Politikos mokslas – socialinis mokslas
5 (100%) 1 vote

Politikos mokslas – socialinis mokslas

11213141

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

POLITIKOS MOKSLO KAIP SOCIALINIO MOKSLO SAMPRATA 4

POLITIKOS MOKSLO KILMĖ IR RAIDA 6

POLITIKOS MOKSLO PROBLEMATIŠKUMAS 11

IŠVADOS 14

LITERATŪROS SĄRAŠAS 15

ĮVADAS

„Politikos“ sąvoka yra kilusi iš graikų kalbos žodžio „polis“, reiškiančio „valstybę“ arba „visuomenę“. Šis terminas paplito Senovės Graikijos mąstytojo Aristotelio traktato „Politika“, kuriame autorius išdėstė savo mintis apie valstybę, valstybės valdymą, skirtingas to valdymo formas, dėka.

Politikos mokslas turi vietą tarp šiuolaikinių visuomenės mokslų, nes politikos vaidmuo visuomenės gyvenime yra labai svarbus. Per visą civilizacijos istorijos laikotarpį valstybė ir jos politika darė didelę įtaką šalių ir tautų likimui, kasdieniniam žmonių gyvenimui. Todėl daugumoje šiuolaikinių šaltinių teigiama, kad politikos mokslas – socialinis mokslas. Tai minima įvairiuose politikos mokslo apibrėžimuose, įvairūs autoriai analizuoja šią problemą savo darbuose, pvz.: J. Novagrockienė paskaitų konspekte „Politikos mokslo pagrindai“ šiai temai skyrė I-ąją šio politikos mokslo pagrindų vadovėlio dalį.

Šiame referate nagrinėjau politikos mokslo kaip socialinio mokslo sampratą, apibūdinau politikos mokslo kilmę bei raidą, taip pat analizavau politikos mokslo problematiškumą. Rėmiausi šiais šaltiniais: J. Novagrockienė „Politikos mokslo pagrindai“, V. Laurėnas „Normalios genezės atvejis“, G. H. Sabine ir T. L. Thorson „Politinių teorijų istorija“ bei kitais šaltiniais.

POLITIKOS MOKSLO KAIP SOCIALINIO MOKSLO SAMPRATA

Politikos mokslas kaip savarankiška disciplina įsitvirtino vėliau nei kiti mokslai. Tai lėmė politikos mokslo universalumas – iki XIX a. antrosios pusės politika įėjo į kitų mokslų sudėtį: filosofijos, sociologijos, istorijos, teisės. Buvo tvirtinama, kad politikos mokslas yra amorfiška, sunkiai apibrėžiama ir nevienalytė disciplina, jog tai nėra mokslas, arba, kad tai yra parazituojantis mokslas, iš kitų socialinių mokslų pasiglemžęs kategorijas, tyrimo metodus ar net temas. Tačiau net dabar, visiškai įsitvirtinus politikos mokslui kaip atskirai ir savarankiškai disciplinai ir visuotinai jį pripažinus, klausimas „kas tai yra politika?“ lieka aktualus. Iš tikrųjų politikos moksle yra daugybė politikos sąvokos apibūdinimų. Tačiau tai nereiškia, kad politika yra intuityviai suvokiamas terminas. Priešingai, tai rodo, kad politikos moksle egzistuoja svarbūs skirtumai, kurie atspindi alternatyvių koncepcijų apie politikos pasaulį konkurenciją, o kartu ir svarbią kiekvienam mokslui būklę – atvirumą naujiems pažinimo metodams ir senųjų koncepcijų tobulinimui.

Vis dėlto yra pripažinta, jog politikos mokslas – socialinis mokslas. Tai atsispindi ir šiuose politikos apibrėžimuose:

• Politika – tai valstybės valdymo menas, valstybinių reikalų tvarkymo teorija ir praktika, visuomenės socialinių grupių ir atskirų žmonių veikla, siekiant išsaugoti ir panaudoti valstybės valdžią savo interesams;

• Politika – tai visuomeninė veikla, kurią vykdo formalios socialinės grupės (organizacijos) sprendimų centras, siekiantis įgyvendinti apibrėžtus tikslus tam tikromis priemonėmis. Veiklos tikslas – didelių socialinių grupių poreikių ir interesų tenkinimas;

• Politika – tai socialinių grupių (klasių, sluoksnių, nacijų ir kt.) savitarpio santykių forma, kuri daugiau ar mažiau susijusi su valstybės veiklos turiniu;

• Politika – tai viešųjų reikalų tvarkymo procesas: žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla, nustatant bendras privalomas taisykles bendruomenėje arba tarp valstybių.

Pateiktuose pavyzdžiuose išryškėja vieninga ir pagrindinė jungtis, apimanti daugelį politikos apibūdinimų, – visuomenė, įvairios socialinės grupės. Tai patvirtina teiginį, jog politikos mokslas – socialinis mokslas.

Žinoma, visuomenės, įvairių socialinių grupių ir atskirų asmenų vaidmuo labai svarbus ir realioje politinėje veikloje. Juk nepaisant mūsų norų visi mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename tam tikroje politinėje sistemoje. Visuomenės politinis gyvenimas neapsiriboja tik rinkiminėm kampanijom ir parlamento bei kitų valdžios institucijų darbu. Tai ir politinių interesų formavimas, politinių partijų ir organizacijų veikla, masinių informacijos priemonių formuojama viešoji nuomonė politinio gyvenimo klausimais ir kita.

Politinio proceso dalyviu tampama tiesiog mokant mokesčius valstybei, naudojantis viešuoju transportu, laikantis įstatymų, užimant tam tikrą darbo vietą, t. y. dalyvaujant politikos įgyvendinime.

Kita vertus, teiginį, jog politikos mokslas – socialinis mokslas galima paaiškinti remiantis ir valdžios, galios arba konflikto aspektu. Juk visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai.

Apibendrinant galima teigti, kad politika paprastai apima dvi visumas: valdančiųjų ir valdomųjų, valdžios ir paklusimo lyderių ir sekėjų, valstybės ir visuomenės santykius. Taip
suprantama politika yra natūralus ir fundamentalus žmonių elgesio visuomenėje aspektas, kaip ir kiti žmonių santykiai – religiniai, lyčių, etniniai ar ekonominiai. Juk politika atsiranda tada, kai žmonės gyvena ir kažką veikia kartu. Politikos mokslas tiria būtent šią veiklą, t. y. valdančiųjų bei valdomųjų santykius ir priemones bei tikslus, kuriuos jie naudoja tiems santykiams įtvirtinti. Taigi pati politika atspindi visuomenėje puoselėjamas politines vertybes, normas, tradicijas, sąlygotas bendrosios tautos kultūros.

POLITIKOS MOKSLO KILMĖ IR RAIDA

Politikos mokslo kilmė yra labiausiai sietina su filosofine moksline tradicija ir samprotavimo būdu. Filosofinis mokslinis mąstymo būdas, kartu ir politinė teorija, pradėjo formuotis Senovės Graikijoje V a. pr. Kr. Šių dienų žmogui tai atrodo labai seniai – taip seniai, kad netgi suabejojama, ar tai turi kokios nors reikšmės dabarčiai. Bet Senovės Graikija yra būtent ta vieta, kur žmogus peržengė mokslo, filosofijos ir politinės teorijos slenkstį, kur pradėta skirti politiką nuo religijos, mokslą – nuo mitų. Tačiau gretinti ir lyginti Platono, Aristotelio, bei kitų filosofų mintis su šių laikų mokslu, žinoma, yra netikslinga. Taip yra todėl, kad graikų filosofų nagrinėta politinė praktika, jos problemos, nors kartais ir turinčios analogijų dabartyje, niekada nebuvo tapačios šių laikų problemoms, o etinės nuostatos, kuriomis remdamiesi jie vertino ir kritikavo politinį gyvenimą, gerokai skyrėsi nuo dominuojančių dabar.

Politikos mokslo pradininku sąlyginai laikomas Platonas. Jis su politika susijusias savo mintis išdėstė veikaluose „Valstybė“, „Politikas“ ir „Įstatymai“. „Valstybė“ – tai knyga, kurioje paliesti ir išplėtoti bemaž visi Platono filosofijos aspektai. Pamatinė idėja – dorybė yra žinojimas. „Valstybėje“ Platonas teigė, kad politikui tiesiog privalu žinoti, kas yra gėris ir ko reikia gerai valstybei sukurti. Filosofas išskiria ir pagrindines politines bėdas: politikų nemokšiškumas ir nekompetentingumas bei frakcionizmas. Bet „Politike“ bei „Įstatymuose“ pateikiama teorija gerokai skiriasi nuo šio veikalo, pvz.: „Valstybėje“ apibūdinama ideali valstybė valdoma išmintingų žmonių, kuriems negalioja bendrosios taisyklės, t. y. atmetami įstatymai, tuo tarpu, „Įstatymuose“ vyrauja tokia valdymo forma, kai viešpatauja įstatymai, o valdovas ir valdinys vienodai jiems pavaldūs. Platono „Įstatymuose“ aptarta mišri valstybė – tai monarchinio išminties ir demokratinio laisvės principų derinys. Vis dėlto, „Valstybė“ – visų laikų knyga, nes jos principų bendrumas bemaž amžinas. Užtat vėlesnė Platono minties pakraipa turėjo kur kas daugiau įtakos politinės filosofijos raidai senovės pasaulyje.

Kitas Senovės Graikijos mąstytojas, turėjęs didelę įtaką tolimesniam politikos vystymuisi, buvo Aristotelis. Didžiojo jo politinio traktato – „Politika“ dėka paplito „politikos“ terminas. Aristotelis buvo Platono mokinys, todėl natūralu, jog Aristotelio darbuose jaučiama jo mokytojo minčių įtaka. Žinoma, Aristotelis iškelia ir naujus svarstymus bei apmąstymus. Jo valstybės idealas visuomet buvo konstitucinis. Įstatymų viršenybę Aristotelis laikė geros valstybės požymiu, nes juk netgi pats išmintingiausias valdovas negali apsieiti be įstatymų, nes šis turi objektyvią kokybę, kuri nepasiekiama žmogui, kas ir koks geras jis būtų. Įstatymas „yra protas, laisvas nuo troškimo“ (III, 1287a 32; M. Strockio vertimas). Aristotelis teikė pirmenybę papročių, o ne rašytinei teisei. Anot Aristotelio, valstybė turėtų kiek įmanoma realizuoti teisingumą ir kad teisingumas yra tam tikra lygybės rūšis. Tad jokia socialinė klasė neturi absoliučios teisės valdyti ir tai tik sustiprina įstatymų viršenybės principą, nes jų beasmenė galia yra mažiau priklausoma nuo jausmų. Aristotelis sujungė empirinius tyrimus su spekuliatyvesniu politinių idealų nagrinėjimu, taip pat atskyrė etiką nuo politikos, o geriausios įgyvendinamos valstybės skiriamuoju bruožu laikė mišrią santvarkos formą, kurioje protingai suderinti oligarchijos ir demokratijos elementai. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasė. Aristotelio tikslas buvo sukurti valstybės valdymo meną, galintį protingai pasirinktomis priemonėmis nukreipti politinį gyvenimą į doroviškai vertingus siekius. Jis sutelkė savo tyrimus į santvarkų istoriją, į bendras išvadas apie valstybių sąrangą ir funkcionavimą, pagrįstas stebėjimu ir istorija. Aristotelis sukūrė šį metodą, kuris apskritai laikytinas vienas patikimiausių politikos tyrimo metodų.

Politinės filosofijos istorijoje Aristotelio mirtis 322 m. pr. Kr. ženklina vienos epochos pabaigą: „Žmogus kaip visuomeninis gyvūnas arba savivaldaus miesto – valstybės, polio, dalelė nustojo egzistuoti kartu su Aristoteliu“ (W. W. Tarn. „Hellenistic Civilisation“, 1952, p. 79). Miesto – valstybės žlugimas yra tarsi ryški riba politinės minties istorijoje, o nuo to laiko jos vientisumas daugmaž liko nepažeistas iki pat šių dienų.

Galima teigti, jog politinę mintį tęsė Ciceronas – Senovės Romos valstybės veikėjas, filosofas. Jo politinės idėjos svarbios ne dėl originalumo, tačiau jo veikalai buvo labai
populiarūs. Politinio mąstymo prasme Cicerono filosofija buvo stoicizmo forma. Jis rašė politinius traktatus, iš kurių žymiausi – „Apie valstybę ir apie įstatymus“, „Apie teises“ yra geriausias Romos politinės minties paskutinėmis respublikos dienomis rodiklis. Jis teigė, jog visi žmonės yra lygūs iš prigimties, tačiau nelygūs turtu, žiniomis, gabumais. Ciceronas teigė, kad valdžia kyla iš tautos ir ji turi būti vykdoma tik remiantis įstatymais ir yra pateisinama tik tada, kai ji grindžiama dorove. Moralinis tikslas, kurio Ciceronas siekė rašydamas, buvo išaukštinti tradicinę romėnų dorybę – tarnavimą visuomenei ir politiko karjeros pranašumą.

Seneka kaip ir Ciceronas laikėsi eklektiško stoicizmo, kuriam prigimtis yra gerumo ir protingumo matas. Tačiau jų mintys ne visais aspektais sutapo. Senekos stoicizmas iš esmės buvo religinis tikėjimas, kuris, nors ir siūlė stiprybę ir paguodą pasaulyje, nukrypo i dvasinį gyvenimą. Jis neabejojo žmogaus prigimties nuodėmingumu. Seneka tvirtino, jog prieš civilizacijos amžių buvo Aukso amžius, kuriame žmonės buvo laimingi ir nekalti, jie neturėjo godumo stimulo, privatinės nuosavybės institucijos, jiems nereikėjo valdymo ar įstatymų. Taigi valdžią Seneka laikė lyg vaistu nuo žmonių nedorumo. Jo veikalai (ne tik politiniai) darė didelę įtaką Romos kultūrai.

Viduramžiais didelį vaidmenį žmonių gyvenime turėjo krikščionių Bažnyčia. Todėl ir politinė mintis gilinosi į krikščionių religijos įsitvirtinimo visuomenėje ir valstybėje sukeltas problemas. Krikščionys tikėjo prigimtinėmis žmogaus teisėmis, pasaulį valdančia apvaizda, įstatymo ir valdžios pareiga vykdyti teisingumą ir visų žmonių lygybę Dievo akyse. Krikščionybės požiūriu, žmogaus prigimtis yra dvilypė – dvasinė ir kūniškoji, tad dvasiniais interesais ir amžinuoju išganymu rūpinasi religinės institucijos, vadovaujamos dvasininkų, o žemiškieji arba pasaulietiniai interesai ir taikos, tvarkos bei teisingumo palaikymas priklauso valstybei, politinei valdžiai. Bet kunigo atsakomybė yra didesnė negu pasaulietinio valdovo ir jokiu būdu vienai valdžiai nedera kištis į antrosios sferą. Tuo ši viduramžių visuotinės krikščioniškosios visuomenės koncepcija skyrėsi nuo antikinės pasaulinės bendruomenės idėjos ir nuo tų bažnyčios bei valstybės idėjų, kurios įsivyravo naujaisiais laikais. Tačiau jau ir viduramžiais pradėjo reikštis nesutarimai tarp pasaulietinės valdžios ir dvasininkijos – popiežiaus Grigaliaus VII ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko IV investitūros ginčas.

Tomas Akvinietis – viduramžių filosofas. Savo filosofijoje jis rėmėsi Aristotelio mokymu ir šv. Augustinu, parašė svarbiausių Aristotelio veikalų komentarus. Akvinietis teigė, jog žmonių gyvenime daug svarbesnį vaidmenį už valstybinę valdžią vaidina Bažnyčia. Būdamas tarpininkas tarp filosofijos (Aristotelio) ir teologijos (Augustino), darė subtilius kompromisus, kuriais bandė derinti krikščioniškojo tikėjimo tradicijas ir Aristotelio filosofiją.

Naujųjų amžių laikotarpiu vienos valstybės formavosi tautybės pagrindu, asimiliuodamos mažesnes – Prancūzija, Ispanija, Anglija, kitos sujungė įvairias tautybes – Austrija, o dar kitos – italai – ir toliau liko suskaldytos atskirų feodalinių valdovų. Susiskaldžiusiai ir svetimšalių pavergtai Italijai atgimti Nikolas Makiavelis (Machiavelli) pasiūlė apibrėžtą idealą – valdovo stiprybę. Savo politiniuose veikaluose „Valdovas“, „Apmąstymai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, Dialogas apie karo meną“ ir kt. jis nagrinėjo valstybių iškilimo ir žlugimo priežastis, stengėsi įvardyti tas priemones, kuriomis politikai gali išsaugoti ir stiprinti valdžią. Pagrindinis jo dėmesio objektas – politinės ir karinės priemonės. Makiavelis svarstė amoralumo pranašumus, jeigu valdovas meistriškai naudojasi juo siekdamas savo tikslų. Tai galima pavadinti moraliniu abejingumu. Makiavelis rašė, nuolatinė žmonių būsena yra kova ir konkurencija, tad saugumas įmanomas tik esant stipriai valdžiai – absoliutinei monarchijai. Makiavelis buvo Italijos patriotas, palikęs gilius pėdsakus savo tėvynės ir pasaulio kultūros istorijoje.

Anglijos politinis veikėjas Tomas Moras (More) susidomėjo Platono samprotavimais apie idealią valstybę ir pamėgino sukurti naują idealios valstybės modelį veikale „Aukso knyga, tokia pat naudinga kaip ir įdomi, apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“ („Utopija“). Šį veikalą galima pavadinti politine satyra, joje T. Moras kritikavo to meto visuomenę, valdančiuosius sluoksnius, parodydamas, kad jie nesirūpina krašto gerove, kad valstybės įstatymai neatitinka objektyvių sąlygų. Labiausiai ironizuojamas buvo tarptautinės diplomatijos klastingumas. T. Moro idealioje valstybėje visi žmonės lygūs, nėra privatinės nuosavybės, aukščiausioji valdžia priklauso senatui, visi pareigūnai renkami slaptu balsavimu, garantuojama sąžinės laisvė Naujaisiais amžiais savo mintis reiškė ir Žanas Bodinas (Bodin). Jis buvo stiprios centralizuotos valstybės šalininkas. Reikšmingiausia veikalai – politiniai traktatai „Lengvo istorijos supratimo metodas“, „Šešios knygos apie respubliką“. Ž. Bodinas teigė, kad suvereniteto
(įstatymų leidyba, karyba, teisminė ir finansinė valdžia) priklauso absoliučiam valdovui. Karaliaus valdžią jis laikė taikos bei tvarkos ramsčiu ir todėl siekė iškelti karalių aukščiau už visas religines sektas ir politines partijas. Bodinas analizavo valstybės kilmės problemą, daug dėmesio skyrė istorijos studijoms.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2329 žodžiai iš 4367 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.