Politikos mokslas – socialinis mokslas
5 (100%) 1 vote

Politikos mokslas – socialinis mokslas

1121

TURINYS

Įvadas………………………………………………………..

Mokslo samprata…………………………………………..

Socialiniai mokslai: jų kilmė bei samprata…………..

Politologija. Ką ji nagrinėja?……………………………..

Politikos mokslo objektas ir struktūra………………..

Politikos mokslo kilmė ir raida………………………….

Naudota literatūra…………………………………………

Išvados……………………………………………………….

Mokslo samprata

Pasak V.Januškos “Mokslas – objektyvių žinių gamyba. Dar daugiau. Mokslas yra kultūros fenomenas (išsiskiriantis reiškinys), kurio paskirtis yra pažintinė veikla” [1; 6 psl.]. Anot jo mokslo paskirtis yra gaminti naujas žinias apie gamtą, visuomenę, mąstymą, bei atspindėti vienoje ar kitoje sferoje vykstančius kitimus. Ši mokslo funkcija atkuria tikrovę. Taip pat mokslas yra visokios pažangos (kultūros) variklis. Nėra nieko geresnio, kaip gera teorija (mokslas), kai ji tampa kompasu praktikai. Kiekvienas mokslas privalo būti atviras kritikai ir jos išmėgintas, nes svarbiausias mokslo požymis yra jo objektyvumas. Tuo remiasi gamtos ir technikos mokslai, tačiau visai kitokia padėtis yra socialiniuose moksluose, ypač tuose, kurie susiję su ekonominių – politinių klausimų analizavimu. Mat, faktai ir atradimai yra tik ,,žaliava”, galimybė mokslo teorijoms kurti, o operuoja jais gyvi žmonės, kurių savotiški interesai, individualūs jausmai ir supratimas. Tarp faktų yra paliekama erdvė mąstymui, todėl visada lieka vietos šališkam sprendimui arba savivalei.

Vadinasi mokslo reikšmė ir vertė ypač socialiniame pažinime, priklauso nuo ideologinio ar politinio neutralumo. Teisinga yra vyraujanti nuomonė, jog tikrasis mokslas yra apolitiškas. Mokslui turi būti svarbu ne tai kas pageidautina, o tai kas yra tiesa (V.Jonuškos žodžiais tariant ,,kas yra kas?”).

G.Vitkus norėdamas įrodyti teiginį: mokslas – tai susistemintų teiginių apie tikrovę visuma, pateikia pavyzdį, remdamasis tokia analogija: ,,Kokią nors esmės paviršiaus dalį sąlygiškai laikykime tikrove, o tos teorijos žemėlapį laikykime mokslu. Žemėlapyje, kad ir smulkiausiame, niekada nerasite pažymėtų visų teorijos ypatybių. Todėl žemėlapį galima tobulinti be galo. Sunku būtų orientuotis toje teritorijoje jei neturėtume bent jokio žemėlapio. Tam tikromis aplinkybėmis nors ir ne visą tikrovę atspindintis žemėlapis yra tiesiog nepakeičiamas. Atitinkamai mokslo plėtojimą galima palyginti su žemėlapio braižymu, o pačių pažintį su mokslu – su jau nupiešto žemėlapio studijomis” [2; 7 psl.].

Kiekvienas mokslininkas skirtingai traktuoja mokslo sąvoką, todėl apibendrinimus skirtingas nuomones, galima išskirti keletą mokslo sąvokos aiškinimų. Mokslas – tiesos ieškojimas. Su šia nuomone sutinkama be išimties. Kitiems artimesnė nuomonė, kad mokslas – tai, specialiomis pastangomis, artėjimas prie realybės. Treti laikosi nuomonės, kad mokslas – tai pastovus naujų žinių kaupimo ir saugojimo procesas.

Aristotelis teigė: ,,Negali būti mokslo, negali būti pažinimo be abstrakcijos.” Vadinasi abstrakcija yra mokslo produktas.

Socialiniai mokslai: jų kilmė bei samprata

Vyrauja nuomonė, kad socialiniai mokslai turi intenciją (siekį) taikyti tiksliųjų mokslų dėsnius. Būtent tuo jie skiriasi nuo kitų mokslų. Tačiau vyrauja ir kita nuomonė, kuri visiškai atmeta pastarąją nuomonę ir teigia ją esant tik iliuzija. Ši nuomonė tvirtina, kad socialiniai mokslai itin susiję su veiksmu, nes socialinė veikla orientuota į kultūrą (simbolius). Maxas Weberis veikale ,,Ekonomika ir Visuomenė” aiškina, kad socialiniai mokslai tyrinėja socialinį veiksmą: ,,Visuomenės mokslas mėgina interpretuodamas suprasti socialinį veiksmą” [3; 86 psl.]. Pasak jo socialinis veiksmas – tai veiksmas kuriuo atsižvelgiama į kitų elgesį ir kuris pagal tai orientuojamas.

XIIX a. pabaigoje pradeda formuotis šiuolaikinio socialinio mokslo samprata. To priežastis – žmonės tikintys laisva žmogaus valia. Socialinių mokslų formavimas – tai tarsi iššūkis Newtono ir jo šalininkų mokslo sampratai. Jo manymu, geriausias mokslo pavyzdys – fizika, ,,sukurtas gamtos vaizdinys buvo mechaninė jėgų sistema” [3; 86 psl.]. Newtonas buvo įsitikinęs, kad mokslas privalo būti apibrežtas tiksliai ir dėsningai, prielaidoms vietos moksle nėra. Būtent tokių minčių spaudžiama visuomenė reikalavo (iškilo būtinybė) mokslų nagrinėjančių jų padėtį, reikalavimus, praeitį… Tada įsivyravo nuomonė, kad ,,gamtamoksliniai metodai yra raktas į socialinį pasaulį”.

Wittgenšteino įkvėptas P.Winshas ypač domėjosi ir analizavo socialinių mokslų sampratą: ,,Socialiniai santykiai – tai raktas į visas idėjas, taigi į bet kurią kultūros sukuriamą tikrovę” [3; 99 psl.]. Vadinasi socialiniai santykiai išreiškia idėjas apie tikrovę, o dabartinė socialinių mokslų samprata ir teigia, kad socialiniai mokslai analizuoja tikrovę, remdamiesi neišgalvotais faktais.

Kalbant apie socialinių mokslų formavimąsi būtina paminėti, kad ,,socialiniai mokslai neretai pasitelkdavo idėjas apie pusiausvyrą ir tia, kas funciška ar disfunkciška, pusiausvyrai pasiekti ir išlaikyti” [3;
58-59 psl.].

Šiuo metu socialinius mokslus sudaro: ekonomika, sociologija, socialinė geografija.

Politologija. Ką ji nagrinėja?

Sociologai teigia, kad sociologija tyrinėja visuomenę, ją sudarančias grupes, kurios aktyviai dalyvauja tvarkant viešuosius reikalus. Teisininkai – kad teisės mokslas, nagrinėdamas teisės normas, įstatymus kartu nagrinėja politikos formavimo bei įgyvendinimo instrukcijų ir mechanizmų veiklą. Istorikai – kad jie, tyrinėdami žmogaus praeitį, kartu tyrinėja ir valstybių, partijų ir t.t. gyvavimo bei žlugimo priežastis. Pagaliau ir ekonomika, ir filosofija, ir psichologija, ir geografija daugiau ar mažiau ,,pasiima” dalelę politikos mokslo. Kyla klausimas: kokia gi vieta politologijos tarp kitų socialinių mokslų? Tačiau viskas ima aiškėti pasitelkus G.Vitkaus mintis: ,,politologija – mokslas, iš esmės išaugęs kitų socialinių mokslų sandūroje ir ilgainiui tapęs savarankišku, o ne vien mechanine socialinių mokslų sudedamųjų dalių suma” [2; 9 psl.]. Politologija – tai vienintelis mokslas visiškai atsidėjęs politikos mokslui, o kiti socialiniai mokslai politinę problematiką apsprendžią tik viename ar kitame kontekste. “Štai politinė filosofija yra tik platesnių filosofijos apibendrinimų dalis, politinė istorija sudaro svarbią istorijos dalį, tačiau istorijos mokslas negali apsiriboti tik politika, nes siekia aprašyti ir ištirti visą praeities sudėtingumą ir įvairove” [2; 9 psl.].

Politologija galėjo atsiskirti nuo kitų humanitarinių ir socialinių mokslų, kai jie buvo visiškai išsivystę ir kai visuomenėje atsirado poreikis analizuoti politiką, kaip ypatingąsocialinio gyvenimo reiškinį. Lygias teisias su kitais mokslais politologija įgavo tik XX a. viduryje, kai 1948 m. Paryžiuje įvyko UNESCO sukviestas politologų kongresas, kuris nutarė laikyti politologiją – viena svarbiausių socialinių mokslų tarpe. Kaip jau minėjau, politologija išaugo kitų socialinių bei humanitarinių mokslų sandūroje, vadinasi politologija daugiau ar mažiau paėmė žinių iš tų mokslų.

Politologijos ryšį su kitais mokslais rodo schema:

Minėtasis politologų kongresas aiškiai apibrėžė politikos mokslo tyrinėjimų analizės objektą. G.Vitkus siūlo keturias politologiją sudarančias dalis. Tai: politikos teorija, į kurią įeina politinė filosofija ir politinių idėjų istorija; politinės institucijos, kurias sudaro konstitucija, valstybinė valdžia, regioninė ir vietinė valdžia, vyriausybė, ekonominės ir socialinės vyriausybės funkcijos, taip pat lyginamieji politinių institucijų tyrimai; partijos grupės, viešoji nuomonė; tarptautiniai santykiai, kuriuos sudaro tarptautinė politika, tarptautinės organizacijos ir tarptautinių santykių reguliavimas bei tarptautinė teisė. Akivaizdu, kad politologija apima ir kitų socialinių mokslų tyrimo objektus. Tas pats kongresas pasiūlė atskiras tris politologijos šakas:

1. Politikos teorija – politologijos šaka apimanti politinių idėjų ir debatų nagrinėjimą. Taip pat nagrinėja žymiausių politikos teoretikų palikimą, politinį teisingumą: karų priežastis, socialinių grupių konfliktus…

2. Lyginamoji politika – politologijos šaka, užsiimanti politinių institucijų, partijų, grupių ir viešosios nuomonės tyrinėjimą. Skiria daug dėmesio politinių veikėjų, procesų lyginimui. Į šią politologijos šaką patenka iš esmės visi svarbiausi atskirų kraštų politinio gyvenimo reiškiniai.

3. Tarptautiniai santykiai – politologijos šaka, tyrinėjanti politinius tarptautinius santykius, nagrinėja tokius reiškinius, kaip diplomatija, karai, tarpvalstybiniai konfliktai, integracija.

Politikos mokslo objektas ir struktūra

Apibendrinant skirtingas nuomones galima teigti, kad politologija yra žinios apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkamas politines sistemas. Visur figuruoja žodis “politika”, todėl būtina žinoti tikrą ir aiškią šio žodžio prasmę. Žodis kilęs iš senosios graikų kalbos ir reiškia – “miestas, valstybė”. Vienoreikšmiškai žodžio “politika” paaiškinti neįmanoma. Prieš šimtą metų prancūzas E.Littrepa siūlė tokią definiciją: politika – valdymo menas. Tačiau čia vėl iškyla klausimas: ar genocidą, deportacijas, masines represijas – galime vadinti menu? Taip pat dažnai cituojama: politika galimumo menas. Manyčiau, kad šis teiginys realios prasmės neturi. Galimumo menu galima pavadinti ūkinę veiklą, mediciną bei kitas žmogaus veiklos sferas. Kalbant apie politiką, negalima jos tapatinti su valstybe. Ji labiau gimininga visuomenei bei žmogui. “Politikos mokslas politiką vertina kaip objektyvų reiškinį, tiria ir analizuoja ją kaip tam tikrą žmonių veiklos rūšį, siekia išsiaiškinti jos specifiką ir paskirtį.” [4; 6 psl.]. Politika atsiranda tada, kai žmonės nebegali gyventi atskirai, tada, kai žmonės jau gyvena ir kažką veikia kartu. Gyvenant kartu iškyla butinybė organizuotai siekti tikslų bei bendrų reikalų sprendimų. Būtent ši žmonių veiklos kryptis ir yra politika, o brendi žmonių sprendimai – politiniai sprendimai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip viena ar kita socialinė grupė vertina tam tikrus žmonių sprendimus.
pateikia pavyzdį: tarkim šeima pasistatė namą. Tai bus politinis sprendimas tų šeimos narių atžvilgiu, tačiau tai nebus politinis sprendimas tos šalies atžvilgiu. Vadinasi tas pats sprendimas, tuo pat metu gali būti ir politinis, ir ne politinis.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1498 žodžiai iš 2866 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.