti kai kurie politikos mokslo elementai. Politinė sąmonė – tai socialinių subjektų suvokta, pažinta ir įvertinta politikos visuma arba jos atskiros sferos. Istoriškai politinė sąmonė skirstoma į tipus (senovės, viduramžių, šiuolaikinę), o problemiškai – į socialinių subjektų (individų, grupių, bendrijų, nacijų ir kt.) politinę sąmonę.

Pagal politinės esmės pilnumo, visapusiškumo, suvokimo lygį skiriamos dvi pagrindinės politinės sąmonės pakopos: empirinė ir teorinė. Empirinė pakopa susidaro žmonių asmeninio patyrimo, tiesioginio politinių reiškinių, procesų, veiklos stebėjimo dėka. Priklausomai nuo informacijos gausumo, žmogaus išsilavinimo, specialybės empirinė sąmonė gali būti aukštesnio ar žemesnio lygio. Teorinė politinės sąmonės pakopa remiasi nuodugnia, visapusiška politikos formavimo, jos funkcionavimo analize, jutiminiu ir loginiu pažinimu, teorinei politinei sąmonei susidaryti turi įtakos specialių tyrinėtojų mokslo darbai, doktrinos, valstybių, partijų deklaracijos, programos, planai.

Politinė sąmonė daugiau ar mažiau susijusi su kitomis visuomeninės sąmonės formomis: teisine, ekonomine, dorovine, estetine ir kt. Todėl politinė sąmonė formuojasi atspindėdama ne tik politinius procesus bei socialinius interesus, bet ir visas kitas visuomenės gyvenimo sferas. Politinė sąmonė išreiškiama programomis, doktrinomis, atsispindi literatūroje, periodinėje spaudoje ir praktinėje veikloje.

Politiniai santykiai yra būtini politikos subjektų sąryšio momentai. Pagrindiniai santykių tipai yra šie: valdžia, bendradarbiavimas, lenktyniavimas, konfliktas. Valdžia – pagrindinis politinis santykis. Jis apima šiuos elementus:

a) yra bent du politikos subjektai (grupės ar atskiros asmenybės); vienas iš jų – vadovas, kitas –
pavaldinys;

b) vadovas turi teisę įsakyti pavaldiniui;

c) pavaldinys privalo paklusti įsakymui;

d) socialinės normos, kurios nurodo, kas turi teisę duoti įsakymus ir kas privalo paklusti;

e) socialinės sankcijos, kurios taikomos piliečiams už konkrečius veiksmus; sankcijos gali būti teigiamos ir neigiamos.

Valdžios esmę sudaro įgaliojimų panaudojimas organizuojant grupių veiksmus tam tikriems tikslams pasiekti.

Bendravimas yra vaisingas tik tada, kai politikos mokslo dalyvių interesai visiškai ar bent iš dalies sutampa. Panašūs interesai gali atsirasti tada, kai vadovaujamasi ideologiniais, psichologiniais motyvais ar subjektų interesais, nukreiptais į tą patį objektą. Lenktyniavimo santykis atsiranda tada, kai keli politikos subjektai siekia tų pačių tikslų, o tam yra svarbus laiko faktorius ir galimos naudos dydis. Konfliktai kyla tada, kai politikos dalyvių interesai yra priešingi ar net antagonistiniai. Konflikto baigtys gali būti tokios: 1) sprendimo (kompromiso) ieškojimas; 2) įtikinėjimas, alternatyvų, kitų pagalbinių, aukštesnių tikslų ieškojimas; 3) derybos, kurios liudija, kad interesai yra priešingi ir priešingumą sunku pašalinti; 4) politikavimas, arbitrų ieškojimas. Pažymėtina, kad konflikto sprendimas paprastai atnaujina vieną iš anksčiau išvardytų santykių.

Politiniai veiksmai – tai asmeninė ar grupinė, organizuota ar spontaniška visuomenės narių veikla, nukreipta tenkinti didelių socialinių grupių interesus, kurie atitinka jų vertybinius kriterijus. Politinių veiksmų pavyzdžiai; vyriausybinės delegacijos vizitas į kitą šalį, diplomatinės derybos, piliečio laiškas valstybės vadovui, partijos organų dalyvavimas mitinge ir pan. Politinių veiksmų dėka galimos socialinės permainos: valdančiųjų ir valdomųjų santykių pasikeitimas valdžios sferoje, koalicinės valdžios susidarymas, didesnis sprendimų viešumas, tolerancija skirtingoms ideologijoms ir kt. Skiriami šie svarbiausių politinių veiksmų tipai:

• reformos;

• politiniai perversmai, kariniai sąmokslai, valdžios užėmimas;

• revoliucija, sukilimai, kontrrevoliucija.

Politinis interesas – tai socialinių grupių santykiai, susiję su jų poreikių tenkinimu. Interesai yra nukreipti į vertybių, tenkinančių šių grupių poreikius, turėtojus. Poreikiai yra nukreipti tiesiog į materialines vertybes. Įgyvendinant interesus patenkinami tiek materialiniai, tiek ir dvasiniai poreikiai. Vertybių kiekis tam tikru laikotarpiu yra ribotas, todėl poreikių tenkinimo pusiausvyra yra laikina ir nuolatiniai prieštaravimai neišvengiami.

Viena iš politikos sampratos koncepcijų teigia, kad politika pasireiškia vadovavimu ir valdymu. Šią nuostatą grindė vienas žymiausių XIX – XXa. politikos teoretikų Maksas Vėbėris (1864-1920). Kai kas sako, tai yra moderniosios politikos tėvas. Anot jo, politika prasideda vadovavimu. Bet vadovavimas neišreiškia sistemos, tačiau tai ne šiaip sau vadovavimas, o besiremianti valdžia, valstybė ir jos teisinė bei administracine sistema. Vadinasi, politika – tai imperatyvinį (įsakomąjį) pobūdį. Šitaip politika tampa didelių žmonių grupių, sąveika, pasireiškiančia per valdžią. Kas turi valdžią, tas dispuonoja ir politikos galia. Nors šiuolaikinė politika nėra tik valdžios ar jos institucijų galia. Moderni jos samprata papildoma komponentais: piliečių dalyvavimas politiniame gyvinime ir politinių partijų, nevyriausybinių organizacijų poveikis politiniams sprendimams – tai yra visuomeninių judėjų reguliavimas. Visos šitos galimybės nulemia pačios politikos vertybę, orientaciją. Visų bendromis pastangomis siekiama intereso tenkinimo, visuomenės funkcionavimo darnos. Minėta koncepcija politiką interpretuoja kaip visų piliečių valią ir pastangos. Tačiau ir modernizmo laikais pagrindiniu jos subjektu išlieka valdžia. Todėl ir politika dar apibūdinama kaip kova už valdžios įgijimą, jos išlaikymą, panaudojimą. Tam artima yra Markso – Lenino koncepcija, teigianti, jog norint įgyti valdžią visų pirma reikia įgyti ek-ą galią. Leninas tai išreiškė tezę, kad “politika yra koncentruota ek-a”: kas turi ek-ą, tas diktuoja ir politiką. Remiantis tuo, Leninas protegavo socialinį konfliktą, revoliuciją kaip galimybę diktuoti politiką. Tokia koncepcija susilaikė prieš priešos, kadangi ji programavo politiką kaip prievartą. Nors iš principo konfliktinę politikos prigimtį teorinė gimtis neteigia, tik moderni jos koncepcija politiką apibūdina kaip nesmurtinį konfliktą tarp individų, žmonių grupių ar valstybių. Šiam konfliktui spręsti siūlomas kompromisų būdas. Todėl ir politika kartais apibūdinama kaip kompromisų menas. Tai yra pliuralistinė politikos samprata, ji numato pakankamai laisvą ir savarankišką individo, žmonių grupių dalyvavimą politikoje ir jos rezultatų formavime. Pripažįstant tokią įvairovę politikoje, visgi šiuolaikinė koncepcija bando nusakyti universalią politikos paskirtį, kuri labiausiai atliktų dabartį. Tai išreiškia nuostatą, kad politika yra ribotų materialinių ir dvasinių vertybių paskirstymas visuomenėje. Ši nuostata kildinama iš dviejų pozicijų:

1. gamtos galimybių ribotumo: neginčijama, kad gamtos resursai yra nepakankami, todėl kyla būtinumas reguliuoti tą paskirstymą.

2. iš žmogaus ribotumo: kol žmonių poreikiai
nedideli, vertybių paskirstymui pakakdavo biologinių, vėliau dorovinių pradų.

Augant poreikiams, kurie yra neriboti ir neapibrėžti, privalu sukurti atitinkamą vertybių paskirstymo sistemą. Vertybių skirstymas įgyja institucinį – įstatyminį pobūdį, todėl į pilną planą iškilo politikos formos prasmė: jos paskirtis motyvuoti tokio paskirstymo sistemą, dėl to ir sakoma, kad politika yra procesai, vyksta iki priimant ir vykdant būtinuosius sprendimus, paskirstant vertybes ir tenkinant visuomeninius poreikius. Šitaip dabartis politikai teikiama bendruomeninio tikslo prasmė, kas artima Antikos idėjai.Politikos mokslai – tai mokslas apie politiką

Politikos mokslas – tai mokslas, aprašantis, nagrinėjantis ir analizuojantis politiką ir glaudžiai su ja susijusias problemas.

Politiniai mokslai yra seniausia socialinių mokslų šaka. Jau antikos filosofijoje bandyta spręsti politikos problemas (Platono „Valstybė“, Aristotelio „Politika“). Naujaisiais laikais (XVI-XIX a.) nuo filosofijos atsiskyrė mokslas apie valstybę – teisės mokslų šaka. Šio mokslo dėka daugiausiai nuveikta tiriant politikos reiškinį. Ne mažai politikos moksluose nuveikė politikos, filosofijos kūrėjai. Politikos mokslu (politologijos) raida glaudžiai susijusi su Dž.Loko, T.Hobso, Š.Monteskjė, Ž.Ž.Ruso, A. de Tokvilio ir kitų mąstytojų vardais. XIX a. pab. – XX a. pr. politologijos formavimąsi paskatino sociologija (L.Gumplovičius, M.Vėberis), psichologija (E.Fromas), tarptautinių santykių istorija ir kitos mokslo šakos.

Nuo senovės laikų iki XX a. politikos klausimai buvo nagrinėjami kartu su kitais humanitariniais, ypač teisės, istorijos, mokslais. Tada politika buvo suprantama kaip valstybės valdymo formos. Pamažu politikos mokslas suformavo atskirą tyrimų objektą. XX a. pradžioje JAV ir po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje politikos mokslai telkėsi į atskirą sferą, apimančią ne tik valstybės valdymą, bet ir politinę sąmonę, politinius santykius, politines sistemas ir kt.

Teoriniai politikos tyrimai prasidėjo JAV, kritikuojant viešpatavusias, bet jau neatitinkančias realybės, tenykščio visuomenės politinio gyvenimo juridines politines teorijas. Būtent tada iškilo pasiūlymas sukurti politinį mokslą, aiškinantį Amerikos politinio gyvenimo pagrindus ir sąlygas. Pradžioje tyrimai apėmė tik vyriausybės įstaigų funkcionavimą. Lemiami poslinkiai įvyko iškilus būtinumui plėsti valstybės iniciatyvą socialinio, ekonominio bei tarptautinio gyvenimo sferose. Tikslingas ir efektyvus valstybės mašinos veikimas darėsi vis labiau priklausomas nuo socialinių–politinių procesų dinamikos ir jų reguliavimo technikos įvaldymo. Sėkmingas valstybės mašinos funkcionavimas reikalavo politinių procesų valdymo žinių. Būtent JAV politologijoje apie 1950 m. buvo sukurta politinės sistemos teorija.

Politinė sistema – tai vieninga valstybinių ir nevalstybinių organizacijų sąveika formuojant ir realizuojant politinę valdžią, t.y. valdant šalį.

Tuo tarpu Europoje politikos mokslai formavosi tik po Antrojo pasaulinio karo. Šiuolaikinės Europos politikos mokslo ištakos yra Vokietijoje. Politikos mokslo terminą pirmasis pavartojo vokiečių mokslininkas E.Balingas 1948 m. UNESCO organizuotas politikos mokslų specialistų kongresas, įvykęs 1948 m. Paryžiuje, rekomendavo politikos studijas vadinti ne politiniais mokslais, o politikos mokslu. Taip pat, kongresas suformulavo savarankiško politikos mokslo (politologijos) tyrimų ir analizės objektą:

1) politikos teorija:

a) politinė filosofija,

b) politinių idėjų istorija:

2) politiniai valstybės institutai:

a) konstitucija,

b) valstybinė valdžia,

c) regioninė ir vietinė valdžia,

d) vyriausybė,

e) ekonominės ir socialinės vyriausybės funkcijos,

f) lyginamasis politinų institutų tyrimas;

3) partijos ir organizacijos:

a) politinės partijos,

b) grupės, sąjungos ir asociacijos,

c) piliečių dalyvavimas politikoje ir vyriausybėje;

4) tarptautiniai santykiai:

a) tarptautinė politika,

b) tarptautinės organizacijos ir tarptautinių santykių reguliavimas,

c) tarptautinė teisė;

5) viešoji nuomonė apie:

a) valstybės vidaus ir užsienio politiką, politicos subjektus ir lyderius.

Taip buvo „užgesintas“ ginčas su juristais, teigusiais, kad politikos mokslo centras turi būti valstybės problema, sprendžiama su filosofais, kuriems politikos mokslas – tai vienas iš socialinės filosofijos aspektų, su sociologais, žvelgiančiais į politikos mokslą kaip į mokslą apie valdžią, su istorikais, akcentavusiais tik istorinės politinio proceso analizės reikšmę. Žinoma, ginčas dėl prioritetų tiriant politinį visuomenės gyvenimą nebaigtas ir šiandien. Vieni tyrinėtojai nagrinėja politinį procesą per politinių institutų funkcionavimą, kiti – per politikos subjektų veiklą ir elgesį, nes institutai, jų nuomone, yra tik istoriškai konkrečios, tad ir santykinės, pereinamos formos. Šiuolaikinių politikos mokslų tyrimų spektre ryškėja šios tendencijos pergalė, t.y. valdžios ir sprendimų priėmimo procesų tyrimai.

Taigi politikos mokslu objektas – ne sustingęs, o amžinas, bet istoriškai kintantis. XIX a. tai buvo valstybė, o XX a. pradžioje dėmesio centru tapo socialinių politinių grupių, besivaržančių dėl valdžios, sistema. Kiek vėliau (apie 1930 m.)
politiką imta traktuoti kaip tarpusavio santykių kovoje dėl valdžios pasiskirstymo sistemą. Nors politikos mokslai, kaip savarankiška mokslinių tyrimų sritis, atsirado XIX a. pabaigoje, bet apie ją, kaip kompleksinę discipliną, galima pagrįstai kalbėti tik šiandien. Bet kokio mokslo, taip pat ir politikos, objekto apibrėžimas yra sudėtingas dalykas, nes reikia glaustai pateikti jos visumą ir elementus. Politikos mokslai (politologija) tyrinėja:

1. politinę sąmonę, politines doktrinas, politikos dalyvius, bruožus, rūšis, šakas;

2. politikos esmę, atsiradimą, raidą, vaidmenį, procesus;

3. politikos uždavinių rengimo, realizavimo bei padarinių sąlygas, formas, metodus, vertingumą;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3104 žodžiai iš 6184 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.