Politikos mokslas socialinis mokslas
5 (100%) 1 vote

Politikos mokslas socialinis mokslas

11213141

Įvadas

Politikos mokslas turi vietą tarp šiuolaikinių visuomenės mokslų, nes politikos vaidmuo visuomenės gyvenime yar labai svarbus. Per visą civilizacijos istorijos laikotarpį valstybė ir jos poltika darė didelę įtaką šalių ir tautų likimui, kasdienianiam žmonių gyvenimui. Politinis gyvenimas yra nenutrūkstamas procesas, todėl gali būti matojamas istorijoje priimtais matais. Vienas iš jų – politinio gyvenimo skirstymas į konkrečių istorinių epochų politinį gyvenimą. Pažvelgus į politinio gyvenimo raidą, galima pastebėti. Kad esminiai pokyčiai politiniame gyvenime vyko palyginti neseniai, kada, daugelyje Vakarų šalių įvedus visuotinę rinkimų teisę.

Šiuolaikinis politiks mokslas yra daugiaveidė disciplina. Tačiau jos įtaka išeina už akademinių ribų. Ji yra ne tik mąstymo apie politiką, bet ir politikos veiksmų mokslas. Politologija savo žiniomis veikia makropolitinę – globalinės ir valstybių politikos – tėkmę, tiek ir mikropolitinį – atskiro individo santykius su politika – pasaulius.

Ryškiausia politinio gyvenimo tendencija dabartiniu metu yra jo demokratėjimas, kuris pasireiškia, politinio dalyvavimo išsiplėtimu ir geresnės jo kokybės poslinkiais.

Lietuvoje politikos mokslo disciplina yra gana nauja. Politikos mokslų plėtra Lietuvoje tiesiogiai susijusi su dviejų, svarbiausių šioje srityje veikiančių institucijų – Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Lietuvos politologų asociacijos veikla.

Politika ir politologija, jų raida

Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra žinių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines sistemas ir politinę sąmonę. Šioje definicijoje keletą kartų figūruoja žodis “politika” , todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aišku, kas yra politika. Deja, vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio polis – “miestas, valstybë”, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Šiuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią prieš šimta metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas. Tačiau už šio apibrėžimo ribų lieka nevaldančiųjų grupių siekimas paimti valdžią, be to, vargu ar galima pavadinti menu tokius valdymo metodus, kaip masinės represijos, genocidas, deportacija.

Dažnai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra galimumo menas, realios prasmės neturi, nes tikrovėje politikai labai dažnai nedaro tai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, ši charakeristika nėra specifinis politikos bruožas: galimumo menu galima pavadinti sportą, ūkinę veiklą, mediciną ir daug kitų žmogaus veiklos sferų. Kita definicija apibrėžia politiką kaip veiklą, “per kurią bendruomenėje ir bendruomenės labui priimami bei įgyvendinami sprendimai” . Tačiau kiekvienas pilietis žino, kad ne visi sprendimai liūdija apie rūpestį visumenės gerove, be to, klausimas, ar priimtas sprendimas atitinka gerovės kriterijų, yra labai ginčytinas. Pavyzdžiui, “visuomenës labui” gali būti padidinti mokesčiai arba kuro kainos, tačiau piliečiai gali manyti kitaip, ypač jei padidėjusios pajamos bus panaudotos biurokratinio aparato algoms pakelti. Padarius išlygą dėl visuomemės labo, sprendimus, kurie liečia tam tikros grupės interesus šios grupės lygyje galima vadinti politiniais. Priklausomai nuo grupės pubūdžio ir dydžio galima kalbėti apie įstaigų ir firmų, miesto, srities, valstybės lygio sprendimus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad riba tarp politinių ir nepolitinių sprendimų yra reliatyvi. Grynai ekonomiai didelios firmos arba profesinės sąjungos sprendimai gali betarpiškai paliesti nemažos visuomenės dalies interesus ir įgyja politinį pobūdį.

Daug politologų akcentuoja konkurencinius politikos aspektus. Žymus teoretikas Harold Laswell savo knygą pavadino “Politika: kas ką gauna, kada, kaip?” (1936). Šią formulę galima taikyti ne tik politinėms, bet ir visoms kitoms visuomeninio gyvenimo pusėms, tačiau ji pabrėžia kad politikoje centrinis klausimas yra valdžios siekimas ir realizavimas. Valdžia yra svarbiausia politikos ašis, ir jos reikšmę politikoje žinomas JAV sociologas Talcott Parsons pagrįstai palygino su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Valdžia politikoje yra ir tikslas ir universali priemonė visiems kitiems tikslams pasiekti.

Šie du požiūriai į politiką – kaip į sprendimų priėmimo procesą ir valdžios siekimo bei naudojimosi problemą – atspindi du jos apektus ir du galimus požiūrius į politinio gyvenimo faktus. Vieną ir tą patį įvykį galima analizuoti abiem požiūriais. Jei vyriausybė nusprendė pakelti mokesčius, šį žingsnį galima vertinti kaip vieną iš galimų socialinių ir ekonominių sprendimų (kitas klausimas, laikyti tą sprendimą geru ar blogu) variantų. Kitu požiūriu galima įžvelgti taktinį ar strateginį žingsnį kovoje už valdžios išlaikymą arba sandėrio tarp įvairių politinių jėgų (frakcijų, partijų, interesų grupių)
jant politinę veiklą ir procesus, galima aiškiau suvokti, kas, kodėl ir kaip siekia valdžios ir kaip ja naudojasi, t.y. kaip veikia sprendimų priėmimo mechanizmas. Gilinantis į šias problemas, prireikia išsiaiškinti, kaip atsirado ir kokias funkcijas atlieka įvairios politinės struktūros ir institucijos: politinës partijos ir organizacijos, judėjimai, valstybė, spaudimo grupės, parlamentai, ideologijos, tarptautinė bendrija ir taip toliau.

Logiškai iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir aišku, tačiau politinė realybė yra žymiai sudėtingesnė. Pirmiausia, valdžia pasireiškia ne tik (ir ne tiek) atvira forma (vieši nurodymai, įsakai, nutarimai, kurių autoriai yra žinomi), labai dažnai ji yra nematoma. Daug reikalavimų, sprendimų net nesvarstoma todėl, kad jų suinteresuoti veikejai puikiai žino, kad tai būtų bergždžios pastangos. Tiriant realios valdžios pasiskirstymą mieste, srityje, ar valstybėje daugumoje atvejų labai sunku nusakyti, kokios grupės turi realią valdžią ir realiai priima sprendimus. Daugelis tyrinėjimų aiškiai rodo, kad renkamos institucijos, pavyzdžiui, miestų savivaldybės, yra priklausomos ne tik (o dažnai ir ne tiek) nuo aukštesnių valdžios instancijų, bet ir nuo įtakingų grupių, kurios finansiškai palaiko rinkimines kampanijas, o po rinkimų naudojasi savo įtaka valdžios institucijoms ir neretai visiškai kontroliuoja jas.

Visuomenės gyvenime galima išskirti daug sferų. Politologija pirmiausia tiria politinę sferą, kuri egzistuoja šalia kitų sferų: socialinės, kultūrinės, ekonominės, dvasinės. Kiekviena iš šių sferų yra tam tikra sistema, turi savo struktūros tipą, valdymo sistemą ir, savaime suprantama, žmones, kurie toje sferoje atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiekvieną sferą tiria speciali mokslo šaka, kurios tikslas yra geriau suvokti tos sferos funcionavimą, jos vystimosi dėsningumus, galimus tobulinimo būdus. Politinė sfera apjungia visas politines institucijas ir mechanizmus. Pirmiausia tai visuomenės politinė sistema (political system), valstybė kaip jos svarbiausias elementas, politinė valdžia ir politikos subjektai (politiniai aktoriai), politiniai režimai, politinės partijos ir judėjimai, rinkiminis procesas (electoral process) ir rinkiminės sistemos, politinis vystimasis (tame tarpe revoliucija ir evoliucija), politinė kultūra, ideologija, tarptautiniai santykiai ir tarptautinė sistema bei jos vystymasis.

Kadangi politinė sfera kertasi su visomis kitomis sferomis, yra išskiriamos įvairios politikos kryptys: socialinė, nacionalinė, ekonominė, agrarinė, finansinė, švietimo ir mokslo, kultūrinė, karinė, demografinė politika ir t.t. Anglų kalboje tie du politikos lygiai nusakomi skirtingais terminais: politics (politika kaip kova už valdžią) ir policies (social, cultural, economic).Politikos mokslo funkcijos:

1) normatyvinė – organizacijų ir asmenų politinės veiklos normų ir politinių procedūrų (rinkimų tvarkos, organizacijų kūrimo ir t.t.) nustatymas;

2) politinių veiksmų ir procesų planavimas (policy planning);

3) prognozinė – politinio vystymosi prognozių sudarymas, t.y. bandymai atsakyti į klausimą, kas ir kada įvyks politinėje sferoje, kokios gali būti vienokių ar kitokių sprendimų ir veiksmų politinės pasekmės;

4) organizacinė: rekomendacijų ruošimas, kuriant politines institucijas, partijas, ruošiantis deryboms;

5) ideologinė ir auklėjamoji: politinės sąmonės ugdymas, idealų ir politinių vertybių kūrimas; dažniausiai tarp pagrindinių tikslų yra patriotizmo, lojalumo valstybei ugdymas, postkomunistinėse visuomenėse aktualu teisinės valstybės kūrimas, demokratijos konsolidacija.

Pagrindinės pažintinės funkcijos:

1) metodologinė: politinių reiškinių ir procesų analizės būdų ir metodų, politinės teorijos sudarymo taisyklių kūrimas ir vystymas; šita plati funkcija apima daug metodologinių klausimų – nuo duomenų rinkimo ir analizės būdų iki matematinių ir sisteminių metodų panaudojimo, modeliavimo principų, ateities scenarijų kūrimo, žaidimų teorijos taikymo ir kitų klausimų;

2) teorinė: svarbiausias uždavinys yra politinės teorijos, t.y. visa apimančio ir sistemingai vystomo politinės sferos žinojimo; tai pasiekiama, sukuriant politinio mokslo sąvokas ir kategorijas, atskleidžiant politinio proceso dėsningumus. Generalizuota, apibendrinta forma teorinė funkcija sintezuoja visas kitas politikos mokslo funkcijas;

3) deskriptyvinė (descriptive), arba aprašomoji: politinio gyvenimo faktų kaupimas, aprašymas ir analizė, politinių tendencijų išaiškinimas; tikslas yra pažinti konkrečią politinę tikrovę, aprašant ir nagrinėjant, pavyzdžiui, prezidentinius ar parlamentinius rinkimus kokioje nors šalyje, konstituciją, parlamento veiklą, politines partijas (tame tarpe jų programas, struktūrą, veiklą, vietą politinėje šalies arenoje), politinio lyderio karjerą arba reikšmingą epizodą iš politinio gyvenimo (politinę krizę, politinį skandalą ir pan.);

4) aiškinamoji – glaudžiai susieta su aprašomąja funkcija, turi atsakyti į klausimą, kodėl vyksta būtent tokie, o ne kitokie ivykiai.

Politiniai mokslai yra seniausia socialinių mokslų šaka. Jau antikos laikais filosofijoje bandyta išspręsti politikos problemas ( Platono “Valstybė”, Aristotelio “Politika”).
Naujausiais laikais (XVI – XIX a.) nuo filosofijos atsiskyrė mokslas apie valstybę – teisės mokslų šaka. Šio mokslo dėka daugiausiai nuveikta tiriant politinį reiškinį.

Ne mažai politologijoje nuveikė politikos, filosofijos kūrėjai. Politologijos raida glaudžiai susijusi su Dž. Loko, T. Hobso, Š. Monteskjė, Ž.Ž. Ruso ir kitų mąstytojų vardais. XIXa.pab. – XX a. Pr. Politologijos formavimąsi paskatino sociologija, psichologija, tarptautinių santykių istorija ir kitos mokslo šakos.

Nuo senovės laikų iki Xxa. Politikos klausimai buvo nagrinėjami kartu su kitais humanitariniais , ypač teisės, istorijos mokslais. Tada politika buvo suprantama kaip valstybės valdymo formos. Pamažu politikos mokslas suformavo atskirą tyrimų objektą. XXa. pr. JAV ir po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje politikos mokslai telkėsi į atskirą sferą, apimančią ne tik valstybės valdymą, bet ir politinę sąmonę, politinius santykius, politines sistemas ir kt.

Teoriniai politikos tyrimai prasidėjo JAV, kritikuojant viešpatavusius, bet jau neatitinkančius realybės, tenykščio visuomenės politinio gyvenimo juridines politines teorijas. Būtent tada iškilo pasiūlimas sukurti politinį mokslą, aiškinantį Amerikos politinio gyvenimo pagrindus ir sąlygas. Pradžioje tyrimai apėmė tik vyriausybės įstaigų funkcionavimą. Lemiami poslinkiai įvyko iškilus būtinumui plėsti valstybės iniciatyvą socialinio, ekonominio bei tarptautinio gyvenimo sferose. Tikslingas ir efektyvus valstybės mašinos veikimas darėsi vis labiau priklausomas nuo socialinų – politinių procesų dinamikos ir jų reguliavimo technikos įvaldymo. Sėkmingas valstybės mašinos funkcionavimas reikalavo politinių procesų valdymo žinių. Būtent JAV politologijoje apie 1950m. Buvo sukurta politinės sistemos teorija. Politinė sistema – tai vieninga valstybinių ir nevalstybinių organizacijų sąveika formuojant ir realizuojant politinę valdžią t.y. valdant šalį.

Tarptautinė politikos mokslo asociacija

XX a. Pradžioje politologijos virtimas savarankiška akademine disciplina iš esmės baigėsi. Tai, kad padaugėjo politinių tyrinėjimų, didelės įtakos turėjo 1949 m. Tarptautinės politikos mokslo asociacijos (TMPA) įkūrimas prie UNESCO, kuri tęsia veiklą iki mūsų diena. Šioje kongrese buvo rekomenduota politikos studijas vadinti ne politiniais mokslais, o politikos mokslu. Taip pat kongresas suformulavo politikos mokslo tyrimų ir analizės objetą:

1) Politikos teorija:

a)Politinė filosofija;

b)Politinių idėjų istorija;

2) Politiniai valstybės institutai:

a) Konstitucija;

b) Valstybinė valdžia;

c) Vyriausybė;

3) Partijos ir organizacijos:

a) Politinės partijos;

b)Grupės, sąjungos ir organizacijos;

c)Piliečių dalivavimas politikoje;

4) Tarptautiniai santykiai:

a) Tarptautinė politika;

b) Tarptautinės organizacijos;

5) Viešoji nuomonė apie:

a) Valstybės vidaus ir užsienio politika;

b) Politikos subjektus ir lyderius.

Politikos mokslo plėtotę atspindi TMPA individualios ir asocijuotos narystės dinamika. Ši tarptautinė organizacija 1952m. Jungė vos 52 individualius ir 8 asocijuotus narius, tai nuo 6-jo dešimtmečio pabaigos iki 8 deš. Vidurio individualių narių skaičius svyravo tarp 400 – 500, o nuo 1975m. Viršijo 1000 narių. 1994m. TMPA turėjo 1247 individualius iš 65 pasaulio šalių ir 143 asocijuotus narius. Ši asociacija kas keli meta šaukia suvažiavimus, rūpinasi politinių žinių skleidimu, literatūros rengimu, leidyba, šio dalyko tyrimų bei studijų raida ir metodika.

Politikos mokslai: naujos disciplinos formavimasis Lietuvoje

Politikos mokslų plėtra Lietuvoje tiesiogiai susijusi su dviejų, svarbiausių šioje srityje veikiančių institucijų – Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bei Lietuvos politologų asociacijos veikla.

Šiandien niekas nesiginčija, jog politikos mokslai Lietuvoje yra iš esmės nauja mokslinės veiklos sritis, kurios okupacinio režimo sąlygomis nebuvo. Vis rečiau pasitaiko tokių politologijos “pristatymų”, kai į krūvą suplakama viskas – nuo viešosios nuomonės tyrimų iki rafinuotų politinės filosofijos darbų. Kalbant apie politikos mokslus vis dažniau turima galvoje savarankiški ir sistemingi politikos mokslai: tai ne tik mokymas apie politiką, bet ir mokslas apie save patį. Tai rodo šios akademinės disciplinos Lietuvoje brendimą ir drauge – minėtų institutų veiklos rezultatus. Prieš dešimtį metų situacija buvo kitokia.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2142 žodžiai iš 4214 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.