Politikos mokslas – socialinis mokslas
5 (100%) 1 vote

Politikos mokslas – socialinis mokslas

TURINYS

Įvadas………………………………………………………..

Mokslo samprata…………………………………………..

Socialiniai mokslai: jų kilmė bei samprata…………..

Politologija. Ką ji nagrinėja?……………………………..

Politikos mokslo objektas ir struktūra………………..

Politikos mokslo kilmė ir raida………………………….

Naudota literatūra…………………………………………

Išvados……………………………………………………….

Mokslo samprata

Pasak V.Januškos “Mokslas – objektyvių žinių gamyba. Dar daugiau. Mokslas yra kultūros fenomenas (išsiskiriantis reiškinys), kurio paskirtis yra pažintinė veikla” [1; 6 psl.]. Anot jo mokslo paskirtis yra gaminti naujas žinias apie gamtą, visuomenę, mąstymą, bei atspindėti vienoje ar kitoje sferoje vykstančius kitimus. Ši mokslo funkcija atkuria tikrovę. Taip pat mokslas yra visokios pažangos (kultūros) variklis. Nėra nieko geresnio, kaip gera teorija (mokslas), kai ji tampa kompasu praktikai. Kiekvienas mokslas privalo būti atviras kritikai ir jos išmėgintas, nes svarbiausias mokslo požymis yra jo objektyvumas. Tuo remiasi gamtos ir technikos mokslai, tačiau visai kitokia padėtis yra socialiniuose moksluose, ypač tuose, kurie susiję su ekonominių – politinių klausimų analizavimu. Mat, faktai ir atradimai yra tik ,,žaliava”, galimybė mokslo teorijoms kurti, o operuoja jais gyvi žmonės, kurių savotiški interesai, individualūs jausmai ir supratimas. Tarp faktų yra paliekama erdvė mąstymui, todėl visada lieka vietos šališkam sprendimui arba savivalei.

Vadinasi mokslo reikšmė ir vertė ypač socialiniame pažinime, priklauso nuo ideologinio ar politinio neutralumo. Teisinga yra vyraujanti nuomonė, jog tikrasis mokslas yra apolitiškas. Mokslui turi būti svarbu ne tai kas pageidautina, o tai kas yra tiesa (V.Jonuškos žodžiais tariant ,,kas yra kas?”).

G.Vitkus norėdamas įrodyti teiginį: mokslas – tai susistemintų teiginių apie tikrovę visuma, pateikia pavyzdį, remdamasis tokia analogija: ,,Kokią nors esmės paviršiaus dalį sąlygiškai laikykime tikrove, o tos teorijos žemėlapį laikykime mokslu. Žemėlapyje, kad ir smulkiausiame, niekada nerasite pažymėtų visų teorijos ypatybių. Todėl žemėlapį galima tobulinti be galo. Sunku būtų orientuotis toje teritorijoje jei neturėtume bent jokio žemėlapio. Tam tikromis aplinkybėmis nors ir ne visą tikrovę atspindintis žemėlapis yra tiesiog nepakeičiamas. Atitinkamai mokslo plėtojimą galima palyginti su žemėlapio braižymu, o pačių pažintį su mokslu – su jau nupiešto žemėlapio studijomis” [2; 7 psl.].

Kiekvienas mokslininkas skirtingai traktuoja mokslo sąvoką, todėl apibendrinimus skirtingas nuomones, galima išskirti keletą mokslo sąvokos aiškinimų. Mokslas – tiesos ieškojimas. Su šia nuomone sutinkama be išimties. Kitiems artimesnė nuomonė, kad mokslas – tai, specialiomis pastangomis, artėjimas prie realybės. Treti laikosi nuomonės, kad mokslas – tai pastovus naujų žinių kaupimo ir saugojimo procesas.

Aristotelis teigė: ,,Negali būti mokslo, negali būti pažinimo be abstrakcijos.” Vadinasi abstrakcija yra mokslo produktas.

Socialiniai mokslai: jų kilmė bei samprata

Vyrauja nuomonė, kad socialiniai mokslai turi intenciją (siekį) taikyti tiksliųjų mokslų dėsnius. Būtent tuo jie skiriasi nuo kitų mokslų. Tačiau vyrauja ir kita nuomonė, kuri visiškai atmeta pastarąją nuomonę ir teigia ją esant tik iliuzija. Ši nuomonė tvirtina, kad socialiniai mokslai itin susiję su veiksmu, nes socialinė veikla orientuota į kultūrą (simbolius). Maxas Weberis veikale ,,Ekonomika ir Visuomenė” aiškina, kad socialiniai mokslai tyrinėja socialinį veiksmą: ,,Visuomenės mokslas mėgina interpretuodamas suprasti socialinį veiksmą” [3; 86 psl.]. Pasak jo socialinis veiksmas – tai veiksmas kuriuo atsižvelgiama į kitų elgesį ir kuris pagal tai orientuojamas.

XIIX a. pabaigoje pradeda formuotis šiuolaikinio socialinio mokslo samprata. To priežastis – žmonės tikintys laisva žmogaus valia. Socialinių mokslų formavimas – tai tarsi iššūkis Newtono ir jo šalininkų mokslo sampratai. Jo manymu, geriausias mokslo pavyzdys – fizika, ,,sukurtas gamtos vaizdinys buvo mechaninė jėgų sistema” [3; 86 psl.]. Newtonas buvo įsitikinęs, kad mokslas privalo būti apibrežtas tiksliai ir dėsningai, prielaidoms vietos moksle nėra. Būtent tokių minčių spaudžiama visuomenė reikalavo (iškilo būtinybė) mokslų nagrinėjančių jų padėtį, reikalavimus, praeitį… Tada įsivyravo nuomonė, kad ,,gamtamoksliniai metodai yra raktas į socialinį pasaulį”.

Wittgenšteino įkvėptas P.Winshas ypač domėjosi ir analizavo socialinių mokslų sampratą: ,,Socialiniai santykiai – tai raktas į visas idėjas, taigi į bet kurią kultūros sukuriamą tikrovę” [3; 99 psl.]. Vadinasi socialiniai santykiai išreiškia idėjas apie tikrovę, o dabartinė socialinių mokslų samprata ir teigia, kad socialiniai mokslai analizuoja tikrovę, remdamiesi neišgalvotais faktais.

Kalbant apie socialinių mokslų formavimąsi būtina paminėti, kad ,,socialiniai mokslai neretai pasitelkdavo idėjas apie pusiausvyrą ir tia, kas funciška ar disfunkciška, pusiausvyrai pasiekti ir išlaikyti” [3;
58-59 psl.].

Šiuo metu socialinius mokslus sudaro: ekonomika, sociologija, socialinė geografija.

Politologija. Ką ji nagrinėja?

Sociologai teigia, kad sociologija tyrinėja visuomenę, ją sudarančias grupes, kurios aktyviai dalyvauja tvarkant viešuosius reikalus. Teisininkai – kad teisės mokslas, nagrinėdamas teisės normas, įstatymus kartu nagrinėja politikos formavimo bei įgyvendinimo instrukcijų ir mechanizmų veiklą. Istorikai – kad jie, tyrinėdami žmogaus praeitį, kartu tyrinėja ir valstybių, partijų ir t.t. gyvavimo bei žlugimo priežastis. Pagaliau ir ekonomika, ir filosofija, ir psichologija, ir geografija daugiau ar mažiau ,,pasiima” dalelę politikos mokslo. Kyla klausimas: kokia gi vieta politologijos tarp kitų socialinių mokslų? Tačiau viskas ima aiškėti pasitelkus G.Vitkaus mintis: ,,politologija – mokslas, iš esmės išaugęs kitų socialinių mokslų sandūroje ir ilgainiui tapęs savarankišku, o ne vien mechanine socialinių mokslų sudedamųjų dalių suma” [2; 9 psl.]. Politologija – tai vienintelis mokslas visiškai atsidėjęs politikos mokslui, o kiti socialiniai mokslai politinę problematiką apsprendžią tik viename ar kitame kontekste. “Štai politinė filosofija yra tik platesnių filosofijos apibendrinimų dalis, politinė istorija sudaro svarbią istorijos dalį, tačiau istorijos mokslas negali apsiriboti tik politika, nes siekia aprašyti ir ištirti visą praeities sudėtingumą ir įvairove” [2; 9 psl.].

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 936 žodžiai iš 2866 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.