Politikos mokslas kaip specialinins mokslas
5 (100%) 1 vote

Politikos mokslas kaip specialinins mokslas

Turinys

Įvadas 2

Politikos mokslo samprata 3

Politikos mokslai, tai mosklas apie politika 9

Politikos mokslo atsiradimas ir raida 16

Išvados 21

Literatūros sąrašas 22ĮVADAS

Pirmųjų politinių idėjų atsiradimas Europoje yra siejamas su senovės graikų valstybingumo susidarymu VIII – VI a. prieš mūsų erą (toliau – pr.m.e.). Politinės minties vystymuisi Senovės Graikijoje didelės reikšmės turėjo tai, kad graikai vertėsi laivininkyste ir prekyba. Tai leido geriau pažinti pasaulį, perimti kitų šalių patyrimą ir pažiūras, sąlygojo teorinį mąstymą. Ne mažiau reikšmingas veiksnys, skatinęs politinės minties raidą buvo graikų valstybių – miestų (polių) formavimasis VII – VI a. pr.m.e. Tai buvo savotiška valstybingumo forma, kurioje vyko aktyvus politinis gyvenimas, nuolat stimuliuojantis naujų politinių idėjų atsiradimą ir jų raidą. Nors kategorija politikos mokslas nurodo, kad pradedame nagrinėti mokslą, kurio tyrimo objektas yra politika, būtų sunku įrodyti, jog pasiektas visiškas sutarimas, kaip turėtų būti apibrėžiamas jo tyrimo laukas. Politikos mokslas politiką vertina kaip objektyvų reiškinį, tiria ir analizuoja ją kaip tam tikros žmonių veiklos rūšį, siekia išsiaiškinti jos specifiką ir paskirtį.

Politika atsiranda tada, kai žmonės kažką veikia kartu. Žmonėms gyvenant bendrai, siekiant organizuotai ir bendrai tikslų, reikia bendrų, visiems privalomų, bendrų reikalų sprendimų. Būtent ši žmonių veiklos rūšis (kryptis) ir yra vadinama politika, o tie bendri grupės ar organizacijos sprendimai – politiniais sprendimais. Aktyvų bet kurio žmogaus dalyvavimą diskusijoje apie bendrus savo organizacijos reikalus galima laikyti politiniu aktu, tačiau iš įvairių pasiūlymų atrinkti kurį nors vieną ir paversti jį politinių sprendimu padeda valdžios fenomenas.Politikos mokslo samprata

Politikos mokslas yra vienintelis mokslas, skirtas tik politikos nagrinėjimui, visi kiti socialiniai mokslai politinę problematiką paliečia tik tarp kitko, visų kitų savo problemų kontekste. Todėl, kad suprastume politikos mokslo esmę, pirmiausia reikia aptarti politikos sąvoką.

Senovės graikų kalboje politike – tai valstybės valdymo menas, t.y. visuomeninė veikla, siekiant valstybinės valdžios. Politikos terminas kilo iš graikų kalbos žodžio politea – visuomeninė organizacija, susijusi su miesto – valstybės (polio) valdymu. Terminas politika paplito po graikų filosofo Aristotelio (384-322 m. p. m. e.) traktato „Politika“, kuris buvo skirtas valstybės valdymo ir vyriausybės problemoms tirti. Iki XIX a. pab. politika tradiciškai buvo aiškinama kaip mokslas apie valstybę, t.y. institucinio, valstybinio lygio valdžią. Tačiau jau naujaisiais laikais politinės minties raida gerokai išplėtė supratimą apie politiką. Politika tapo įvairių aiškinimų objektu.

JAV politologas V. Šaivlis (V. Shivly) vadovėlyje „Valdžia ir pasirinkimas“ politiką apibūdina kaip bendrų sprendimų priėmimą. Politikos ištakos susijusios su valstybių formavimusi, t.y. civilizuotos žmonijos egzistencija. Politika tapo galima, kai viešoji valdžia atsiskyrė nuo privačios valdžios – nuosavybės. Bendruomeninė savivalda išsivystė į respublikos tipo politinę organizaciją. Dalyvavimas valdyme tapo kiekvieno graiko teise ir pareiga. Todėl antikinėje Graikijoje ieškome ir politinės visuomenės organizacijos užuomazgų, Romos imperijoje nuosavybės santykius reguliavo privatinė teisė (ins privatum), o viešuosius reikalus – viešoji teisė (in publikum). Žlugus absoliutinėms monarchijoms, politikos sąvoka įgavo šiuolaikinį supratimą, kuriam būdingas daugiaplaniškumas. Pastaruoju metu politikos teoretikai ir praktikai išskiria dvi pagrindines stovyklas: pirmosios atstovai mano, kad politikoje svarbiausia politinio gyvenimo dalyvių (subjektų) santykiai. Taigi politika apibrėžiama pagal veiklos subjektus. Politinio gyvenimo subjektai yra klasės, tautos, valstybės. Taip pat jais gali būti ir atskiri piliečiai, jei jie aktyviai dalyvauja politinėje veikloje. Visų jų veikla ir tarpusavio santykiai visuomenėje aiškinami skirtingai. Egzistuoja dvi tokių aiškinimų kryptys: prancūzų (Science politique – politikos mokslų) ir anglų (Political Science – politikos mokslų) mokyklose vyrauja nuomonė, kad politika apima pirmiausia valstybės ir jos aparato bei politinių partijų veiklą. Teigiama, kad valstybinė valdžia atsiranda ir išsilaiko ne todėl, kad viena klasė ją paima, kaip teigia marksistai, o todėl, kad klasės tarpusavyje susitaria (konsensuso teorija).

Amerikiečių mokykla valdžią supranta plačiau. Į politikos sampratą įtraukiama ne tik valstybės ir jos organų bei partijų, bet ir kitų visuomeninių organizacijų veikla ir santykiai. Taigi čia iš esmės nagrinėjama jau visa politinė sistema. Labai svarbu ištirti politinės sistemos veiklos mechanizmą bei politinių sprendimų priėmimo technologiją,

Vakarų Europoje ir JAV yra kelios dešimtys įvairių mokyklų, kurios kiek kitaip supranta politiką. Jų nuomone, politika sietina su viešosios valdžios samprata. Valdžia suprantama kaip galimybė primesti savo valią ir įvykdyti sprendimus, arba, kitais žodžiais tariant, vienų žmonių sugebėjimas paveikti kitus žmones taip, kad jie elgtųsi pirmiesiems priimtinu būdu ir padėtų
pasiekti jų apibrėžtus tikslus. Šių mokyklų šalininkai aiškina, kad politikoje svarbiausia yra tai, kas iš tikrųjų valstybėje turi valdžią, neatsižvelgiant į formaliai užimamą vietą valdymo „piramidėje“. Tokia politikos samprata glaudžiai susijusi su vadinamąja vadybininkų teorija, kuri labai paplitusi ekonomikos valdymo sferoje. Čia taip pat nagrinėjamos valdžios elito bei valdančiosios grupės problemos.

Pagal marksistinę politikos ir valstybės sampratą visuomenės procesai analizuojami konkrečioje istorinėje aplinkoje kaip apibrėžtų klasių santykiai. Politika aprašo klasių kovą siekiant paimti valstybinę valdžią ir ją išlaikyti. Šios kovos tikslas yra užtikrinti klasės viešpatavimą ir jos ekonominių bei kitų interesų tenkinimą. Trumpiau tariant, politika – tai pirmiausia valstybės valdymo teorija ir praktika.

Remiantis įvairiais požiūriais į politiką, galima pamėginti jos esmę aptarti bendresniu aspektu:

1) politika – tai valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika;

2) visuomenės socialinių grupių ir atskirų žmonių veikla siekiant išsaugoti ir panaudoti valstybinę valdžią savo interesams;

3) visuomeninė veikla, apibrėžianti valstybės uždavinius ir organizuojanti jų realizavimą.

Be šių, yra ir kitokių politikos apibrėžimų. Vienas iš jų teigia, kad politika – veikla, kurią vykdo formalios socialinės grupės (organizacijos) sprendimų centras, siekiantis įgyvendinti apibrėžtus tikslus tam tikromis priemonėmis. Veiklos tikslas – didelių socialinių grupių poreikių ir interesų tenkinimas. Plačiąja prasme politika – tai socialinių grupių (klasių, sluoksnių, nacijų ir kt.) savitarpio santykių forma, kuri daugiau ar mažiau susijusi su valstybinės veiklos turiniu. Šioje politinėje veikloje dalyvauja oficialioji valdžia, valdančiosios ir opozicinės partijos, visuomeninės organizacijos, sąjungos, draugijos. Iš pateiktų politikos apibrėžimų matome, jog valstybės ir politikos prigimtis ta pati. Be valstybės nėra politikos, o politika negalima ne valstybėje. Politika atspindi ir išreiškia socialinių grupių interesus, iš kurių svarbiausi yra ekonominiai. Nors politikos mokslai priklauso nuo socialinių grupių interesų, bet vis dėlto tie mokslai yra santykiškai savarankiška.

Detalesne politikos sampratą gali iliustruoti jos elementai:

1. politinė sąmonė – socialinių subjektų, t.y. individų, grupių, įvairių bendrijų politicos suvokimas, žinojimas ir vertinimas;

2. politikos dalyviai arba subjektai – didelės ir mažos socialinės grupės, valstybė, partijos, visuomeninės organizacijos, elitas ir kiti;

3. politiniai santykiai- įvairūs būtini ryšiai tarp politikos subjektų;

4. politikos procesai – socialinių subjektų (individų, grupių, bendrijų) veiklos visuma, kuri vienokiu ar kitokiu būdu užtikrina visuomenės politinės sistemos kaitą, pertvarką ir funkcionavimą;

5. rūšys – valstybės vidaus ir užsienio politika;

6. šakos – atskiros vidaus ir užsienio politikos sferos, pvz.: ekonominė, socialinė, nacionalinė, demografinė, kultūrinė, bendradarbiavimo su užsienio šalimis, nusiginklavimo, taikos išsaugojimo ir t.t.

Politika gali turėti vienokių ar kitokių bruožų: demokratinių, patriotinių, humanistinių, liberalių, autokratinių, militaristinių ir kt. Piliečiai (asmenys, turintys konstitucines teises ir pareigas) patys sąmoningai dalyvauja politikoje arba į ją įsitraukia kitų dėka. Orientuotis politikoje – jos studijų prasmė. Geriau orientuotis padės išsamiau aptarti kai kurie politikos mokslo elementai. Politinė sąmonė – tai socialinių subjektų suvokta, pažinta ir įvertinta politikos visuma arba jos atskiros sferos. Istoriškai politinė sąmonė skirstoma į tipus (senovės, viduramžių, šiuolaikinę), o problemiškai – į socialinių subjektų (individų, grupių, bendrijų, nacijų ir kt.) politinę sąmonę.

Pagal politinės esmės pilnumo, visapusiškumo, suvokimo lygį skiriamos dvi pagrindinės politinės sąmonės pakopos: empirinė ir teorinė. Empirinė pakopa susidaro žmonių asmeninio patyrimo, tiesioginio politinių reiškinių, procesų, veiklos stebėjimo dėka. Priklausomai nuo informacijos gausumo, žmogaus išsilavinimo, specialybės empirinė sąmonė gali būti aukštesnio ar žemesnio lygio. Teorinė politinės sąmonės pakopa remiasi nuodugnia, visapusiška politikos formavimo, jos funkcionavimo analize, jutiminiu ir loginiu pažinimu, teorinei politinei sąmonei susidaryti turi įtakos specialių tyrinėtojų mokslo darbai, doktrinos, valstybių, partijų deklaracijos, programos, planai.

Politinė sąmonė daugiau ar mažiau susijusi su kitomis visuomeninės sąmonės formomis: teisine, ekonomine, dorovine, estetine ir kt. Todėl politinė sąmonė formuojasi atspindėdama ne tik politinius procesus bei socialinius interesus, bet ir visas kitas visuomenės gyvenimo sferas. Politinė sąmonė išreiškiama programomis, doktrinomis, atsispindi literatūroje, periodinėje spaudoje ir praktinėje veikloje.

Politiniai santykiai yra būtini politikos subjektų sąryšio momentai. Pagrindiniai santykių tipai yra šie: valdžia, bendradarbiavimas, lenktyniavimas, konfliktas. Valdžia – pagrindinis politinis santykis. Jis apima šiuos elementus:

a) yra bent du politikos subjektai (grupės ar atskiros asmenybės); vienas iš jų – vadovas, kitas –
pavaldinys;

b) vadovas turi teisę įsakyti pavaldiniui;

c) pavaldinys privalo paklusti įsakymui;

d) socialinės normos, kurios nurodo, kas turi teisę duoti įsakymus ir kas privalo paklusti;

e) socialinės sankcijos, kurios taikomos piliečiams už konkrečius veiksmus; sankcijos gali būti teigiamos ir neigiamos.

Valdžios esmę sudaro įgaliojimų panaudojimas organizuojant grupių veiksmus tam tikriems tikslams pasiekti.

Bendravimas yra vaisingas tik tada, kai politikos mokslo dalyvių interesai visiškai ar bent iš dalies sutampa. Panašūs interesai gali atsirasti tada, kai vadovaujamasi ideologiniais, psichologiniais motyvais ar subjektų interesais, nukreiptais į tą patį objektą. Lenktyniavimo santykis atsiranda tada, kai keli politikos subjektai siekia tų pačių tikslų, o tam yra svarbus laiko faktorius ir galimos naudos dydis. Konfliktai kyla tada, kai politikos dalyvių interesai yra priešingi ar net antagonistiniai. Konflikto baigtys gali būti tokios: 1) sprendimo (kompromiso) ieškojimas; 2) įtikinėjimas, alternatyvų, kitų pagalbinių, aukštesnių tikslų ieškojimas; 3) derybos, kurios liudija, kad interesai yra priešingi ir priešingumą sunku pašalinti; 4) politikavimas, arbitrų ieškojimas. Pažymėtina, kad konflikto sprendimas paprastai atnaujina vieną iš anksčiau išvardytų santykių.

Politiniai veiksmai – tai asmeninė ar grupinė, organizuota ar spontaniška visuomenės narių veikla, nukreipta tenkinti didelių socialinių grupių interesus, kurie atitinka jų vertybinius kriterijus. Politinių veiksmų pavyzdžiai; vyriausybinės delegacijos vizitas į kitą šalį, diplomatinės derybos, piliečio laiškas valstybės vadovui, partijos organų dalyvavimas mitinge ir pan. Politinių veiksmų dėka galimos socialinės permainos: valdančiųjų ir valdomųjų santykių pasikeitimas valdžios sferoje, koalicinės valdžios susidarymas, didesnis sprendimų viešumas, tolerancija skirtingoms ideologijoms ir kt. Skiriami šie svarbiausių politinių veiksmų tipai:

• reformos;

• politiniai perversmai, kariniai sąmokslai, valdžios užėmimas;

• revoliucija, sukilimai, kontrrevoliucija.

Politinis interesas – tai socialinių grupių santykiai, susiję su jų poreikių tenkinimu. Interesai yra nukreipti į vertybių, tenkinančių šių grupių poreikius, turėtojus. Poreikiai yra nukreipti tiesiog į materialines vertybes. Įgyvendinant interesus patenkinami tiek materialiniai, tiek ir dvasiniai poreikiai. Vertybių kiekis tam tikru laikotarpiu yra ribotas, todėl poreikių tenkinimo pusiausvyra yra laikina ir nuolatiniai prieštaravimai neišvengiami.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1878 žodžiai iš 6184 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.